8–9 dešimtmečiais meninės odos tendencijas diktavo Estijos dailės instituto odos apdorojimo specialybės absolventai. Per tris dešimtmečius (1965–1995) odos specialybę Taline baigė 44 lietuviai, maždaug pusė iš jų aktyviai dalyvaudavo parodose, dirbo didžiųjų miestų „Dailės“ kombinatuose, atlikdavo visuomeninių įstaigų užsakymus. Estų odininkystės mokykla, puoselėjanti pagarbą medžiagai ir atlikimo kultūrą, diegianti tradicines odos apdorojimo technologijas, tiko nuosaikiems ir modernistinę raišką vertinantiems lietuvių menininkams. Mokykla uždėjo savotišką antspaudą odininkams, jie nesistengė išsiveržti iš vienijančios tendencijos – estetizuotų, sąlygiškų, griežtai dekoratyvios formos darbų. Tačiau tokie kūriniai pasižymėjo menine kokybe, gebėjimu įprastus kasdienius daiktus – knygas, dėžutes, įdėklus – pateikti kaip ne tik funkcionalius, bet ir meniškus.

 

Net vientisos stilistikos rėmuose kiekvienas odininkas puoselėjo individualią raišką. Iš reljefiškų kompozicijų, kurias dailininkai buvo pamėgę 8 dešimtmečiu, būdavo galima atpažinti Algimantą Šlapiką (g. 1943), ankstyvąją Zitą Kreivytę (g. 1942), Lionginą Vasiliauską (g. 1952), iš subtilių, santūrių, lygiais plotais padengtų pano ir knygų viršelių – Elgą Boči (1948–2002) ir Dalią Mariją Šaulauskaitę (g. 1955). Konstrukciniai elementai (surišimai, narstymai, pynimai), klostės ir raukiniai išduodavo Danutę Mertingaitę (g. 1951), grafinio piešinio dekoras – Rimantą Dūdą (g. 1953), Rūtą Gudaitytę-Zaturskienę (1945–2014) ir Lolitą Tarbūnaitę (g. 1960). Viena iš nedaugelio, nukrypusių nuo bendrų pabrėžto estetizmo tendencijų, buvo Gražina Aleknavičiūtė-Kuprevičienė (g. 1950), sukūrusi siurrealistine estetika dvelkiančios trimatės plastikos.

 

Tai buvo knygų tuščiais lapais etapas. Didžiausią kūrinių dalį sudarė gražiai įrištos knygos baltais lapais, vadinamos dienoraščiais, svečių knygomis, užrašų knygelėmis ar tiesiog knygomis. Dar buvo sveikinimų aplankai – jų reikėjo sovietmečiu populiariems proginiams apdovanojimams, taip pat valgiaraščiai meniškai įrengtoms kavinėms ir restoranams – visa, kas turėjo plokštumą, kurią buvo galima užpildyti neįmantriu, saikingu įspaustu ar iškiliu piešiniu, įstaigų logotipais, rečiau – dekoruoti skirtingų spalvų dažytos odos ar odoje inkrustuotos kitos medžiagos elementais, pabrėžiančiais plastines odos savybes. Buvo populiarios dėžutės, įdėklai, odiniai papuošalai. Tik XX a. pabaigoje pradėti rengti knygrišybos simpoziumai išpopuliarino tikrus knygų įrišimus. 8–9 dešimtmečiais jie buvo reti. „Dailės“ kombinatai apsiribojo paprastesniais odos dirbiniais, tačiau ir jų gaminiai buvo svarbūs, nes žadino visuomenės poreikį aukštesnio lygio odiniams daiktams.

 

9 dešimtmečiu vyko tam tikri poslinkiai lietuvių odos mene. Dailininkai dirbinį jau ne visada traktuodavo kaip plokštumą, kurią galima dekoruoti grafinėmis ir skulptūrinėmis priemonėmis; jie daugiau gilindavosi į specifines plastines odos ypatybes – paslankumą ir tvirtumą, elastingumą ir minkštumą. Tuo tikslu palikdavo neapipjautus dirbinio kraštus, neslėpdavo išvirkščių dalių, rėmėsi natūralia spalva, o jei derindavo su kitomis medžiagomis, rinkdavosi natūralias medžiagas (audinį, medį, kailį) ir natūralius apdorojimo būdus. Tokie dirbiniai pasižymėdavo saikingumu, monochromija, buvo savotiškai taurūs, juose buvo mažai spalvų. Kaip vieninteles dekoro priemones odininkai pateikdavo natūralią odos spalvą ir saikingai dažytus pustonius, klostes ir raukšleles, negausius dekoro akcentus, paryškintus auksintomis linijomis.