Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Nuo polėkio prie gravitacijos: XX a. 8–9 dešimtmetis
Erika Grigoravičienė
Raudonmedžio rojus, arba Kito pasaulio gyventojai
8 dešimtmečio antroje pusėje suklestėjo vadinamoji kamerinė skulptūra ir mažoji plastika. Pastarasis terminas, 1963 m. sugalvotas dailėtyrininko Stasio Budrio, reiškė ne tik dydį, bet ir smulkesnį idėjų bei emocijų mastą, formos sumanymo eskizą. Mažosios plastikos kūriniai eksponuoti nuo 1968 m. rengiamoje Rygos skulptūros kvadrienalėje. 1979 m. surengta pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos, 1983 m. – pirmoji respublikinė skulptūros paroda Vilniuje.
 
Mažoji plastika – tai ir neviešinama sovietmečio skulptorių kūryba, nekontroliuojamų asmeninių vizijų išraiška. Antai Teodoras Kazimieras Valaitis paskutiniais savo trumpo gyvenimo metais nepaliaujamai kūrė mažas siurrealistinių pavidalų molio skulptūrėles, kurių dalis jau po jo mirties priskirta Naujojo pasaulio gyvūnų grupei. Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), Katalogas, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Nacionalinė dailės galerija, 2014
 
8 dešimtmetyje imta kurti ir galvanoplastikos būdu dauginti tikrus medalius – telpančius delne, kiek didesnius už monetas skritulėlius, tradiciškai priskiriamus numizmatikos sričiai. Panašiai kaip ekslibrisai grafikoje, medaliai – tai keliaujantys, plačiai sklindantys darbai. Daugiausia buvo kuriami portretiniai atminimo medaliai Lietuvos kultūros veikėjams, vėliau – ir skirti dailės parodoms, jų laureatams. Dailininkai dalyvaudavo tarptautinėse medalių parodose ir simpoziumuose Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje. Netiražuojamus medalius dovanodavo vieni kitiems, – tai daugiausia šmaikštūs darbai, neretai stačiakampio formato (vadinami plaketėmis). Ši sritis ypač suklestėjo Sąjūdžio metais, kai reikėjo perrašyti Lietuvos istoriją. Daug medalių sukūrė grafikas Petras Repšys, taip pat Antanas Olbutas ir kiti skulptoriai.
 
Mažoji plastika kartu galėjo būti ir didesnės, lauko skulptūros modelis, o kamerinė skulptūra reiškė užbaigtą, savarankišką trimatį kūrinį – kilnojamą, nepriklausantį konkrečiai erdvei ir šia prasme autonomišką, dažniausiai 0,5–1 m aukščio, preciziškai pagamintą iš brangių medžiagų, neretai derinant medį su metalu ar metalą su akmeniu. 8 dešimtmetyje skulptoriai ėmė gausiai naudoti raudonmedį, laivais atgabenamą į Klaipėdos uostą ir šiaip lyg ir skirtą visos SSRS nomenklatūrinio elito baldams gaminti. Nepavykus gauti brangios egzotiškos medienos, panašiai nuspalvindavo pigesnę vietinę. Skulptūra virto dailių, kokybiškų daiktų gamyba. Kameriniai darbai buvo kuriami parodoms, paskui dažniausiai atsidurdavo muziejų saugyklose, privačiuose rinkiniuose ar visuomeniniuose interjeruose.
 
Kilnojamoji, mobili skulptūra nuo 8 dešimtmečio iki 9-ojo pradžios dažnai yra ir dinamiška, perteikia veržlų judesį. Tai ypač būdinga Alberto Belevičiaus, Gedimino Žuklio ar ankstyviesiems Gedimino Karaliaus darbams. Sportininkų, menininkų, mąstytojų figūros, prilaikomos beveik nematomų atramų, sklendžia erdvėje lyg nešamos vėjo, veržiasi į nežinomus tolius ir kartais primena raganas ant šluotų.
 
