Prozininkė, kalbos redaktorė Danutė Kalinauskaitė (g. 1959) lietuvių prozos lauke išsiskiria specifiniu žanru, detalės poetika, taip pat ir tuo, kad tarp pirmosios apsakymų knygos Išėjusi šviesa (1987) ir antrosios, pripažinimą atnešusios Niekada nežinai (2008) – dvidešimties metų tarpas. Kritika Kalinauskaitės stilių neretai lygina su siuvinėjimu, audimu. Tuo norima pabrėžti gebėjimą meistriškai pinti paskirus „siūlus“ – detales, siužetą ir autobiografinį atspalvį turinčius motyvus į vientisą pasakojimą.
Vieni Kalinauskaitės prozą vadine esė, kiti – apsakymu ar novele. Bene taikliausiai žanrą nusakė poetas, eseistas Kęstutis Navakas, kūrinius pavadinęs esė ir novelės santaka. Eseistikai artimi autobiografiniai motyvai, pirmojo asmens pasakojimas. Kita vertus, nuosekli siužeto plėtotė artimesnė novelės struktūrai.
Autobiografiniai motyvai nėra savitiksliai, skirti savajam ego demonstruoti. Pavyzdžiui, dažna senų, pasiligojusių, mirštančių tėvų ar artimų giminaičių slaugymo tema svarbi ne tik savaime, bet ir kaip santykio su praėjusiu laiku, nykstančia anų laikų kultūra metafora. Taip pat ir mirusiųjų daiktai nėra tik daiktai – jie talpina prisiminimus, liudija mirusiųjų tapatybę, praėjusius gyvenimus:
Tikra tiesa, kad mirę žmonės apsigyvena daiktuose. Kai žiūriu į veidrodėlį nuskilusiu kampu su Rygos atvaizdu kitapus ir lenktinį leipiuką (Ц. 2 р. 10 к.), į šachmatų figūrėlę – baltąjį rikį ir moliūgų sėklų aliejaus kapsules „Peponen“ bet kurioje vaistinėje, be jokios mistikos žinau, kad tai – mano tėvas. Rožinys su pirštų nusvidintais poterėliais ir leidžiantis į kelionę kaimynams paliktas raštelis: „Šiltnamy – maistas šuniukui. Palinkėkite mums sėkmės“ – toje kelionėje žuvusi mano teta. Durnaropės kokonėlis ant rašomojo stalo nuo sieto tvoros, lietaus ir vėjo ištuštintas iki voratinkliškos materijos, – aš pati, kai būnu trumpam „išėjusi“, ir – tėvų namai, kurių jau nebėra suvisam. Dažytų plaukų sruoga dėžutėj su dvigubu dugnu – ne „suragėjusių odos epidermių ląstelių dariniai“, kaip aiškinama enciklopedijoje, o Vilmutė. Danutė Kalinauskaitė, „Daiktai“, in: Niekada nežinai, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 42‒43.
Kalinauskaitės proza artima poezijai ir dėl sugestyvumo, ir dėl gebėjimo pasakojant paskirą istoriją, vaizduojant paskirą daiktą ar įvykį (siuvinėjimo reikmenų dėžutę, lenktinį peiliuką, tėvo kosulį) perteikti specifines, tiesioginio įvardijimo neturinčias egzistencines būsenas. Taigi, tai itin konkretus ir jusliškas pasaulis, kuriame daiktas ar įvykis svarbus tiek savaime, tiek kaip daugiaprasmis simbolis ar metafora.
Kaip teigia rašytoja, jos tikslas – pažinti patį gyvenimą, paprastuose dalykuose įžvelgti kitą, paslėptą prasmę:
Tiesiog mane domina kasdienybė, pasaulis aplink mane. Atrodo, vyksta paprasčiausi dalykai, bet kartais atsitinka kažkokia ribinė situacija, kažkas ištinka ir staiga tu pamatai, kad kasdienybėje atsiveria labai stebuklingas tikrovės matmuo.
Tas stebuklingumas dažnai slypi labai paprastuose dalykuose, jeigu, sakysime, tie dalykai pasisuka į tave labai netikėta briauna. Atrodo, paprasti dalykai, bet kartais nušvinta stebuklinga šviesa. „Premija ir pakelia ant sparnų, ir prislegia“. Eglė Lipeikaitė kalbina Danutę Kalinauskaitę, www.bernardinai.lt, 2009 01 09.
2015 m. išleistame novelių rinkinyje Skersvėjų namai autobiografinis matmuo išlieka, tačiau pakinta tematika: dažniau keliami rašymo, teksto ir gyvenimo santykio klausimai. Dalis tekstų – grynakraujės novelės: pasakojimai apie žmonių santykius, artumo paieškas, netikėtus susitikimus ir išsiskyrimus.
Kalinauskaitė – lietuviškuoju novelės Nobeliu vadinamos Antano Vaičiulaičio premijos laureatė (už tekstą „Namai“). Niekada nežinai apdovanota Rašytojų sąjungos premija, išrinkta kūrybiškiausia 2008 m. knyga. Skersvėjų namai įtraukta į kūrybiškiausių 2015 m. knygų dvyliktuką.
Komentarai
Rašyti komentarą