Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis kinui buvo sunkus. Valstybei, bandžiusiai susivokti politinėje ir ekonominėje laisvėje, naujos kino sistemos steigimas mažai terūpėjo, be to, buvo per brangu. Institucijos, pajėgios valstybiniu lygmeniu atstovauti kino bendrijai, formuoti kino politikos gaires, kurti nacionalinio kino vystymo viziją, steigimas atidėtas keliems dešimtmečiams. Dauguma miestų savivaldoms perduotų kino teatrų neteko pirminės paskirties, valstybinis prieglobstis negelbėjo Kultūros (ir švietimo iki 1994 m.) ministerijos žiniai perleistoms Filmų nuomojimo kontorai („Lietuvos kinas“) bei Lietuvos kino studijai.

 

Nauji miestų vadovai pasinaudojo galimybe privatizuoti kino teatrus, bet iš tikrųjų privatizuoti ne kino teatrai, o jų patalpos, kurių vietoje būdavo atidaromos parduotuvės, kazino bei kitokios įmonės. 10 dešimtmečio pabaigoje Vilniuje veikė vos 3–4 kino teatrai, nors 9 dešimtmetyje jų buvo per 20. Kino teatrai buvo prastai šildomi, aparatūra – nusidėvėjusi, kartais juose žiūrėti filmus tekdavo kartu su rūkančiais ir girtaujančiais žiūrovais.

 

Palaipsniui net ir mažiausiuose miesteliuose pradėjo veikti filmų nuomos punktai, kuriuose buvo galima išsinuomoti naujausių (dažniausiai amerikiečių) filmų piratines kopijas. Piratinės vaizdajuostės buvo viešai rodomos net apsukriems verslininkams išnuomotoje ŠMC kino salėje. Tai, kad nuomose dominavo prastos kokybės komerciniai filmai, o kino teatrai užsidarinėjo, paveikė ir kino kultūrą. Naują žiūrovų kartą formavo vaizdajuostės ir kaip grybai po lietaus dygstančios privačios televizijos.

 

Uždarytas žurnalas Kinas (sovietmečiu jis buvo kas mėnesį leidžiamas dviem kalbomis, tiražas – per 40 tūkstančių), dienraščiuose kinui skiriama vis mažiau vietos. Todėl labai svarbi tampa iniciatyva steigti kino festivalį, kuriame būtų rodomi nauji Europos filmai. „Kino pavasaris“ atsiranda Kultūros ministerijos kino skyriuje dirbusio kritiko Audronio Liugos bei Prancūzijos ir Vokietijos ambasadų kultūros atašė iniciatyva, prie kurios prisidėjo Vilniaus kino teatras „Lietuva“. Į pirmąjį festivalį 1995 m. atvyko prancūzų režisierius Leos Caraxas (Leo Karaksas).

Pradėjo rastis ir privačių filmų platinimo įmonių. Pirmoji buvo „Cinemark“, tapusi kelių didžiųjų Holivudo studijų atstove Lietuvoje. Tarp pirmųjų „Cinemark“ platintų filmų – Timo Burtono (Bertono) Betmenas (Batman), Ridley Scotto (Ridlio Skoto) Likvidatorius (taip oficialiai lietuviškai buvo pavadinta antiutopija Bėgantis ašmenimis, Blade Runner).

 

Susidūrusi su nauja tikrove kino studija ištuštėjo. 1992 m. studijos darbuotojams buvo įteikti atleidimo lapeliai, išliko tik vienetai – vaidybinio kino „tradiciją“ tęsė viduriniosios kartos atstovai: Algimantas Puipa, Gytis Lukšas, Algimantas Mikutėnas, Andrius Šiuša ir kt., vyresnioji (pirmoji profesionali) kino kūrėjų karta pasimetė ir atsitraukė.

 

Pamažu buvo uždaromi gamybos cechai, LKS vis rečiau pati gamino filmus ir vis dažniau teikė filmavimo paslaugas kūrėjams iš Vokietijos, JAV, Prancūzijos. 2004 m. kultūros ministrės Romos Žakaitienės įsakymu Lietuvos kino studija privatizuota, visi sovietmečiu joje sukurti filmai tapo kelių privačių asmenų nuosavybe, o įsakymui suteiktas valstybinės paslapties statusas – jis buvo neprieinamas tokiais veiksmais pasipiktinusiai visuomenei. XXI a. pradžioje buvo nugriauti paskutiniai kino studijos paviljonai Antakalnyje – išnyko vieta, kur keturis dešimtmečius buvo kuriami lietuviški filmai.

 

Vis dėlto 10 dešimtmečio pradžioje apmirusioje kūrybinėje ir gamybinėje kino atmosferoje ėmė ryškėti kad ir negausūs, bet svarūs permainų ženklai. Atokiau nuo „trispalvės konjunktūros“ (okupacijos traumas ir šalies atgimimą liudijančios dokumentinės produkcijos gausos) lūžio metu nepriklausomo kino pagrindus ėmė kurti naujoji kino kūrėjų karta: Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Rimvydas Leipus, Arūnas Matelis, Vladas Naudžius, Valdas Navasaitis, Artūras Jevdokimovas ir kt.

