Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
...ir vitražas
Lijana Natalevičienė
 
Pirmasis pokario dešimtmetis lietuvių vitražui buvo ne tik sąstingio, bet ir persiorientavimo bei naujų pritaikymo galimybių paieškų laikotarpis. Vitražas – architektūrinės dailės sritis, iki tol Lietuvoje funkcionavusi tik sakralinės ar visuomeninės paskirties architektūroje kaip interjero akcentas – spalvotas langas. Lietuvoje buvo sukaupta bažnytinių vitražų patirties; tarpukariu jie rasdavo vietos ir reikšmingiausiuose reprezentaciniuose nepriklausomybės laikų pastatuose laikinojoje sostinėje (Karininkų ramovė, Valstybės bankas, Pramonės, amatų ir prekybos rūmai).
 
Pasibaigus karui, 1945–1947 m. Stasys Ušinskas kūrė bažnytinius vitražus Kauno šventovėms, tarp jų ir savo stambiausią sovietinio laikotarpio kūrinį – vienuolikos vitražinių langų ciklą Prisikėlimo bažnyčiai (Aukštaičių g. 4). Ušinskas pasitelkė klasikinę vitražo techniką, naudojo dar iš Paryžiaus parsivežtą stiklą. Saikingai stilizuotuose vitražuose dailininkas naudojo ne tik šventuosius bei religinius, bet ir pasaulietinius motyvus – besimeldžiančios lietuvių šeimos, dekoratyviai perteiktos Kauno ir Vilniaus architektūros, lietuviško kaimo peizažo. Bažnytinių vitražų sovietmečiu kurti buvo neįmanoma, bet dabar jų atsiradimą veikiausiai lėmė pokarinė suirutė: išgyvenimo problemų spaudžiamoje šalyje meno prievaizdai mažai domėjosi, ar kai kurie menininkai nedaro ko nors draudžiama.
 
Tačiau išstūmus Bažnyčią iš viešojo gyvenimo, vitražo menininkai prarado užsakovą. Verčiamas aplinkybių, Ušinskas pradėjo kurti mažesnius parodinius vitražus, ėmėsi eksperimentų – „Aleksoto“ stiklo fabrike primityviomis sąlygomis gilinosi į žemo degimo dekoratyvinio stiklo ir glazūrų gaminimo paslaptis. Senkant iš Paryžiaus atsivežto stiklo atsargoms, stiklą ir glazūras vitražams teko gamintis pačiam. Vitraže Žalgirio mūšis (1946) dailininkas besikaunančių raitelių figūras apsupo storesnio stiklo fonu. Norėdamas išgauti sodrią mėlyną spalvą, vitražistas sulydė kelis stiklo sluoksnius. Šis eksperimentinis Ušinsko bandymas – tarsi pirmas žingsnis prie storasienio reljefinio stiklo vitražų; juos kūrė jau Ušinsko mokiniai.
 
Dėstydamas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute Ušinskas išugdė talentingų dailininkų, plačiai išgarsinusių Lietuvos vitražą: Algimantą Stoškų, Kazimierą Morkūną, Vladą Jankauską, Vytautą Banį, Ritą Gabrėnaitę, Rachilę Krukaitę. Jo mokinys Stoškus prisiminimuose rašė:
 
Imponavo prof. S. Ušinsko asmenybė, jo mokymo metodas („suprask formą, po to ją mėgink pavaizduoti“), asmeninė dailininko dirbtuvė. Šioje dirbtuvėje buvo nuosava profesoriaus malkomis kūrenama krosnelė, kurioje studentai degdavo stiklą savo akademiniams darbams. Mano gyvenimas pasisuko į vitražą, nes pakliuvau pas S. Ušinską. Algimantas Mačiulis, Dailė architektūroje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 134.
 