Geriausiai žinomas dinamiškų formų ir preciziškai atliktų skulptūrų kūrėjas – Stanislovas Kuzma. Pradėjęs nuo šmaikščių folkloro interpretacijų, paskui išdrožęs jauną moterį su kūdikiu, plevėsuojančią hipiškai platėjančiomis kelnėmis, dar 8 dešimtmečio pradžioje jis atrado savo braižą, kuris vėliau beveik nesikeitė. Kuzmos kamerinei kūrybai būdingos sudėtingo, net skausmingai aštraus judesio, lyg perlaužtos figūros, kuriose tikroviškos veido, plaštakų ar pėdų formos derinamos su geometriniu stilizuotų, sustingusių vėjo plaikstomų rūbo klosčių piešiniu. Iš raudonmedžio ar juodalksnio skaptuodamas gana sąlygiškus drabužyje skendinčius kūnus su tarsi iš po jo kyšančiais tikroviškai nudažytais, emaliu ar kaulu padengtais veidais, skulptorius interpretuoja ne tik tradicinius siužetus – antikinių alegorijų ir dievybių, krikščioniškuosius Pietos, Dievo Motinos, angelo motyvus, bet ir savitą viduramžišką statulos sandarą, kadaise būdingą laidotuvėse naudotiems trimačiams valdovų atvaizdams, o mūsų laikus pasiekusią per natūralistinę bažnytinę dailę. Medicininės tematikos darbuose balti rūbai ar draperijos supjaustyti it oda chirurgo skalpeliu.
 
Kuzmos kūryboje nuolat kartojasi stilizuotas skarotos moters – gedėtojos – motyvas. Skarotos moterys išsiveržė ir į gatves – kaip trys auksaveidės mūzos, Drama, Komedija ir Tragedija, virš įėjimo į architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių perstatytą Lietuvos dramos teatrą ar liaudies dainininkės dešiniajame Neries krante prie „Lietuvos“ viešbučio. Vėliau skulptoriaus darbai dėl savitos dvasingumo, pamaldumo išraiškos ir santūriai atnaujintų tradicinių įvaizdžių pasirodė itin tinkami kapinėse ir bažnyčiose.
 
Visai kitoks moters įvaizdis Petro Mazūro, Gedimino Karaliaus, Šarūno Šimulyno kūryboje. Mazūras taip interpretuoja antiką, kad deivės patiria brutalią prievartą, o kilnios alegorinės figūros tampa nejaukios. Supančiotos, suardytos, tvarkingai kone iki širdies išpjautomis galvomis būtybės traukia ir atstumia savo fetišistine erotika. Menininko tikslas, regis, yra ne pažeminti moteriškąją lytį, bet išardyti alegorijos principą – vaizdavimo tvarką, kai daili moters figūra išreiškia iš anksto žinomas taurias idėjas, parodyti formas esant daugiaprasmes ir nenuspėjamai veiksmingas.
Ypač įspūdinga daugiarankė ir daugiakrūtė bronzinė Mazūro Žemė motina (1978), taip suglaudusi delnus virš nesamos galvos, kad kiaurymė primena statinį šlaitiniu stogu. Granito ir marmuro Nikė (1976) beviltiškai mosuoja sparnais ir rankų bigėmis. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, tai pirmoji postmoderni lietuvių skulptūra, „supančiota, akla pergalės deivė tada asocijavosi su Lietuvos dalia, prieštaringa žmogiškąja prigimtimi“. Lietuvių skulptūra (1940–1990) Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose: Katalogas, sudarė Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 1998, p. 11. Palikuonys (1987) motinystę parodo kitaip nei įprasta – neatskirtą nuo gimdymo fiziologijos.
 
Kad šventosios gimsta vyrų galvose, byloja Mazūro Genijus (1981), drąsus skirtingų fragmentiškų pavidalų ir skulptoriaus mėgstamų medžiagų – bronzos ir įvairių akmens rūšių – montažas. Karalius, Šimulynas labiau domisi gamta, moters kūno formas ir funkcijas apmąsto kartu su roplių, žuvų, paukščių, augalų sėklų ar vaisių pavidalais.
 
