Kilnojamoji, mobili skulptūra nuo 8 dešimtmečio iki 9-ojo pradžios dažnai yra ir dinamiška, perteikia veržlų judesį. Tai ypač būdinga Alberto Belevičiaus, Gedimino Žuklio ar ankstyviesiems Gedimino Karaliaus darbams. Sportininkų, menininkų, mąstytojų figūros, prilaikomos beveik nematomų atramų, sklendžia erdvėje lyg nešamos vėjo, veržiasi į nežinomus tolius ir kartais primena raganas ant šluotų.

 

Geriausiai žinomas dinamiškų formų ir preciziškai atliktų skulptūrų kūrėjas – Stanislovas Kuzma. Pradėjęs nuo šmaikščių folkloro interpretacijų, paskui išdrožęs jauną moterį su kūdikiu, plevėsuojančią hipiškai platėjančiomis kelnėmis, dar 8 dešimtmečio pradžioje jis atrado savo braižą, kuris vėliau beveik nesikeitė. Kuzmos kamerinei kūrybai būdingos sudėtingo, net skausmingai aštraus judesio, lyg perlaužtos figūros, kuriose tikroviškos veido, plaštakų ar pėdų formos derinamos su geometriniu stilizuotų, sustingusių vėjo plaikstomų rūbo klosčių piešiniu. Iš raudonmedžio ar juodalksnio skaptuodamas gana sąlygiškus drabužyje skendinčius kūnus su tarsi iš po jo kyšančiais tikroviškai nudažytais, emaliu ar kaulu padengtais veidais, skulptorius interpretuoja ne tik tradicinius siužetus – antikinių alegorijų ir dievybių, krikščioniškuosius Pietos, Dievo Motinos, angelo motyvus, bet ir savitą viduramžišką statulos sandarą, kadaise būdingą laidotuvėse naudotiems trimačiams valdovų atvaizdams, o mūsų laikus pasiekusią per natūralistinę bažnytinę dailę. Medicininės tematikos darbuose balti rūbai ar draperijos supjaustyti it oda chirurgo skalpeliu.

 

Kuzmos kūryboje nuolat kartojasi stilizuotas skarotos moters – gedėtojos – motyvas. Skarotos moterys išsiveržė ir į gatves – kaip trys auksaveidės mūzos, Drama, Komedija ir Tragedija, virš įėjimo į architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių perstatytą Lietuvos dramos teatrą ar liaudies dainininkės dešiniajame Neries krante prie „Lietuvos“ viešbučio. Vėliau skulptoriaus darbai dėl savitos dvasingumo, pamaldumo išraiškos ir santūriai atnaujintų tradicinių įvaizdžių pasirodė itin tinkami kapinėse ir bažnyčiose.

 

Visai kitoks moters įvaizdis Petro Mazūro, Gedimino Karaliaus, Šarūno Šimulyno kūryboje. Mazūras taip interpretuoja antiką, kad deivės patiria brutalią prievartą, o kilnios alegorinės figūros tampa nejaukios. Supančiotos, suardytos, tvarkingai kone iki širdies išpjautomis galvomis būtybės traukia ir atstumia savo fetišistine erotika. Menininko tikslas, regis, yra ne pažeminti moteriškąją lytį, bet išardyti alegorijos principą – vaizdavimo tvarką, kai daili moters figūra išreiškia iš anksto žinomas taurias idėjas, parodyti formas esant daugiaprasmes ir nenuspėjamai veiksmingas.

