Jaunieji keramikai pirmiausia atsigręžė į gamtą. Paradoksalu, kad neutrali ir iki tol lietuvių keramikoje labai populiari gamtos tema paskatino neoficialią autorių poziciją ir inovatyvumo proveržį. Dailininkai gamtoje išvydo savo psichologinių būsenų atspindį. Sudėtinga jaunųjų kūrinių erdvinė struktūra buvo tarsi atsakas į iki tol vyravusią lakonišką formą ir žavėjimąsi rūsčia, gruboka archaika. Gamtos tematiką to meto taikomojoje dailėje menotyrininkai aiškina Vakarų Europoje plitusiu gamtiniu arba organiniu stiliumi. Paprastai teigiama, kad šis stilius – priešingybė standartinei architektūrai ir pramoninei ga­mybai – atsirado iš poreikio matyti aplink save daiktus iš natūralių medžiagų, prie kurių prisilietė žmogaus rankos.

 

Taigi gamta keramikoje buvo populiari ir anksčiau. Kas nauja įvyko? Gamtos tematika tapo Trojos arkliu, leidžiančiu kalbėti apie viską: reikšti visuomeniškas mintis apie žmogaus vietą kintančiame pasaulyje, rūpestį civilizacijos likimu ir asmenybės problemomis. Jaunieji keramikai pradėjo organizuoti gamtai skirtas temines parodas. Šioms parodoms jie rinkosi ne sostinę ir ne oficialias parodų sales. Juk metinės ataskaitinės taikomosios dailės parodos Vilniuje paprastai buvo skiriamos ideologiškai svarbioms datoms ir politinių vadų jubiliejams. Nedidelės apimties teminės taikomosios dailės parodos buvo itin retos.

 

Pirmoji paroda „Dailininkas ir gamta“ surengta 1983 m. Palangos parodų paviljone, vėliau – kasmet po parodą ta pačia tema, paprastai Palangoje, kartais – Vilniuje. Keliolikos dalyvių branduolys išliko pastovus, iš pradžių kataloge keramikai netgi įvardijo save dailininkų grupe (juk grupė jau savaime buvo kažkas opoziciška nusistovėjusiai tvarkai). Parodų rengėjas ir neoficialus grupės lyderis buvo Raudonius, savo tikslus apibūdinęs kaip „norą netradicinėmis meninės išraiškos priemonėmis išsakyti savo požiūrį į šiandienos žmogaus ir jo gamtinės aplinkos santykius“. Dailininkas ir gamta: Bukletas, įžanginio straipsnio autorius Gvidas Raudonius, Vilnius, 1986. Kad tokia tema aktuali, liudijo ir respublikinė dailės paroda „Žmogus ir aplinka“, surengta 1986 m. Vilniuje.

 

Jaunosios kartos keramikų kuriami gamtinės tematikos kūriniai skyrėsi nuo jų pirmtakų įvairesniu ir asmeniškesniu turiniu. Iš vyresniųjų vienintelė Šulgaitė natūraliai pritapo prie jaunesniųjų kolegų ir netgi dalyvavo „gamtinėse“ parodose. Jonuškaitės-Šaltenienės kompozicija Miško ilgesys (1982) su begalviais nerimastingų pozų gyvūnais (vilkais-nevilkais), Blaževičiūtės humoru trykštantis peizažas Saulėta diena (1982), Astės Masiukaitės kalvas vaizduojanti Dekoratyvinė kompozicija (1984), Karkaitės-Mazūrienės įmantrūs ir žaismingi Lietaus lašai (1988) – įvairiopa temos traktuotė rodė, kad gamtos tematika gali būti paranki tiek dramatiškoms, tiek ironiškoms interpretacijoms. Iki tol lietuvių keramikoje gamtos motyvai dažniausia alsavo rimtimi ir romantiniu polėkiu.