Apnuogintų vyriškų figūrų skulptūroje daugiau atsiranda tik nuo 8 dešimtmečio pabaigos. Tai iš dalies susiję su kultūros atsigręžimu į praeitį. Viešose miestų erdvėse iškyla poetiškos, vyrą kaip universalų žmogų idealizuojančios statulos – Karaliaus Rytas (1981), Kuzmos Šaulys (1986), Mazūro Žmogus (1989). Ištemptomis kūno proporcijomis visai nepanašios į kresnus ir ryžtingus socrealistinius darbininkus, jos atrodo lyg atklydusios iš svetur, kelia romantinį ilgesį. Kameriniuose ir mažosios plastikos darbuose vyriškumo galia ar negalia dažniau vaizduojama ironiškai.
 
9 dešimtmetyje skulptūroje stiprėja siužetinis pradas, pasakojimas, dažnėja įmantrūs pavadinimai. Pasakojimui vis dėlto geriau tinka dvimatis paveikslas ar bent reljefas. Savitas reiškinys Lietuvos vėlyvojo sovietmečio skulptūroje – Rimanto Šulskio dideli kalinėto vario siužetinių reljefų ciklai, ypač mįslingų istorijų, bausmių ir kankinimų scenų pilna Varinė karalystė (1981–1988), kurią galima palyginti su vėlyvaisiais Elvyros Kairiūkštytės piešiniais.
 
Dalis skulptorių tuo metu kaip tik liaujasi vaizduoti žmogų ir susidomi kasdienės aplinkos daiktais. Vytautas Šerys, prieš tai sukūręs dešimtis portretų, 9 dešimtmetyje ėmė drožti nedideles, lengvas, kone vėjo nupučiamas statulėles, primenančias sklandytuvo (propelerio, pjūklo, žirklių) ir statinio (ar spąstų) hibridus. Šie poetiškų pavadinimų lydimi, abstrakčiai konkretūs mediniai darbai rodo, kad mobilumas ir jo metaforos skulptūroje gali dar įdomiau susijungti be žmogaus figūros.
 
 
Skulptūros slėniai
Dėl fizinių raiškos ypatumų skulptūra vis dėlto labiau linkusi būti lokali, įvietinta ir gamybos, ir vartojimo etapu. Įprastoje dirbtuvėje skulptorius gali kurti mažus didelių statulų modelius, lipdyti iš molio ar drožti iš medžio, o kalti iš akmens ar lieti bronzą tenka atokiau nuo gyvenamųjų rajonų, tam reikia ir gana sudėtingos įrangos, medžiagų, techninių pagalbininkų. Tai skatina laikiną ar nuolatinį skulptorių susitelkimą tam tikrose skulptūrai gaminti skirtose vietose. Gatava skulptūra irgi labiau susijusi su fizine aplinka dėl didelio svorio ir erdvinės apimties, taip pat „socialesnė“, nes vienu metu į ją gali žiūrėti daugiau žmonių. Jai itin tinka atviros lauko ekspozicijos, kartais įkuriamos ir šalia gamybos vietų.
 
Sovietmečiu „Dailės“ kombinatuose daugiausia gaminti oficialūs paminklai, o eksperimentinės dirbtuvės skulptoriams Vilniuje buvo įrengtos Užupyje, neveikiančioje Šv. Baltramiejaus bažnyčioje. Vis dėlto pirmasis ir iki šiol kone svarbiausias skulptūros inkubatorius ar net „silicio slėnis“, stipriai paveikęs jos raidą, – tai dirbtuvių kompleksas Vilniaus Jeruzalėje.
 
Pirmasis 1962 m. Jeruzalėje įsikūrė Vladas Vildžiūnas, 8 dešimtmetyje dirbtuves įsirengė Mazūras, Karalius, Kuzma, Mindaugas Navakas, nuo 1988 m. – jaunieji skulptoriai Artūras Raila, Algis Lankelis, Gediminas Akstinas, 1998 m. – menininkų šeima Ksenija Jaroševaitė ir Vladas Urbanavičius. Dar 8 dešimtmečio pabaigoje Mazūras čia įrengė bronzos liejyklą (vėliau – dar vieną Čiurlionio menų mokyklos rūsyje). „Dailės“ kombinate bronza pradėta lieti tik po kelerių metų. Ilgainiui vis daugiau skulptorių mokėsi lieti patys. Visi naudojosi išeivijos dailininkės Elenos Gaputytės iš Londono atsiųstu bronzos liejybos vadovėliu.
 