 

Atsivėrus Vakarų pasaulio sienoms, kino žmonės kūrybinių įgūdžių sėmėsi ne tik Maskvoje (Sąjunginiame kinematografijos institute), bet ir Gruzijoje, JAV (stažavosi pas avangardinio kino kūrėją Joną Meką). Žr.: Elena Jasiūnaitė, „Lūžio estetika“, in: Lietuvių dokumentinio kino antologija, 2014, p. 44–45. Štai sukurti bene drąsiausią, įsimintiniausią Nepriklausomybės pradžios filmą Juoda dėžė (1994) Algimantą Maceiną įkvėpė Tbilisyje, Šoto Rustavelio teatro ir kino universitete, sutiktas Sergejus Paradžanovas, o „ekspedicija“ į „Anthology Film Archives“ JAV Stoniui ir Mateliui tapo laisvės ir pažinties su kitokiu kinu kelione.

 

 Pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje atsirado galimybė kurti ir savarankiškos kino mokyklos pamatus. Tik atgavus Nepriklausomybę, tuometinėje Lietuvos muzikos konservatorijoje įsteigtas kino mokymo kursas (dėstė Vytautas Žalakevičius, Jonas Gricius, Algimantas Apanavičius), kuris 1993 m. Henriko Šablevičiaus (tapusio ne vienos kino režisierių kartos mokytoju) pastangomis įgavo apčiuopiamą pavidalą – įkurta Kino ir TV režisūros katedra. Plačiau apie mokymo sistemą kine žr.: Renata Šukaitytė, „Practice – Based Film education in Lithuania“, in: The education of the filmmaker in Europe, Australia and Asia, United States, 2013, p. 28–29. 
 

Subyrėjusi kino gamyba, grįsta klasikine studijine sistema, griežta hierarchine struktūra, kontrole, valstybiniu finansavimu, naująją kartą vertė ieškoti naujo kino kūrybos ir gamybos procesų organizavimo. Pirmoji nepriklausoma studija „Kinema“ tapo instituciniu prieglobsčiu daugumai „lūžio kartos“ (besiformavusios politinės santvarkos kaitos metais) kūrėjų: decentralizuota, lanksti, atvira naujovėms, besiremianti kino kūrėjų iniciatyva. Pakitusi ekonominė ir organizacinė tikrovė kūrėjus skatino pačius ieškoti finansavimo filmams, rūpintis sukurtų filmų sklaida bei pristatymu svetur: Bornholmo, Oberhauzeno, Niono, Amsterdamo, Berlyno tarptautiniai festivaliai tapo jaunojo lietuvių kino pristatymo pasauliui arena.

 

Permainos ne ką mažiau veikė ir patį kūrybinį procesą. Sovietmečiu marginalizuotas dokumentinis kinas lietuviškoje filmografijoje tampa vyraujančiu. Šiai raiškai pirmenybė teikta dėl objektyvių priežasčių: pigiau, mažesnės technologinės, kino juostos sąnaudos, lengviau filmuoti atvirose erdvėse.

 

Filmai keitėsi, laisvėjo, atmetė dokumentinio kino konvencijas (užkadrinį balsą, nuoseklią, pasakojimo struktūrą, socialinį deklaratyvumą), kartu tęsė režisierių autorines ambicijas, pasiūlė savitą požiūrį į supančią tikrovę: svetimą, pasimetusią ir tylią. Pasikeitęs kinas vietinės kino kritikos buvo sutiktas santūriai, bet tarptautinėje bendrijoje – palankiai, negailint pagyrų ir epitetų (rašyta, jog tai poezijos tekstai, verti Theodoro Dreyerio (Teodoro Drejerio), Andrejaus Tarkovskio ir pan.). Buvo pripažinta, jog tai etapinis posovietinės tikrovės, postmodernizmą menantis, (post)industrinio peizažo griuvėsiuose užgimęs kinas.

 

Keitėsi ir kino administravimo, finansavimo tvarka. Panaikinus LSSR Kinematografijos komitetą, Kultūros ministerijoje įkurtas Kino skyrius. Valstybės finansavimas išliko: iš esmės jis buvo simbolinis, bet net ir menka parama padėjo išlikti nacionaliniam kinui. Įsigalėjo nauja finansavimo tvarka, kai prodiuserių arba režisierių pateiktos paraiškos teikiamos konkursui, vertinamam ekspertų komisijos. Tai sudarė sąlygas debiutuoti jauniems kūrėjams. Tačiau lėšų buvo mažai: pirmaisiais Nepriklausomybės metais visam kinui – vaidybiniams, dokumentiniams, animaciniams filmams ir kino kronikai – buvo skiriama per milijoną litų. Ši suma augo nežymiai, 2008 m. buvo numatyta skirti rekordinę sumą – per 7 milijonus, tačiau šalį ištiko ekonominė krizė ir žadėtų pinigų kinematografininkai nesulaukė. Todėl nebuvo sukurtas ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas istorinis filmas, kurio konkursas vyko ne vienerius metus.

 

Finansavimo kriterijai, ypač 2002 m. priėmus LR Kino įstatymą, darėsi konkretesni. Per visus Nepriklausomybės metus vienas svarbiausių buvo bendra gamyba, todėl lietuvių kinematografininkai buvo priversti ieškoti partnerių užsienyje. Geriausiai tai daryti sekėsi Šarūnui Bartui, kuris jau 10 dešimtmetyje bendradarbiavo su portugalų prodiuseriu Paulo Branco (Branko). Iki šiol lietuvių prodiuseriai dažniau sulaukia paramos iš Europos Sąjungos „Eurimages“, „Media“ bei kitų kino fondų – pilnavertė koprodukcija su Vakarų Europos prodiuseriais vis dar reta, bet bendradarbiavimas su latviais ir lenkais stiprėja.