Ryškiausi naujųjų architektūros tendencijų pavyzdžiai pasireiškė visuomeniniuose projektuose, kuriems buvo skirtas ypatingas valdžios dėmesys bei finansavimas. 8 dešimtmetyje ypač gausiai statyti valstybinių institucijų pastatai. Vilniuje iškilo tokie svarbūs objektai kaip Administracinių pastatų kompleksas, kurį sudarė LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo rūmai (dabar LR Seimo pirmieji rūmai, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai ir kt., 1978–1982), Respublikinės profesinių sąjungų tarybos rūmai (Česlovas Mazūras, 1979) ir Finansų ministerijos pastatas (Andrius Gudaitis, 1978); Ryšių ministerijos ir centrinės telefonų stoties kompleksas (Justinas Šeibokas, 1979); Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas su skaičiavimo centru (Čekanauskas, 1970–1979); Lietuvos komunistų partijos centro komiteto rūmai (dab. Vyriausybės rūmai, Čekanauskas, 1976–1982); Politinio švietimo namai Kaune (dab. VDU centriniai rūmai, Boleslovas Zabulionis, 1974).

 

Šiems objektams būdingi keli požymiai: visus juos projektavo jau įsitvirtinę naujosios kartos architektai modernistai, visi jie reprezentavo vėlyvojo modernizmo kosmopolitines architektūrines tendencijas (akivaizdus sekimas madingiausiais vakarietiškais pavyzdžiais – brutalizmo stiliaus požymiai, plastiškos arba ekspresyvios geometrinės formos, susmulkinimai ir sudėtingos kompozicijos, apdailos medžiagų įvairovė, kuri buvo prieinama tik svarbiems valstybiniams pastatams) ir visi jie buvo projektuojami kaip stambūs urbanistiniai kompleksai (o ne pavieniai pastatai).

 

Ši tendencija ypač būdinga 8 dešimtmečio miestų planavimui, kai „mąstyta“ stambiais kompleksais, kurie išryškėja tik urbanistiniame kontekste. Pavyzdžiui, Administracinių pastatų kompleksas Vilniuje (dab. Seimo rūmų kompleksas) turėjo būti iš 9 pastatų sudarytas dinamiškas miesto centro branduolys su vieningu požeminiu aukštu transportui, rekreacinėmis zonomis, naujomis gatvėmis, praėjimais bei pėsčiųjų trasomis. Tokie kompleksai ženkliai transformavo miestų centrus, kadangi užėmė tikrai dideles teritorijas, kuriose neapsieita be istorinių pastatų griovimo.

 

Kita visuomeninių pastatų grupė, kurių statyba suintensyvėjo 8 dešimtmetyje, buvo visuomeniniai kultūros ir sporto statiniai. Tuo metu iškilę nauji stambūs muziejai, kultūros statiniai ir sporto kompleksai rodo dosnų valstybinį finansavimą ir įmantrias vėlyvojo modernizmo formas: perstumtų, asimetriškai išdėstytų kubinių formų Kauno paveikslų galerija (archit. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas, 1978) ir Revoliucijos muziejus Vilniuje (Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, 1966–1980), Šiaulių pedagoginio instituto (dab. universiteto) dailės galerija (Aleksandras Petrikauskas, 1977); plastinių formų, monolitinio gelžbetonio, brutalizmo požymių turintys Palangos vasaros estrada (Vytautas Gerulis, 1970) ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandsbergis, Jonas Kriukelis, inž. Henrikas Karvelis, 1961–1971).

 

Vis dėlto simboliniu 8 dešimtmečio visuomeniniu pastatu laikytini Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje (archit. Elena Nijolė Bučiūtė, 1974), kuriuose itin raiškiai atsispindi kaita. Pirmasis socialistinio realizmo stiliaus Operos ir baleto teatro rūmų projektas buvo parengtas dar 1955 m., tačiau vėliau projektavimas pavestas jaunai architektei Bučiūtei, kuri pateikė funkcionalizmo stiliaus teatro variantą ir 1960 m. laimėjo konkursą, nepaisant to, jog buvo nepartinė, moteris ir dar tokia jauna. Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt. 