Jeruzalę inovacijų slėniu pavertė ne tik darbui pritaikyta vieta, materialinė technologinė bazė, bet ir socialinė aplinka, skatinusi greitą idėjų apykaitą. Nors ir eidamas Dailininkų sąjungos Skulptūros sekcijos pirmininko pareigas, Vildžiūnas subūrė „skulptorių bendraminčių koloniją, gyvenančią lyg ir paraleliniame pasaulyje, – su sovietmečio tikrove tarsi nieko bendra neturinčiųjų broliją“. Kęstutis Šapoka, Stanislovas Kuzma, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011, p. 10.
 
Skulptoriaus ir jo žmonos grafikės Marijos Ladigaitės namai sovietmečiu garsėjo kaip įdomių žmonių susibūrimų vieta, kur buvo dalijamasi idėjomis ir ypač žiniomis iš laisvojo pasaulio, meno ir kultūros naujienomis. Svečiai galėjo pamatyti ir naujausius skulptorių darbus. Stambesnės, ypač akmens skulptūros buvo laikomos prie dirbtuvių. Pamažu formavosi lauko ekspozicija, kuri 1990 m. įsikūrus Vlado Vildžiūno galerijai pradėta vadinti Jeruzalės skulptūros sodu.
 
Vildžiūnas sumanė ir vadinamąją skulptorių šešeto parodą, kuri buvo surengta 1984 m. dabartinėje Nacionalinėje dailės galerijoje (tuomet – Tarybinės dailės galerija). Be jo paties, Kuzmos ir Mazūro, dalyvavo jaunesnės kartos dailininkai Navakas, Jaroševaitė ir Vladas Urbanavičius.

 
Jaroševaitė iš jų visų išsiskiria pabrėžtinai tradiciniu požiūriu į skulptūrą. Jos kūryboje vyrauja nedidelės figūrinės statulėlės, kurias dažniausiai ji pati lieja iš bronzos. Daugiausia vaizduojamos apkūnios būtybės, kurioms sunku judėti, nedailūs žmonės ir mieli žvėrys, nuogi vyrai, aplinkai abejingos moterys ar sėdintys stori angelai, beveik visuomet priverčiantys žiūrovą nusišypsoti. Nuo 9 dešimtmečio pabaigos dailininkė kuria bronzines religinio turinio, šventųjų statulėles. Vėliau dažniau iškala jas iš akmens. Pasak dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, šešeto kūryboje atsiranda neapčiuopiami vaizdavimo objektai – žmogaus jutimai ar dvasios būsenos. Giedrė Jankevičiūtė, „Žmogaus įvaizdžio kaita šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje“, in: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius, 1992, p. 68–69. Tai būdinga Jaroševaitės darbams ar ankstyvosioms Navako bronzinėms figūroms.
 
 Dar 8 dešimtmečio pabaigoje Navakas ir Urbanavičius ėmė kurti ir abstrakčias, kartais šiek tiek architektūrą, inžinerinius įrenginius, kasdienius daiktus ar dinozaurų eros gyvūnus primenančias skulptūras, kurių paskirtis, regis, yra ne atrodyti, o būti. Tai tarsi materialaus pasaulio dalis, jo papildymas, prieaugis, išryškinantis fizinio būvio, ypač – gravitacijos aspektą. Šie darbai kritiškai polemizuoja ir su monumentaliąja propaganda, ir su romantinio polėkio apimta mobilia skulptūra. Alfonsas Andriuškevičius rašo:
 
Navako kūriniai levituoti nelabai linkę. Jiems labiau patinka gravituoti. Alfonsas Andriuškevičius, „Mentaliniai Mindaugo Navako žaidimėliai“, in: Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama, sudarė Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015, p. 76.
 
