Prozininkės, dramaturgės, poetės Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) pagrindinė kūrybos tema – žmonių tarpusavio santykiai, jausmai. Prozos protagonistai – jautrios, vietos pasaulyje ieškančios, bet niekur įsitvirtinti negalinčios moterys, paaugliai, visuomenės atstumtieji (vaikų namų auklėtiniai, buvę kaliniai) – bando užmegzti trapius, bet gyvenimui prasmę teikiančius santykius, taigi ieško meilės, draugystės, betarpiško bendravimo.

 

Ypatingas dėmesys skiriamas moteriškajai tapatybei. Svarbieji šios tapatybės dėmenys – moters gyvenimo kelio, prasmingo buvimo klausimai bei moteriškasis juslingumas, jo formos bei paskirtis. Kita vertus, ne mažiau dėmesio tenka moterų ir vyrų santykių peripetijoms, gyvenimo vyro paieškoms, motinystei, neištikimybei. Taigi balansuojama ties psichologinio ir jausmų romano žanrų ribomis.

 

Meninei kalbai būdingas subtilus metaforiškumas. Pavyzdžiui, apsakyme „Kambarys jazmino krūme“ jauna moteris Tilė grįžta į vaikystės namus tam, kad pagaliau iš pasąmonės iškeltų bei pripažintų ilgą laiką gniaužtą skausmą ir kaltę dėl brolio Taliaus savižudybės. Tam jai reikia dar kartą išgyventi brolio mirties įvykį. Šios traumos akivaizdoje ištikusiam sąmonės skilimui, kaltei, savidestrukcijai nusakyti pasitelkiamos deformuotų arba nesunokusių vaisių, pančiojančio tinklo metaforos:

 

[V]iskas truko ne ilgiau kaip trisdešimt sekundžių. Bet trisdešimt sekundžių šitame laike buvo amžinybė. Ji perskėlė gyvenimą kaip riešutą, į dvi dalis, ir antroji jo pusė skyrėsi nuo pirmosios, kaip sukirmijusio riešuto pusė skiriasi nuo sveikosios. Iš tos amžinybės Tilė atsinešė ir dvejopą jausmą, kuris paskui ilgai ją graužė – tai išlįsdamas iš širdies lyg kirminas iš slyvos, tai vėl giliai pasislėpdamas. Jos nestebino, kad Talius sau šitaip padarė (priešingai, ji nujautė, kad su juo taip gali atsitikti). Šis įvykis visuomet glūdėjo jame lyg nematomas tinklas. Jis pančiojo Talių ir trukdė jam atlikti tai, ką daugelis atlikdavo lengvai, nesusimąstydami. Bet skaudusis šio jausmo pamušalas šnibždėjo, kad to įvykio buvo galima išvengti. Jis galėjo pernokti, nutrūkti nuo Taliaus ir tyliai sunykti, išlaisvinęs jį nuo savo klastingo svorio. Jei tik būtų atidžiau stebėjusi, kada! […] Ji nujautė, kad brandina tą gelbstintį judesį, o tada, jau pavėlavusi, aptiko jį savyje tokį ryškų, bet jau prasilenkusį su laiku. Ar nuo čia, nuo šito akimirksnio pravirko? Pagaliau ištrūkęs į orą balsas sklido greitai ir toli, stebindamas ją pačią. Laura Sintija Černiauskaitė, Kambarys jazmino krūme, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 39‒40.

 

Kritika Černiauskaitės kūrybą vertina dvejopai. Teikiantys pirmenybę stiliui jos prozoje atpažįsta aukštojo modernizmo estetiką – vidinį ritmą, poetiškumą. Tuo tarpu erotinės scenos, incesto, nimfomanijos, apviltos meilės, keršto, neištikimybės tematika prozą priartina prie jausmų romano žanro. Gebėjimas derinti subtilią raišką ir plačiai skaitytojų, visų pirma – moterų, auditorijai patrauklią tematiką lėmė Černiauskaitės prozos populiarumą.

 

Save jausmų žmogumi vadinanti rašytoja teigia, kad žanro ar pasakojimo strategijų sąmoningai nesirenka. Rašymo poreikis kyla iš vidinės įtampos, asmeniškai aktualių klausimų, o meno tikslas – sukelti katarsį, leisti užsimiršti. Kita vertus, aktualus meno kūrinys turi skaitytoją perjungti į dvasinio, egzistencinio mąstymo režimą.

 

Černiauskaitė išleido penkis trumposios prozos – apsakymų, novelių, apysakų – rinkinius: Trys paros prie mylimosios slenksčio (1994), Artumo jausmas (2005), Kambarys jazmino krūme, (2009), Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis (2014), Hepi fjūčer (kartu su Renata Šerelyte, 2015). 2003 m. pasirodė prozos ir pjesių knygą Liučė čiuožia. Trijų romanų – Kvėpavimas į marmurą (2006), Benedikto slenksčiai (2008), Medaus mėnuo (2011), poezijos knygos Nauja vėjo rūšis (2015) autorė.

 

Romanas Kvėpavimas į marmurą 2009 m. apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija, o Lietuvos ir Maskvos teatruose pastatyta pjesė „Liučė čiuožia“ 2004 m. laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“.