Iš pradžių Ušinsko mokinių Vytauto Banio (vitražas Mūza, 1946), Vlado Jankausko (Statybininkas, 1947) darbai buvo grįsti mokytojo diegta raiškios, vitražo specifiką atitinkančios formos samprata. Tačiau 6 dešimtmečio pradžioje į vitražą skverbėsi vaizduojamoji dailė. Tai akivaizdu kai kuriuose darbuose ir kolektyvinio darbo vaisiuose – Gabrėnaitės, Krukaitės ir Stoškaus vitraže Laiminga vaikystė (1953, Vilniaus civilinės metrikacijos biuras), taip pat 1952–1953 m. lietuvių autorių vitražuose Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos paviljonui,  vaizdavusiuose idealizuotus naujos Lietuvos herojus (Vincą Mickevičių-Kapsuką, Marytę Melnikaitę, generolą Ivaną Černiachovskį). Vitražai prarado vaizdo sąlygiškumą ir dekoratyvumą. Šie darbai – tai tipiškas stalininio triumfo stiliaus pavyzdys. Jį išduoda pustoniais modeliuotos žmonių figūros, patetiškos pozos, fone pavaizduoti smulkūs siužetiniai vaizdai, nusidriekę peizažai, kuriantys keliaplanės erdvės įspūdį. Sovietinėje estetikoje deklaruojamą meno liaudiškumą perteikė išoriniai elementai – tautiniai drabužiai ir liaudiška ornamentika.
 
Kitose Pabaltijo respublikose (Latvijoje ir Estijoje) padėtis buvo panaši: keramikai, tekstilininkai ir kitų sričių taikomosios dailės kūrėjai balansavo tarp ideologinių rėmų, socrealizmo reikalavimų ir individualios meninės raiškos. Per trumpą laiką pabaltijiečiams reikėjo perprasti pamokas, kurias puikiai buvo išmokę kitų sovietinių respublikų menininkai: saviraiškai kurti vienaip, o viešumai kitaip – oficialiai, pakiliai, reprezentatyviai. Jie suprato ir tai, kad su naująja valdžia kolaboruojantys dailininkai turės išskirtines materialines sąlygas…
 
Vis dėlto krinta į akis tai, kad lietuvių autorių politiškai aktualių taikomosios dailės kūrinių kiekis gerokai kuklesnis. Lietuvoje nebuvo sukurta patetiškos nuotaikos, didingų daugiafigūrių vitražų, tekstilės ir keramikos pano. Kai kurie anuomet kūrybinį kelią pradėję dailininkai pasakojo apie lietuvių menininkų principingumą dėl idėjinio meno. Tačiau „principingumą“ galėjo lemti ir menkesnė nei kitų sovietinių respublikų (ypač senbuvių) materialinė bazė. Stalininio ampyro dirbiniai aktyviausiai buvo kuriami tose respublikose, kuriose buvo išplėtota gamybinė bazė, turėtas gausus būrys meistrų atlikėjų. Lietuvoje tiesiog nebuvo sąlygų įgyvendinti grandiozinių sumanymų.
 
Pokariu Estijos miestuo­se veikusiuose dailės kombinatuose įdiegtas sovietinėje dailėje liūdnai pagarsėjęs brigadinio darbo metodas. Suburtos audėjų brigados rištine, gobeleno ir kita tech­nika audė „kilimus lozungus“, portretus ir sudėtingas daugiafigūres kompozicijas pagal profesionalių tapytojų kartonus.
 
Spaudimą patyrė ir po karo suformuoto socialistinio lagerio šalių, politiškai priklausomų nuo SSRS, menininkai. Nors pokario Europoje vėl prisimintas funkcionalizmas, socialistinėse valstybėse pirmenybė buvo teikiama naują santvarką ir socialistinių šalių draugystę, ypač šiltus santykius su Sovietų Sąjunga propaguojančiam menui. Vis dėlto Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ir net Rytų Vokietijos dailininkai buvo gerokai laisvesni, mažiau spaudžiami naujųjų reikalavimų.
 
Lietuvos menininkai balansavo tarp jiems primetamos ideologijos ir tarpukariu suformuotų meninių principų, taikėsi prie pakitusių politinių sąlygų. Laviravimas tarp oficialumo ir privatumo, viešumo ir asmeniškumo į šią dailės šaką atnešė ir naujų atradimų, ir konformizmo seklumų. Šie meniniu požiūriu abejotinos vertės bandymai šiandien gali būti įdomūs kaip laikotarpio dvasią atitinkantys naujų įvaizdžių ir stilistikos įvaldymo faktai.
 
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Algimantas Mačiulis
Dailė architektūroje
Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2003
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.