1981–1988 m. skulptorius sukūrė Vilniaus sąsiuvinius – dvi serijas fotomontažo būdu pagamintų ir cinkografijos technika atspaustų Vilniaus vaizdų, kuriuose urbanistinė miesto erdvė perkeičiama į utopinę. Žymius pastatus čia ėda ant jų kūno it navikai ar parazitai užaugančios milžiniškos, kartais į keistus keturkojus panašios skulptūros – nevaržoma monumentaliosios propagandos parodija. Vilniaus sąsiuviniai – raktas į visą Navako kūrybą, vėlesnes skulptūras. Jų dydžio ir formos, formos ir aplinkos santykis nereglamentuojamas jokių išankstinių taisyklių ir jos tyčia neatribotos nuo kasdienio fizinio pasaulio, reikalingos kablio ar atramos.
 
Svarbus skulptūros raidos veiksnys – simpoziumai, kūrybinės skulptorių stovyklos. Nuo 8 dešimtmečio kai kurie lietuvių skulptoriai dalyvaudavo simpoziumuose socialistinėse Rytų Europos šalyse, daugiausia Vengrijoje. Simpoziumuose sukurti darbai paprastai lieka tose vietovėse. Vienas svarbiausių Lietuvoje buvo 1977 m. pradėtas kasmet rengti Smiltynės granito simpoziumas. Jo metu sukurti darbai buvo statomi Klaipėdoje, buvusių kapinių vietoje įrengtame Mažvydo skulptūrų parke, taip pat Palangoje ar ten pat Smiltynėje.
 
Aktyviausi Smiltynės simpoziumo dalyviai – šešetas, taip pat Kęstutis Musteikis, Vaclovas Krutinis, klaipėdiečiai Algirdas Bosas, Regimantas Midvikis ir kiti. 1977–1983 m. parke susidarė įdomūs Jaroševaitės, Urbanavičiaus, Navako, Boso kūrinių rinkiniai. Tačiau 1983 m. Navako Rustika – vien luitų statinys be jokios „revoliucionieriaus“ galvos virš jų – uždrausta gabenti iš Smiltynės į Klaipėdą. Nuo 1984 m. Dailininkų sąjungos vadovybė ėmėsi pertvarkyti parką, dalį „idėjiniu ir estetiniu požiūriu netinkamų“ darbų perkėlė atgal į Smiltynę. 1989 m. parką kaip sovietinių skulptūrų rinkinį ketinta sunaikinti, bet jis išliko. Nemažai skulptūrų, ypač Jaroševaitės Įkyrios mintys (1982) – granitinė nuogo vyro figūros su aiškiai matomais lyties organais ir nugara lipančių gyvių virtine versija – visais laikais niokotos vandalų. Vėliau, politinių permainų laikais, tai tapo neatsiejama eksponavimo atvirose erdvėse dalimi.
 
Nuo 1984 m. buvo rengiamas metalo skulptūrų simpoziumas Alytuje. Navakas Vilniaus namų statybos kombinate Aukštuosiuose Paneriuose 1984–1986 m. organizavo betono simpoziumus. Čia tebėra didelių skulptūrų rinkinys.
 
8–9 dešimtmečiais skulptūra tapo neatskiriama miestų dalimi. Be paminklų „revoliucionieriams“, 9 dešimtmetyje imta statyti ir su miestų įkūrimu siejamas statulas. 1984 m. Klaipėdoje pastatyta Dalios Matulaitės Neringa – laivus ant pečių nešanti milžinė, pasak legendos, supylusi Kuršių Neriją. Šiauliuose, Saulės laikrodžio aikštės centre, ant aukštos kolonos užkeltas Kuzmos Šaulys, paauksuota nuogo jaunuolio su lanku statula. 1987 m. Ukmergėje atidengta mitinės Vilkmergės statula (autorius V. Ketvirtis). 1988 m. surengtas pirmasis Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursas, kuriame greta tradicinio raitelio (Karaliaus, Kuzmos) buvo ir abstrakčių (Urbanavičiaus, Navako) projektų.
 