 

Beveik tuo pat metu, 9 dešimtmečio pradžioje, kilo ir „puodžių“ judėjimas – taip būtų galima sąlygiškai įvardyti grupės jaunų keramikų atsakomąjį sambūrį „gamtininkams“, siekiantį reabilituoti nuvertėjančius keraminius indus. Parodos organizatoriai buvo jaunieji to meto keramikai, kurie stengėsi naujai pažvelgė į daiktus, ypač į indus, laikomus keramikos pradžių pradžia. Pirmojoje „Vieno puodo“ parodoje, surengtoje 1985 m., ir buvo mestas akmenukas į kolegų daržą ­– kataloge nuskambėjo kritiškos užuominos apie „ne visada priimtinas pastarojo laikotarpio keramikos formas, temas, tendencijas“ ir apie būtinumą sugrąžinti indams prestižą. Tačiau iš esmės „puodžių“ pozicija nesiskyrė nuo „konceptualistų“. Ir vieni, ir kiti ieškojo nepramintų takų, stengėsi konceptualizuoti dirbinį, indų pagrindu kūrė modernius objektus ir skulptūrines kompozicijas. Tai, kad „puodžių“ parodose dalyvavo skulptoriai (Mindaugas Šnipas, Rimantas Sakalauskas, Jūratis Zalensas), rodo toli gražu ne amatininkiškus keramikų uždavinius.

 

Naują prasmę tradicijai suteikė konceptualūs Gedimino Šibonio, Egidijaus Šimatonio ir Rimanto Sakalausko indai. Šie autoriai mažiausiai norėjo būti tradicinių puodų žiedėjais ir lipdytojais. Skulptoriaus diplomą turintis Sakalauskas net žiesti indų nemokėjo – lipdė juos iš molinių volelių. Šių dailininkų sukurti indai – ne funkcionalūs, bet asociatyvūs dirbiniai, skatinantys mąstyti apie civilizaciją, bėgantį laiką, žmogaus vietą istorijos tėkmėje. Požiūrių įvairovė įprastą puodą darė keramikos objektu, verčiančiu atsigręžti į jį sukūrusį žmogų, kalbančiu apie jo pa­saulį ir santykius su aplinka. Savo indus, liudijančius dvasingumo paieškas, lipdė Egidijus Talmantas, Jovita Laurušaitė, Valentas Steponavičius, Jonas Arčikauskas.

 

 

Gerai įvaldytas amatas visą XX a. buvo laikomas lietuviškos keramikos bruožu. Keramikai ilgai tikino, kad kokybiškas keramikos dirbinys pirmiausia privalo būti techniškai tobulas. Liudviko Strolio, Jono Mikėno, Algirdo Lauciaus, Marijos Bankauskaitės, Vaclovo Miknevičiaus, Julijos Kačinskaitės-Vyšniauskienės, Elenos Tulevičiūtės-Venckevičienės dirbiniai buvo atlikti nepriekaištingai. Jie meistriškai žiedė, taikė autorinę glazūrą, buvo įvaldę lietuviškos keramikos glazūrų karaliene vadinamą redukcinę glazūrą. Tiesa, ne vienas iš vyresniųjų taikė juodosios keramikos technologiją, domėjosi japoniška raku ir kitomis archajinėmis technikomis, o tai irgi reikėtų priskirti egzotikos traukai. Apie tai liudija 1971 ir 1975 m. Vilniuje organizuoti sąjunginiai keramikos seminarai – juose išbandytas juodosios keramikos degimas.

 

Kaip į medžiagą ir techniką žiūrėjo jaunieji keramikai? „Man visada įdomu žaisti su moliu, pažinti jo savybes, galimybes ir ribas“, – teigė Blaževičiūtė. Ir iš tikrųjų naujosios keramikos kūrėjų požiūris į medžiagą bei atlikimą kitoks, t. y. programinis tradicijos neigimas. Jie laisvai formavo dirbinį, pabrėžė kūrinio radimosi procesą, palikdami lipdymo ir žiedimo žymes, degimo metu atsiradusius atsitiktinius efektus (įtrūkius, technologines nesėkmes), kartais taikė medžiagų sukeitimo principą – imitavo kitas medžiagas. Dėmesio centre dabar buvo ne tik įprastas raudonas, žemos degimo temperatūros molis, bet akmens masė, porcelianas, šamotinis ir baltas molis – medžiagos, reikalaujančios aukšto degimo, sudėtingesnės apdorojimo technologijos. Molį ar kitą keraminę masę dailininkai kočiojo į ploną lakštą (Jakimavičius), tada pjaustė gabalėliais, kūrė mozaikines mases (Karkaitė-Mazūrienė), iš plonų atraižų kaip iš audinio skiaučių (Karatajūtė) formavo pageidaujamas struktūras. Sekant vėlyvojo modernizmo tendencijomis, dirbinys būdavo gniuždomas, spaudžiamas, skeliamas, plėšiamas.

