Prozininkas, vertėjas Valdas Papievis (g. 1962) lietuvių literatūroje išsiskiria dėmesiu individo tapatybei, atminčiai, santykiui su aplinka, gebėjimu fiksuoti kintančias vidinio ir išorinio pasaulio būsenas. Romanų, apysakų meninei kalbai būdinga ypatinga „banguojanti“ sakinio ritmika, impresionistinė poetika. Papievio personažai dažniausiai veikia jiems iš dalies svetimoje erdvėje: ankstyvojoje kūryboje tai iš gimtųjų miestelių į sostinę Vilnių atvykę savęs ieškantys studentai, jauni menininkai, vėliau – Paryžiuje gyvenantys miestui tuo pat metu ir svetimi, ir savi lietuvių intelektualai, emigrantai, šiandienos pasaulyje prisitaikyti nebesugebantys „senojo pasaulio“ prancūzų aristokratai.

 

Kūryboje galima pastebėti nemažai sąsajų su paties rašytojo gyvenimu. Pavyzdžiui, Papieviui persikėlus gyventi į Paryžių tą patį padaro ir jo prozos pasakotojas. 2002 m. mirusios itin artimos autoriaus draugės Lietuvos ambasadorės UNESCO Ugnės Karvelis, kuriai rašytojas padėjo ištverti paskutines dienas, bruožai, gyvybingumas, sąmojis, atpažįstami romano Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015) protagonistės Odilės, kurios draugu ir patikėtiniu tampa pasakotojas, portrete. Kita vertus, šios aliuzijos itin sąlygiškos: Papievio proza nėra autobiografinė, tačiau jos ištakos neabejotinai ateina iš aktualios autoriaus gyvenimo patirties.

Savo kūrybos principą rašytojas vadina intuityviu – pasakojama tarsi neturint išankstinio plano, pasikliaujant netikėtai atsiradusiomis sąsajomis, kalbos ritmika, sąskambiais, kitaip – „teksto emocija“:

 

 

Rašytojo biografijoje ir kūryboje galima išskirti du etapus – „lietuviškąjį“ ir „paryžietiškąjį“. Svarbieji „lietuviškojo“ etapo faktai: Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, 1988–1990 m. leido kultūros žurnalą Sietynas – už šią veiklą 1989 m. apdovanotas Lietuvos kritikų premija. Kultūrinėje spaudoje debiutavo 1979 m. novele „Rudeniška rauda“. 1989 m. pasirodė pirmosios knygos: romanas Ruduo provincijoje ir apysakų rinkinys Užmaršties slėnis.

 

Šio etapo kūryba priskiriama XX a. 8‒9 dešimtmečiais lietuvių literatūroje išryškėjusiai vadinamajai egzistencialistinės literatūros krypčiai. Svarbieji ypatumai: protagonistas – savosios tapatybės, vietos pasaulyje ieškantis, pasauliu jau šiek tiek nusivylęs žmogus. Svarbus ne išorinis veiksmas, o vidiniai vyksmai – subjektyvūs įspūdžiai, atsiminimai, fragmentiškos refleksijos, sudarančios prasmės ieškančios, neramios sąmonės turinį. Už romaną Ruduo provincijoje rašytojas apdovanotas Antano Jonyno premija.

 

1992-ieji rašytojo biografijoje žymi lūžį – Papievis pirmą kartą aplanko Paryžių. Šiuo miestu, jo neįpareigojančios laisvės atmosfera rašytojas taip susižavi, kad po kelerių metų čia apsistoja visam laikui. Gyvendamas Paryžiuje tiek savo kūryba, tiek kultūrine veikla (radijo laidos, vertimai) tampa tarpininku tarp lietuvių ir prancūzų kultūrų. Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, teikia žinias iš Prancūzijos LRT radijui, yra Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorius. 2009 m. išleista rašytojo parengta diplomato Adolfo Venskaus (1924–2007) prisiminimų knyga Gyvenimui aš dėkingas už viską. Paryžiuje Papievis yra parašęs tris romanus: Vienos vasaros emigrantai (2003), Eiti (2010), Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015).

 

Vis dėlto minėtų etapų išskyrimas – tik teorinis. Papievis, itin nemėgstantis emigranto epiteto, teigia gyvenantis ne viename ar kitame mieste, o tarp Lietuvos ir Paryžiaus. Paryžius jam esąs miestas, kuriame niekuomet nepritaps, tačiau būtent čia jaučiasi iš tiesų laisvas. Buvimas nuolatinėje tarpinėje būsenoje leidžia tuo pat metu ir įaugti į svetimą kultūrinę terpę, pajusti jos specifiką, tirštumą, ir išlaikyti savąjį paskirumą.

Būtent buvimas tarpinėje, neapibrėžtoje būsenoje, tuo pat metu savoje ir svetimoje erdvėje lemia ypatingą jautrumą sau ir aplinkai. Tai dar vienas skiriamasis Papievio prozos pasakotojų ir veikėjų požymis.

 

[Pasakotojas, veikėjas ar veikėja] nuolatos nutvilkytas, įsitempęs, nugrimzdęs, apsėstas, susiliejęs, ištirpęs, apsvaigęs, suklusęs. Ambivalentiškų psichologinių būsenų meistras tarsi budi, kad netaptume netašyti ir šiurkštūs. Viskas jam dvilypuojasi, viskas ambivalentiška, pliusas ir minusas kartu, kaip vienatvės baimė ir artumo troškimas [...]. Tas vidinio gyvenimo tvinksėjimas, pulsavimas, išsakytas ilgais gražiais sakiniais [...] veikia užburiamai. Jūratė Sprindytė, Prozos būseno, 1988‒2005, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 96.

 

Iki šiol daugiausia apdovanojimų sulaukė romanas Eiti. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas romaną išrinko Kūrybiškiausia 2010 m. knyga, rašytojui taip pat skirta Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Lietuvos PEN centro surengtuose rinkimuose Eiti pateko į Dešimtmečio (2005–2014 m.) knygų dešimtuką. Naujausias romanas Odilė, arba Oro uostų vienatvė pateko į Metų knygos rinkimų geriausių prozos knygų penketą.