8 dešimtmečio antroje pusėje suklestėjo vadinamoji kamerinė skulptūra ir mažoji plastika. Pastarasis terminas, 1963 m. sugalvotas dailėtyrininko Stasio Budrio, reiškė ne tik dydį, bet ir smulkesnį idėjų bei emocijų mastą, formos sumanymo eskizą. Mažosios plastikos kūriniai eksponuoti nuo 1968 m. rengiamoje Rygos skulptūros kvadrienalėje. 1979 m. surengta pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos, 1983 m. – pirmoji respublikinė skulptūros paroda Vilniuje.
Mažoji plastika – tai ir neviešinama sovietmečio skulptorių kūryba, nekontroliuojamų asmeninių vizijų išraiška. Antai Teodoras Kazimieras Valaitis paskutiniais savo trumpo gyvenimo metais nepaliaujamai kūrė mažas siurrealistinių pavidalų molio skulptūrėles, kurių dalis jau po jo mirties priskirta Naujojo pasaulio gyvūnų grupei. Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), Katalogas, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Nacionalinė dailės galerija, 2014
8 dešimtmetyje imta kurti ir galvanoplastikos būdu dauginti tikrus medalius – telpančius delne, kiek didesnius už monetas skritulėlius, tradiciškai priskiriamus numizmatikos sričiai. Panašiai kaip ekslibrisai grafikoje, medaliai – tai keliaujantys, plačiai sklindantys darbai. Daugiausia buvo kuriami portretiniai atminimo medaliai Lietuvos kultūros veikėjams, vėliau – ir skirti dailės parodoms, jų laureatams. Dailininkai dalyvaudavo tarptautinėse medalių parodose ir simpoziumuose Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje. Netiražuojamus medalius dovanodavo vieni kitiems, – tai daugiausia šmaikštūs darbai, neretai stačiakampio formato (vadinami plaketėmis). Ši sritis ypač suklestėjo Sąjūdžio metais, kai reikėjo perrašyti Lietuvos istoriją. Daug medalių sukūrė grafikas Petras Repšys, taip pat Antanas Olbutas ir kiti skulptoriai.
Mažoji plastika kartu galėjo būti ir didesnės, lauko skulptūros modelis, o kamerinė skulptūra reiškė užbaigtą, savarankišką trimatį kūrinį – kilnojamą, nepriklausantį konkrečiai erdvei ir šia prasme autonomišką, dažniausiai 0,5–1 m aukščio, preciziškai pagamintą iš brangių medžiagų, neretai derinant medį su metalu ar metalą su akmeniu. 8 dešimtmetyje skulptoriai ėmė gausiai naudoti raudonmedį, laivais atgabenamą į Klaipėdos uostą ir šiaip lyg ir skirtą visos SSRS nomenklatūrinio elito baldams gaminti. Nepavykus gauti brangios egzotiškos medienos, panašiai nuspalvindavo pigesnę vietinę. Skulptūra virto dailių, kokybiškų daiktų gamyba. Kameriniai darbai buvo kuriami parodoms, paskui dažniausiai atsidurdavo muziejų saugyklose, privačiuose rinkiniuose ar visuomeniniuose interjeruose.
Komentarai
Rašyti komentarą