 

Pasaulyje itin populiari poparto tradicija, besireiškianti populiariosios kultūros įvaizdžiais, ironija ir kitų medžiagų imitavimu, buvo matyti Blaževičiūtės, Šulgaitės, Aldonos Keturakienės kūryboje. Tačiau poparto keramikos kūriniuose juntamas lietuviškas prieskonis – keramikai (gal išskyrus Šulgaitę) nesiekė labai tikslios imitacijos ar stulbinamų medžiaginių akibrokštų, kitaip nei vakariečiai.

 

Profesinis smalsumas skatino lietuvių keramikus atsigręžti į senųjų civilizacijų ir istorines keramikos technologijas: Egipto pastą, Wedgwoodo akmens masę, mozaikinį inkrustavimą spalvoto molio masėmis, dekoravimą romėniškuoju laku. Šiuos ir kitus būdus išbandė Šulgaitė, Talmantas, Karkaitė-Mazūrienė, Genovaitė Jacėnaitė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Teresė Jankauskaitė.

 

Naujas žingsnis buvo ir porceliano naudojimas, paskatinęs dirbančių su porcelianu specializaciją. 1974 m. Kauno dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“ įsteigtas eksperimentinis kaulo porceliano gamybos baras, kiek vėliau pertvarkytas į kaulo porceliano gamybinę tyrimų laboratoriją. 1981 m. pastatytas modernus kaulo porceliano Kaulo porcelianasPorcelianas, į kurio sudėtį įeina kaolinas su kaulų pelenais, antrą kartą degamas 1100–1500° C temperatūroje, – trapesnis ir minkštesnis už kietąjį porcelianą. Išrastas Anglijoje 1748 m. cechas ir pradėti gaminti funkcionalūs dirbiniai (vazelės, indai, servizai). Prasidėjo lietuviškojo porceliano PorcelianasPorcelianas [it. porcellana] – keramikos rūšis, pasižyminti balta, neporinga, vandeniui nelaidžia šuke. Pagal žaliavos sudėtį būna kietasis (vad. tikrasis), minkštasis ir kaulo porcelianas. Kietasis porcelianas gaminamas iš kaolino, lauko špato ir kitų medžiagų (kvarco, kalkių) su vandeniu mišinio. Išdžiovinti dirbiniai degami du kartus – prieš glazūravimą ir padengus glazūra (jei dekoruojami antglazūriniu dekoru, degama ir trečią kartą). Porcelianas išrastas Kinijoje VI–VII a. Jo populiarumas skatino receptūros paieškas Europoje. XVI a. Florencijoje išrastas minkštasis porcelianas, kurio sudėtyje nėra kaolino. ~XVII a. vid. porcelianas pradėtas gaminti Japonijoje. 1709 m. Vokietijoje kietojo porceliano receptūrą išrado F. J. Böttgeris (Biotgeris), 1748 m. Anglijoje Thomas Frye (Tomas Frajus) išrado kaulo porcelianą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje porcelianą pradėta gaminti 1790 m. Koreco (dab. Ukraina, Volynė, Rovno sr.) fajanso manufaktūroje (savininkas J. K. Čartoriskis; veikė iki 1832). XIX–XX a. pr. nedideliais kiekiais porcelianas gamintas privačiose keramikos dirbtuvėse Vilniuje ir Kaune]. etapas. Iki tol meninių porceliano dirbinių Leningrado ir Rygos porceliano fabrikuose buvo sukūrę Šulgaitė, Juozas Adomonis, Talmantas. Dabar porcelianas tapo prieinamas platesniam keramikų ratui. Nuo 1983 m. gamykloje „Jiesia“ pradėti organizuoti porceliano seminarai, kurie nuo 1991 m. pradėti rengti kaip tarptautiniai simpoziumai „Idėja“. Kompozicijų iš lietuviško kaulo porceliano sukūrė Ličkutė-Jusionienė, Irena Petravičienė, Lilija Olšauskienė, Aldona Višinskienė, Virginija Jasiūnaitė-Juršienė, Valerija Liaugaudienė, Nijolė Šulcaitė-Vaškevičienė, Karatajūtė, Kiauleikytė, Gintė Pinkutė ir kiti.

 

Porceliano kompozicijose ryškėjo tos pačios meninės tendencijos kaip ir visoje keramikoje – polinkis į konceptualumą, laisvas dirbinio formavimas, prasminio prado, kuriam paklūsta medžiaga, akcentavimas.