Vaizdingumo samprata dar tik formavosi, bet teatre jo jau buvo gausu, visi darėsi atidūs „vaizdo ir judesio plastikai“. Dovydas Judelevičius, „Drąsa pasiteisina“, Tiesa, 1966 07 17. Iš pradžių vaizdingumas siejosi su modernesne scenografija, plastikos kalbos pokyčiais, regimos tikrovės perkūrimu, sąlyginio vaizdo efektu. Scenografai ėmė vengti demonstruoti „absoliučią“ tiesą, atsisakė natūralizmo, sunkiasvorio dramatiškumo, pompastikos, protokolinio fiksavimo, smulkmeniško pasakojimo, nereikalingų daiktų ir statikos. Panašiai kaip Vakarų Europos teatre, dailininkai ėmė vengti tapybinės scenografijos – ją keitė tūriniai objektai, nebesibaiminama tuštumos.
Novatoriška buvo vaidinti be uždangos, be dekoracijų, be istorinių kostiumų. Teatras, kuris laikė save novatorišku, „nusirengė“, kartu su drabužiais siekdamas numesti viską, kas jį slėgė ir kaustė, siejo su praeitim. Virė kova prieš natūralizmą. Gražina Mareckaitė, „LTSP Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 76.
Šitaip to meto teatro perversmus apibūdino teatrologai. O dailininkai tvirtino:
Visą scenovaizdžio meninį sumanymą mes stengiamės realizuoti taip, kad dekoracijos [...] neužgožtų žmogaus-aktoriaus, o iškeltų jį, padėtų atskleisti jo mintis, veikalo potekstę. Jonas Surkevičius, „Teatro dailininko šiokiadieniai“, Literatūra ir menas, 1960 12 10.
Neatsitiktinai buvo bandoma iš aktoriaus „atimti“ įprastas atramas: stalus, kėdes, sofas, spintas, įpratinti ne tik spektaklio kūrėjus, bet ir žiūrovą mąstyti, suvokti modernų, dinamišką, paradoksalų gyvenimą naujų formų aplinkoje.
Atšilimo laikotarpiu vėl imta suvokti, jog „teatras atsiranda tada, kai siužetą, pasakojimą keičia veiksmas, kai scenoje prasideda judėjimas, nulemtas herojų susidūrimų, kovos, fizinių slinkčių“. Патрис Пави, Словаръ театра, Москва: Прогресc, 1991, p. 63. Atsisakyta nekonfliktiškumo teorijos. Vis labiau ėmė traukti naujos technologijos, įvairios raiškos priemonės, galinčios išryškinti dinamiškos, prieštaringos epochos pobūdį, plėsti vaizdingumo sampratą.
7 dešimtmečiu jauni teatro dailininkai propagavo minimalizmą, lengvą, mobilią scenografiją. Ryškiausiai tai buvo matyti dramos teatre. Atsižvelgdami į universalų modernių dramų turinį, dailininkai rinkosi abstraktesnes formas, paprastesnes kompozicijas. Iškilo žmogaus kaip centro idėja (prisiminkime Eduardo Mieželaičio Žmogų). Tai nuolat pasaulį keičiantis ir gerinantis žmogus, ieškantis dialogo su visuomene ir istorija. Scenografijoje susiformavo centrą pabrėžianti schema: su apskritomis aikštelėmis, pakylomis, laiptais; abstrakčiomis formomis siekta kurti naujus herojiškos asmenybės ir paprasto žmogaus įvaizdžius.
Teatre įsitvirtinę scenografai Jonas Surkevičius ir Juozas Jankus, vėliau – ir Arūnas Tarabilda, atėjęs į teatrą iš grafikos srities, turėjo drąsių sumanymų. Jie naudojo simbolinį vaizdą. Balio Sruogos Apyaušrio dalia (1956, Valstybinis akademinis dramos teatras) ir Juozo Grušo Herkus Mantas (1957, Kauno valstybinis dramos teatras) žymi ribą postalininio laikotarpio teatro dailėje: vienoje pusėje liko realistinė, iliustratyvi, kitoje – sąlyginė scenografijos kalba.
Komentarai
Rašyti komentarą