Skulptūrų parkų, sodelių, skverų atsirado ne vien Klaipėdoje ir Palangoje. Kaune – tai Ąžuolynas su Matulaitės Stumbru (1979), Leono Striogos skulptūromis, taip pat – tėvo ir sūnaus Robertų Antinių skulptūrų sodelis dabartinėje Vlado Putvinskio gatvėje. 8–9 dešimtmečiais skulptūrų gausa išsiskyrė Klaipėdos senamiestis, Vilniaus gatvė Šiauliuose. Skulptūros buvo gausiai statomos kurortuose, neretai prie gydyklų, taip pat ir kituose miestuose prie ligoninių ar jų vestibiuliuose.
 
Vilniuje skulptūrą ypač puoselėjo architektai Nasvyčiai, greta savo projektuojamų pastatų būtinai užsakydavę darbus geriausiems Lietuvos skulptoriams. Vienas jų – itin modernus Karaliaus fontanas iš metalo ir stiklo (1982–1987) dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.
 
Vilniaus senamiestyje nuo 8 dešimtmečio pradžios imta lyg ir laikinai statyti Dailės instituto Skulptūros katedros absolventų diplominius darbus, bet nemažai jų išliko net iki šiol. Vieni pirmųjų – tai Krutinio Metraštininkas (1973) Stiklių gatvės kieme, iš tiesų paminklas LDK spaudos pradininkui Pranciškui Skorinai, ir šarvuotas Kuzmos Miesto vartų sargybinis (1973). Poreikis prisitaikyti prie senamiesčio aplinkos iš dalies lėmė retrospektyvumo tendenciją dailėje.
 
Vilniaus senamiestyje buvo rengiamos ir laikinos skulptūrų ekspozicijos, pavyzdžiui, grupės dailininkų darbų „Medininkų“ restorano kiemelyje dabartinėje Aušros Vartų gatvėje (1978), Navako skulptūrų ir Alvydo Lukio bei Gintauto Trimako fotografijų Alumnato kieme (1987) ar Navako, Railos ir Lankelio darbų Menininkų rūmų (dabar – LR Prezidentūra) sode (1990).

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Gediminas Karalius: skulptūra, piešiniai
Katalogas, teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 1990
Ksenija Jaroševaitė: tradicinė skulptūra XXI amžiuje
Sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004
Lietuvių skulptūra (1940–1990) Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose
Katalogas, sudarė Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 1998
Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama
Sudarė Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015
Skulptūra 1975–1990
Sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Vilnius: Aidai, 1997
Stanislovas Kuzma (1947–2012). Skulptūra + 5425 dienos
1984 m. [šešeto] parodos rekonstrukcija, Vilnius: Nacionalinė dailės galerija, 2013
Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974)
Katalogas, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Nacionalinė dailės galerija, 2014
ALDONA DAPKUTĖ
„Kūryba kaip prigimties šauksmas“
Dailė, 2014, Nr. 2, p. 150–151
EGLĖ DEAN
„Antanas Olbutas: unikalus plastikos estetas“
Dailė, 2014, Nr. 2, p. 118–123
GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ
Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai: Petras Mazūras
Vilnius: Artseria, 2001
GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ
Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai: Šarūnas Šimulynas
Vilnius: Vaga, 1989
GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ
„Žmogaus įvaizdžio kaita šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje“
Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius, 1992, p. 56–71
ELONA LUBYTĖ
Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai: Algirdas Bosas
Vilnius: Artseria, 2005
RITA MIKUČIONYTĖ
Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai: Vaclovas Krutinis
Vilnius: Artseria, 2008
IEVA PLEIKIENĖ
Rimantas Daugintis
Vilnius: Artseria, 2007
IEVA PLEIKIENĖ
Vytautas Šerys. Šviesos ir šešėlių medžioklė: medinės skulptūros
Vilnius: Artseria 2010
KĘSTUTIS ŠAPOKA
Stanislovas Kuzma
Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.