 

Aktyviausi Smiltynės simpoziumo dalyviai – šešetas, taip pat Kęstutis Musteikis, Vaclovas Krutinis, klaipėdiečiai Algirdas Bosas, Regimantas Midvikis ir kiti. 1977–1983 m. parke susidarė įdomūs Jaroševaitės, Urbanavičiaus, Navako, Boso kūrinių rinkiniai. Tačiau 1983 m. Navako Rustika – vien luitų statinys be jokios „revoliucionieriaus“ galvos virš jų – uždrausta gabenti iš Smiltynės į Klaipėdą. Nuo 1984 m. Dailininkų sąjungos vadovybė ėmėsi pertvarkyti parką, dalį „idėjiniu ir estetiniu požiūriu netinkamų“ darbų perkėlė atgal į Smiltynę. 1989 m. parką kaip sovietinių skulptūrų rinkinį ketinta sunaikinti, bet jis išliko. Nemažai skulptūrų, ypač Jaroševaitės Įkyrios mintys (1982) – granitinė nuogo vyro figūros su aiškiai matomais lyties organais ir nugara lipančių gyvių virtine versija – visais laikais niokotos vandalų. Vėliau, politinių permainų laikais, tai tapo neatsiejama eksponavimo atvirose erdvėse dalimi.

 

Nuo 1984 m. buvo rengiamas metalo skulptūrų simpoziumas Alytuje. Navakas Vilniaus namų statybos kombinate Aukštuosiuose Paneriuose 1984–1986 m. organizavo betono simpoziumus. Čia tebėra didelių skulptūrų rinkinys.

 

8–9 dešimtmečiais skulptūra tapo neatskiriama miestų dalimi. Be paminklų „revoliucionieriams“, 9 dešimtmetyje imta statyti ir su miestų įkūrimu siejamas statulas. 1984 m. Klaipėdoje pastatyta Dalios Matulaitės Neringa – laivus ant pečių nešanti milžinė, pasak legendos, supylusi Kuršių Neriją. Šiauliuose, Saulės laikrodžio aikštės centre, ant aukštos kolonos užkeltas Kuzmos Šaulys, paauksuota nuogo jaunuolio su lanku statula. 1987 m. Ukmergėje atidengta mitinės Vilkmergės statula (autorius V. Ketvirtis). 1988 m. surengtas pirmasis Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursas, kuriame greta tradicinio raitelio (Karaliaus, Kuzmos) buvo ir abstrakčių (Urbanavičiaus, Navako) projektų.

 

Skulptūrų parkų, sodelių, skverų atsirado ne vien Klaipėdoje ir Palangoje. Kaune – tai Ąžuolynas su Matulaitės Stumbru (1979), Leono Striogos skulptūromis, taip pat – tėvo ir sūnaus Robertų Antinių skulptūrų sodelis dabartinėje Vlado Putvinskio gatvėje. 8–9 dešimtmečiais skulptūrų gausa išsiskyrė Klaipėdos senamiestis, Vilniaus gatvė Šiauliuose. Skulptūros buvo gausiai statomos kurortuose, neretai prie gydyklų, taip pat ir kituose miestuose prie ligoninių ar jų vestibiuliuose.

 

Vilniuje skulptūrą ypač puoselėjo architektai Nasvyčiai, greta savo projektuojamų pastatų būtinai užsakydavę darbus geriausiems Lietuvos skulptoriams. Vienas jų – itin modernus Karaliaus fontanas iš metalo ir stiklo (1982–1987) dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.

 

Vilniaus senamiestyje nuo 8 dešimtmečio pradžios imta lyg ir laikinai statyti Dailės instituto Skulptūros katedros absolventų diplominius darbus, bet nemažai jų išliko net iki šiol. Vieni pirmųjų – tai Krutinio Metraštininkas (1973) Stiklių gatvės kieme, iš tiesų paminklas LDK spaudos pradininkui Pranciškui Skorinai, ir šarvuotas Kuzmos Miesto vartų sargybinis (1973). Poreikis prisitaikyti prie senamiesčio aplinkos iš dalies lėmė retrospektyvumo tendenciją dailėje.

 

Vilniaus senamiestyje buvo rengiamos ir laikinos skulptūrų ekspozicijos, pavyzdžiui, grupės dailininkų darbų „Medininkų“ restorano kiemelyje dabartinėje Aušros Vartų gatvėje (1978), Navako skulptūrų ir Alvydo Lukio bei Gintauto Trimako fotografijų Alumnato kieme (1987) ar Navako, Railos ir Lankelio darbų Menininkų rūmų (dabar – LR Prezidentūra) sode (1990).