Didžiausi Lietuvos keramikos pokyčiai vyko turinio lygmenyje. Keramikos mokyklos klasikai (Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Algirdas Laucius, Marija Bankauskaitė, Vaclovas Miknevičius) kritiškai vertino siužetiškumą, o savitumą siejo su nuosaikiais keraminiais indais ir iš jų išaugusia dekoratyvinių formų estetika. Tačiau techniškai tobula tradicinių formų keramika daug kam iš lietuvių menininkų atrodė tiesiog neaktuali, tinkanti nebent interjerui papuošti, nes neatliepė meno vartotojų lūkesčių. Jaunosios kartos keramikai nesiveržė kurti tradicinių dirbinių, juos traukė skulptūrinė keramika, įvaizdinanti žmogiškąją būtį. Realybės refleksijos požiūriu tokia keramika tapati vaizduojamajai dailei, kadangi įkūnija idėjas, anksčiau laikytas skulptūros, tapybos ar grafikos sritimi; jos taikomoji funkcija liko menama. Kontroversiška jaunųjų keramikų kūryba žiūrovams atrodė aktualiausia, kadangi labiausiai atitiko jų psichologines nuotaikas.
Naująją keramiką kritika parodų apžvalgose vadino „konceptualiąja“ Konceptualusis menasKonceptualusis menas [angl. conceptual art] – postmodernistinio meno rūšis, meno esmę grindžianti idėjomis, sąvokomis ir konceptais, abejojanti dailės interpretacijomis ir stereotipais, teigianti daiktinės kūrinio formos neaktualumą. Susiformavo 7 dešimtmečiu JAV ir Vakarų Europoje kaip reakcija į minimalizmą. (dar – „parodine“, „kamerine“), pabrėždami kūrinio prasmės svarbą. Šią keramikos pakraipą, susiformavusią 8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmečiu, lygiai taip pat galima vadinti ir kitais, net tikslesniais, vardais – siužetine, temine, metaforiškąja, nes ji iš esmės skyrėsi nuo Vakarų konceptualiojo meno, grįsto idėjos absoliutinimu ir meninės formos antraeiliškumu. Lietuviška konceptualioji keramika buvo vėlyvojo modernizmo padarinys; joje forma ir turinys sudarė nedalomą visumą, o prasmines metaforas diktavo pati forma.
Stilistine ir semantine prasme tokia keramika turėjo daug bendro su to meto lietuvių skulptūra, balansavusia tarp dviejų polių – figūratyvumo ir daikto (objekto). Pirmoji tendencija siejosi su klasikos tradicija, antroji – su abstrakčiąja daile.
Nors konceptualiosios keramikos vėliavnešiais tapo jaunoji keramikų karta, jos pagrindus dėjo ankstesnio laikotarpio, t. y. 8 dešimtmečio, keramikai, ypač Aldona Ličkutė-Jusionienė ir Liucija Šulgaitė. Šios menininkės labiau nei jų kolegos išplėtojo asociatyvųjį ir pasakojamąjį kūrinio matmenį, nors tai darė visiškai skirtingais būdais. Siužetiniai Ličkutės-Jusionienės reljefinių plokščių ciklai Laimė I, II (1977), Vyras ir moteris (1978) ir kiti perteikė temą kaip pasakojimą – kiekviena ciklo dalis prilygo pavienei pasakojimo frazei.
Tuo tarpu siurrealistinei estetikai artimos Šulgaitės kompozicijos su autorės veido ir rankų išliejomis Pantomima I–III (1975–1977) pasižymi didesniu asmeniškumu ir tapatybės paviešinimu. Nenudailintas, pomirtinę kaukę primenantis autorės veidas, grubokos plaštakos pristato ją kaip nepatogią asmenybę, kuriai sunku gyventi prieštarų kupiname pasaulyje.
Plačiau skaitykite: Liucija Šulgaitė.
|
Jaunosios kartos keramikos reformuotojai žengė dar toliau. Jie nebuvo bendrakursiai (tai būdinga to laikotarpio neoficialiosioms tapytojų grupėms), greičiau – būrys skirtingo amžiaus bendraminčių, kurių pasirodymas liudijo, kad keramikoje kyla veržlus judėjimas, su kiekviena reikšmingesne paroda vis stiprėjantis. 9 dešimtmečio keramikos veidą lėmė Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė (g. 1943), Danutė Jazgevičiūtė (g. 1946), Nora Blaževičiūtė (g. 1947), Kristina Karkaitė-Mazūrienė (g. 1948), Viktorija Karatajūtė (g. 1948), Marija Kiauleikytė (g. 1950), Kostas Urbonavičius (g. 1951), Rimantas Sakalauskas (g. 1951), Džiuljeta Raudonienė (g. 1950), Gvidas Raudonius (g. 1952), Valerija Juršienė ir grupė jaunesniųjų (Gintė Pinkutė, Rytas Jakimavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Laima Matijošaitytė, Jovita Laurušaitė, Jonas Arčikauskas ir kiti). Jie prabilo apie dvasinę individo patirtį, savo jausmus, santykį su aplinka ir kultūra. Temų nereikėjo dirbtinai ieškoti, nes visuomenės dvasinės struktūros pokyčiai, ekologijos problemos siūlė gilintis į žmogaus egzistencinę aplinką.
Šios kartos keramikų mintys apie kūrybą liudija rimtas kūrybines intencijas ir požiūrį į keramikos meną. Jonuškaitė-Šaltenienė teigė:
Kartais dėkoju likimui, kad esu keramikė, o ne grafikė ar kokia tapytoja. Tik dabar pradedu suprasti keramikos meno šventumą. Kurti iš molio man tolygu maldai, išpažinčiai... O stebuklingiausia, kad aš bendrauju su Ugnimi, kuri gali atleisti ar nubausti. Penki keramikai: Bukletas, Vilnius: LTSR dailės fondas, 1989.
Kostas Urbonavičius:
Dzūkija – mano gimtinė. Tai šalis, kurioje ilgai tarp smėlėtų kalvelių ieškojau molio... Ir suradau. Suradau, atrodo, visam gyvenimui. Nuo tada molis tapo mano minčių, jausmų ir išgyvenimų išraiška. Molis, Vanduo, Ugnis – tai dievai, su kuriais kalbuosi kasdien, o atsakymų ieškau savyje. Penki keramikai: Bukletas, Vilnius: LTSR dailės fondas, 1989.
Kristina Karkaitė-Mazūrienė:
Norėčiau sugrąžinti meninės keramikos pozicijas. Keramika turėtų egzistuoti ir funkcionuoti mūsų aplinkoje šalia tapybos, grafikos ar skulptūros, sukeldama tą patį dvasinį jausmą. Mano keramika nedidelės apimties. Stengiuosi idėjos materializavimo metu kruopščiai panaudoti visą sukauptą patyrimą ir neprarasti improvizacijos. Idėjos virtimas daiktu yra ilgas ir be galo sudėtingas. Manau, kad improvizacija yra pagrindinis variklis tobulinant formos išraišką. Penki keramikai: Bukletas, Vilnius: LTSR dailės fondas, 1989.
Keramikų mintys rodo kintančią situaciją lietuvių keramikos mene ir sudėtingus meninius uždavinius.
Komentarai
Rašyti komentarą