Jurgis Kunčinas (1947–2002) debiutavo kaip poetas 1977 m., tačiau išgarsėjo ir buvo pripažintas kaip prozininkas (romanai Glisono kilpa, 1992, Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis, 1997, Kasdien į karą, 2000, Bilė ir kiti, 2002, keli apsakymų rinkiniai). Prozą rašyti pradėjo jau pasibaigus sovietmečiui ir gyvenimui įgavus stabilesnes formas. Tačiau Kunčino proza pasakoja apie tuos laikus, kai jis rašė eilėraščius, neturėjo nei aiškios gyvenamosios vietos, nei vietos gyvenime.
Kunčino veikėjai – daugiausia gyvenimo autsaideriai (neišsipildę menininkai, girtuokliai, valkatos, gatvės mergelės, pensijinės bobutės), bet jų nuotykiai ir išgyvenimai pasakojami su pakankama filologine kultūra, deramai stilizuojant. Purvina patirtis (nauja autoironiškos autobiografijos atmaina) švariai estetiškai transformuojama. Jūratė Sprindytė,„Lietuvių proza: krizė ar atsinaujinimas?“, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 31, p. 43.
Jo personažai, o visų pirma pasakotojas pasižymi refleksija, nėra linkę dramatizuoti, sureikšminti savo nuošalės kaip protesto prieš visuomenę, o žiūri į gyvenimą su atlaidžia šypsena. Kunčino žvilgsniui į žmogų nusakyti tinka jo pastaba apie vokiečių rašytoją Heinrichą Böllį (Belį):
Atlaidus silpnybėms, ironiškai šypsantis ir netgi graudokas. Tikėti ir rašyti. 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save, sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Aidai, 2002, p. 174.
Kai kurie kritikai yra atkreipę dėmesį, kad Kunčino kūrinių struktūra nėra griežtai suveržta ir kartais galima supainioti arba net sukeisti vietomis atskirų knygų personažus, scenas, o kūrinys nuo to nenukentėtų. Bet tuo jis skiriasi nuo Ričardo Gavelio, kurio romanai yra konceptualūs ir turintys griežtą struktūrą. Pats Kunčinas sakė:
[U]ž „gryną“ konceptualią literatūrą nuobodesni turbūt tik politikų pasisakymai. Renata Šerelytė, „Karo keliu“, 7 meno dienos, 2000 07 21, p. 4.
Kunčino stiprybė – natūralus šnekamosios kalbos srautas, tekantis, šokinėjantis paskui valkataujančio pasakotojo žvilgsnį, kuris kliudo atsitiktines detales, trumpai prašmėžuojančius, tačiau ryškius personažus, iškeliantis iš atminties senas istorijas ir anekdotus. Pasakotojo akiratis sutampa su valkataujančio personažo akiračiu, į kurį pakliūva visas gyvenimo srautas. Tame akiratyje nėra jokio ypatingo ar didingo tikslo, į kurį reikėtų kreipti savo pasakojimą. Svarbiau čia yra pajusti malonumą iš šios akimirkos, iš pasakojimo srauto, iš gyvenimo.
Kunčino pasakotojas – labiau menininkas, rašytojas, o Gavelio – intelektualas. Tai tiesiog graudokas, autoironiškas pasakotojas, o ne herojus, ne filosofas ar analitikas (kaip Gavelio prozoje).
Nėra ko draskytis ir analizuotis. Kiek pažįstamų nuo savo galvosūkių atsidūrė beprotnamyje? Daugybė. Jurgis Kunčinas, Bilė ir kiti, Vilnius: Vaga, 2002, p. 152.
Už kokios miesto detalės užkliuvęs žvilgsnis gali sukelti prisiminimus, prisiminimai – į pasakojimą atvesti naujus personažus, personažai į pasakojimą ateina su savo kasdienybės detalėmis.
Kunčinas – pasakorius profesionalas, gebantis priskaldyti vežimą iš aguonos grūdo, iš šiaudo, iš adatos, turintis neišsemiamas įvairių istorijų bei nutikimų atsargas ir jų linksmo interpretuotojo talentą. Jis savo novelėse ir romanuose surašė tikrą sovietmečio kasdienybės metraštį su autentiškomis, unikaliomis tų dienų detalėmis. [...] Sąskaitas su sovietmečiu Kunčinas suvedinėja žaismingai, ne nuoskaudų, o gyvenimo džiaugsmo kupinas. Kur Gavelis kalba pagiežingai, ten Kunčinas šypsosi, radęs naują estetinį santykį su būtuoju laiku – žmogiškumo kibirkštį nužmogintame, nubūtintame sovietmetyje. Jūratė Sprindytė, „Lietuvių proza: krizė ar atsinaujinimas?“, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 31, p. 42.
Žymiausias, labiausiai išsiskiriantis Kunčino romanas – Tūla (1993). Brandžiojo sovietmečio fone pasakojama meilės istorija, trukusi savaitę, o gal ir apskritai susapnuota. Šiukšliname ir beviltiškame mieste užsimezgęs ryšys yra pakylėjamas iki švarios meilės archetipo.
Taip neilgai tebuvome kartu, taip arti buvome, kad niekas nespėjo pasikartoti. Pasaulis nei nušvito, nei sutemo, bet šviesa buvo pastovi, kaip ir toje kraupiai išbalintoje patalpoje, kuri dvelkė amžinybe... Constant hell. Jurgis Kunčinas, Tūla, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 48.
Žavus Kunčino lydinys natūraliai sujungia meilės istoriją ir epochos dokumentavimą, pasakišką, įsivaizduojamą realybę ir konkretų istorinį Vilnių, pasakojimo lyrizmą ir anekdotinius personažus, aukštąjį ir žemąjį stilius. Vienas pagrindinių romano vaizdinių – virš Vilniaus skraidantis šikšnosparnis – vykusiai įkūnija tokį romano hibridiškumą. „Tūla“ yra meilės romanas, kuris nebegali būti papasakotas sentimentaliai, be ironijos, be sarkazmo ir grotesko. Tad paukščio ir pelės hibridas tampa pasakojimo strategija, jungiančia romantinį paukščio skrydį su kasdienybės bjaurastimi:
[I]šmokau panorėjęs pasiversti skraidančia pele – gyvybe su paukščio širdimi ir žvėries dantimis. Jurgis Kunčinas, Tūla, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 36.
Ne siužetas ir įvykiai, bet ypatingas žvilgsnis, autentiškų detalių kupinas pasakojimas ir jų kuriama nuotaika gali likti kaip aprašomos epochos dokumentas. Gintaras Beresnevičius buvo įsitikinęs:
[P]rotingi mokslinių darbų vadovai tiems, kurie studijuos socializmo Lietuvą, kaip išankstinę sąlygą turės duoti Kunčino romanus, esė, noveles, – prarastųjų vietų aprašus, nes tik jie gali kiek nors atkurti nuotaiką – tamsią, be prošvaistės, be vilties, dažnai be tikėjimo. Mat nebuvo iš kur. Juoda buvo aplink. Gintaras Beresnevičius, „Jurgis Kunčinas, paskutinis iš jų“, Naujasis Židinys-Aidai, 2003, Nr. 1–2, p. 6.
Spalvų, kaip ir Kunčino pasakojimuose, tuomet buvo gal ir daugiau, tačiau pajusti už tuometinės visuomenės ribų gyvenusių žmonių žvilgsnius iš jo prozos tikrai galima.
Komentarai
Rašyti komentarą