Vilkas yra sekęs mane į mokyklą einantį; per mišką reikėdavo eiti į tuos Sodelius, tai kaimynas pamatė, mano dirmavonės krikštatėvis tėvas, tai jisai pamatė, kaip aš einu, o vilkas, sako, priguldamas, priguldamas vaiką seka, aš mat buvau šviežiais kailinukais, ką tik pasiūti, dar avinu kvepia, kailis neišdžiūvęs kaip reikiant, sako, ėmiau rėkti, vilkas atstojo... Viktorija Daujotytė, Gyvenimas prie turgaus. Monografija apie Joną Strielkūną, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 126.
Šis poeto Jono Strielkūno (1939–2010) papasakotas epizodas iš vaikystės galėtų būti poeto gyvenimo ir kūrybos metafora.
Strielkūno eilėraščiuose mažas žmogus visuomet yra nepaaiškinamos, grėsmingos jėgos, aklos lemties akivaizdoje ir patiria neišvengiamo praradimo, pralaimėjimo, „trečio brolio“ likimo nuojautą. Tradicinį ketureilį, viduramžiškus baladiškus ir romansiškus siužetus Strielkūnas pripildo XX amžiui būdingo benamiškumo, egzistencijos šalčio, absurdo ir visa valdančio atsitiktinumo jausmo. Trumpo gyvenimo ir ilgo išėjimo, istorijos ir amžinybės, būties ir buities, idealo ir tikrovės, lūkesčių ir realybės, skausmo ir trumpos laimės priešpriešos kuria dramatišką Strielkūno poezijos gaidą. Eilėraščio pavadinimas „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ Jonas Strielkūnas, „Žiedas vėjuotą rudens dieną“, in: Varpo kėlimas, Vilnius: Vaga, 1978. galėtų nusakyti silpnumo, trapumo, trumpos laimės ir pilnatvės išgyvenimą lemties akivaizdoje.
Žiedas vėjuotą rudens dieną
Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.
Mano mažas brolau,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.
Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.
Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.
Literatūros kritika kartais Strielkūnui priekaištavo dėl niūraus fatalizmo, tačiau geriausi poeto eilėraščiai grūdino šviesią stojišką dvasią. Kaip sakė pats autorius, „likimas – svarbiausia, kas lemia mūsų gyvenimą ir, žinoma, kūrybą. Žmogui jau gimstant atimama pasirinkimo teisė: jis nepasirenka nei tėvų, nei tėvynės, nei kalbos, nei istorinio laiko, nei pagaliau tų genų, kurie jam žada vienokią ar kitokią būtį. Ir tik nuo to, kiek tu išsiugdai laisvą dvasią, anot mano vieno eilėraščio, 'geležinio šimtmečio rėmuose', priklauso tavo kaip asmenybės vertė. Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės su likimu, kurias kiekvienas pralaimi. Tačiau pralaimėjimas nelygus pralaimėjimui. Prikaltas Prometėjas gal didesnis už laisvą. Svarbu ne pats pralaimėjimo faktas, o tai, ką išsineši pats ir duodi kitiems po tos lyg ir beviltiškos kovos. Pergalė – ne tai, kad laimi, o tai, kad nepasiduodi“. Irena Slavinskaitė, Jono Strielkūno kūryba: poetinės semantikos etiudai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 251.
Dėl tobulų klasikinių formų Strielkūnas buvo vienas populiariausių lyrikų, prisiėmęs tradicijos tęsėjo vaidmenį: „menininkas privalo būti ne tik naujų žemių užkariautojas, bet ir senų paminklų sargybinis“. „Artojų žemės amžini paveikslai“. Su Jonu Strielkūnu kalbasi Gražina Ramoškaitė, in: Pokalbiai apie poeziją, Vilnius: Vaga, 1984, p. 117–122. Maironišką patriotinę tradiciją Strielkūnas sugebėjo paversti visų pirma asmeniško išgyvenimo ir pasirinkimo situacija. Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.
Plėtodamas neoromantikų ir dainingo širviško eilėraščio modelį (pagal Strielkūno tekstus skurta nemažai dainų), poetas mėgo „sušiaušti“, sulaužyti eilutę. Eilėraštis – tarsi gerklėje stringanti daina. Strielkūnas savotiškai sujungė avangardinę ir lyriškąją, romantinę lietuvių poezijos šakas.
Komentarai
Rašyti komentarą