Prozininkė Undinė Radzevičiūtė lietuvių literatūros lauke – netipiška, savo laikysena ir rašymo stiliumi saikingai ekstravagantiška autorė. Tiek kritikos, tiek pačios rašytojos palaikomas įvaizdis grindžiamas atsisakymu priklausyti lietuvių literatūros tradicijai, ironija vadinamųjų nacionalinių vertybių – lietuvių kalbos, kultūros ir literatūros – atžvilgiu. Paklausta apie lietuvių literatūrą, Radzevičiūtė teigia jokių santykių su ja neturinti, o lietuvių kalbos nemėgstanti dėl agrariškumo ir dėl to, kad ji sunkiai pritaikoma miesto kultūrai.
Skirtingai nei dauguma literatų, Radzevičiūtė baigė ne filologijos, o menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Rašytojos šeimos šaknys siekia istorinę Kurliandiją – dabartinės Latvijos teritoriją Kuršą. Į Lietuvą atvykę šeimos nariai, norėdami susikalbėti su giminėmis ir kaimynais, vartojo penkias kalbas. Todėl ir pati rašytoja ilgą laiką manė, kad poliglotizmas – įprastas reiškinys.
Tokio poliglotizmo pavyzdys – pirmojo romano pavadinimas Strekaza (2003). Tai lotyniškomis raidėmis užrašytas rusų kalbos žodis, reiškiantis laumžirgį. Knygos anotacijoje autorė teigia romaną norėjusi pavadinti dar ekstravangantiškiau:
Tikrasis knygos pavadinimas yra ne Strekaza, o Strekaza ble, tik kilo grėsmė, kad kalbos komisija tam nepritars. Kalbos komisijos aš irgi niekada nemylėjau, negerbiau ir nevertinau jos darbo. Undinė Radzevičiūtė, Strekaza, Vilnius: Baltos lankos, 2003.
Ironizuodama romantinį įkvėpimą, pranašo ir vertybių puoselėtojo misiją akcentuojančius lietuvių rašytojus, pati Radzevičiūtė kūrybos procesą nusako inžinerijos sąvokomis. Pavyzdžiui, romano Žuvys ir drakonai (2013) sumanymą ir rašymą lygina su sudėtingo architektūros objekto projektavimu ir statyba. Save vadina estete, kuriai knygos sumanymo grožis svarbiau už moralę.
Radzevičiūtės estetizmas ir ironija glūdi tiek pasakojime, tiek pasakojimo būde – stiliuje. Personažai – abstraktūs tipažai, veiksmo vieta sąlygiška, nekonkretizuota. Pavyzdžiui, romane Frankburgas (2010) vaizduojamas biuras galėtų būti bet kuriame Europos didmiestyje. Situacijos, įvykiai primena žaidimą, kurį su personažais žaidžia ir kurio taisykles žino tik pati autorė.
Sakinys lakoniškas, frazės primena aforizmus, o į trumpus epizodus suskirstytas pasakojimas – absurdo situacijų grandinę:
Važiuoju į darbą taksi ir galvoju: kodėl besidžiaugdami žmonės ploja abiem delnais, o į veidą arba per užpakalį – vienu.
Akimirką pasirodo, kad perpratau pagrindinį dzen koaną.
Mokytojas sako mokiniui:
– Suplok dviem delnais ir tu išgirsi garsą, o dabar parodyk man, kaip skamba plojimas vienu delnu.
Už neteisingus atsakymus mokytojai skaldydavo antausius.
Sako, Japonijoje yra knyga, o joje – atsakymas į užduotį, bet net Japonijoje ją labai sunku gauti.
Atrodo, perpratau:
– Suplok dviem delnais ir tu išgirsi garsą, parodyk man, kaip skamba plojimas vienu delnu.
Taksi plojasi į šviesoforą.
Taksistas stovi gatvėje susiėmęs už galvos, tarsi jį kas būtų mušęs. Undinė Radzevičiūtė, Strekaza, Vilnius: Baltos lankos, 2003.
Prozininkės stilių poetas ir eseistas Kęstutis Navakas vadina negailestingu:
[S]iekiamybė – sentencija. Kad viskas tilptų į vieną sakinį, o tas sakinys būtų geliantis kaip vapsva. Sakinio hegemonija labai pastebima, kartais galima ir skaityti po sakinį, žodžių grupę. Kęstutis Navakas, „Knyga be siužeto“, Miesto IQ, 2010 10 19.
Rašytoja debiutavo juodojo humoro ir absurdo mini romanais Strekaza ir Frankburgas. Tuomet sekė trumpų istorijų knyga Baden Badeno nebus (2011) ir du romanai – Žuvys ir drakonai (2013) ir 180 (2015). Baden Badeno nebus ir Žuvys ir drakonai išrinktos į Metų knygų penketukus, šios dvi knygos ir Strekaza – į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktukus. Už Žuvis ir drakonus 2015 m. Radzevičiūtė apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.
Komentarai
Rašyti komentarą