 

Nuo pat pirmųjų pastato projektavimo stadijų architektė vystė žiūrovų salės tūrį supančią vientisą, aukštą pagrindinės fojė erdvę. Neįprastai atvira, vertikaliai pailginta erdvės proporcija buvo naujas sprendinys Lietuvos architektūroje, sukėlęs ir profesinių diskusijų dėl per didelės ir per aukštos fojė erdvės. Autorė rėmėsi savo vaikystės įspūdžiais iš Rokiškio neogotikinės raudonų plytų bažnyčios, kurioje ją apimdavusi stipri, iškilminga, nekasdieniška nuotaika: galingi bažnyčios mūrai (analogija – žiūrovų teatro salės tūris), plytinti atvira šventoriaus erdvė (analogija – per įstiklintą fojė plačiai atsiverianti miesto panorama) ir aukštas dangus (analogija – dvylikos metrų aukštyje beveik išnykstanti fojė lubų plokštuma). Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt.

 

Nuo 1968 m., perėjus į detalizavimo stadiją, lakoniškas funkcionalistinis teatro sprendimas įgavo vėlyvojo modernizmo bruožų: tai sudėtingėjančios tūrinės formos, skirtingos jų faktūros, scenos dėžės suskaidymas į smulkesnę, daugialypę struktūrą. Vėlyvajam modernizmui būdinga ir tendencija architektūrinėmis priemonėmis užmegzti emocinį ryšį su lankytoju. Kaip tik tuo metu į teatro projektavimą įsiliejo architektės sutuoktinis, maskvietis dizaineris Jurijus Markejevas.

 

Bučiūtė apdailai pasiūlė naudoti raudonų plytų mūrą, tačiau tai susilaukė tam tikro pasipriešinimo, nes molio plyta laikyta pernelyg paprasta tokios kategorijos visuomeniniam pastatui (tuo metu priimtinesne apdailos medžiaga laikytas pilkas dolomitas). Teatro sienų apdailai Markejevas sukūrė penkių skirtingų profilinių apdailos plytų pramoninius pavyzdžius, kuriais varijuojant savitai atkartojamas Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, Perkūno namo Kaune ir Zapyškio bažnyčios apdailos reljefas.

 

Kitas įdomus interjero elementas – šiltą koloritą suteikiantis geltonas stiklas (kitaip nei tuo metu įprastas prabangus krištolas), kurį Markejevas gausiai naudojo kurdamas skirtingus šviestuvų modelius ir specialiai teatro bufetui pagamintas gėrimų taures. Žalvaris, kurį Bučiūtė vadino tradicine lietuviška medžiaga, turėjo padėti kurti šiltų tonų skambesį.

 

Žalvariniai pakabinamų lubų-šviestuvų elementai kasų vestibiulio lygmenyje, kolonų, įėjimo durų apdaila, durų rankenos, peleninės, dekoratyvi priešgaisrinė užuolaida – visa tai autoriniai dailininko Markejevo kūriniai, žymintys nostalgiją seniesiems amatams. Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt.  Toks modernizmo suasmeninimas, subjektyviai pasirinktų istorinių ženklų ir tradicijų kodavimas detalėse, iracionalus dekoratyvumas gali būti laikomas jau postmodernistinės architektūros šaukliu.

 

 

Sekuliari sovietinė valstybė nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų pasižymėjo socialistiniais ritualais. Svarbus sovietų režimo dėmesio objektas, turėjęs paspartinti visuomenės sekuliarizaciją, buvo vadinamosios civilinės apeigos. Gyvenimo etapai, tradiciškai būdavę atžymėti sakralioje erdvėje, buvo priskirti buitinėms paslaugoms ir jiems suteikta civilinės registracijos forma: krikštynas pakeitė vardynos, bažnytinę santuoką – civilinė metrikacija.

 

Šioms apeigoms reikėjo naujų erdvių, kurių sukūrimas neabejotinai tapo iššūkiu architektams. Kalbant tų laikų terminais, architektui buvo iškelta užduotis ne tik „apipavidalinti“, bet ir erdviškai sukonstruoti naujųjų apeigų ceremonialą, vengiant bet kokių sąsajų su religine simbolika. Pradžioje šiai paskirčiai buvo pritaikomi esami pastatai, pavyzdžiui, Kaune 1967 m. Santuokų rūmams pritaikyta rotušė (pagal Žibarto Simanavičiaus projektą restauruota 1968–1973, atidaryta 1974).

 

Tačiau 1968 m. pradėti projektuoti Vilniaus santuokų rūmai (archit. Gediminas Baravykas, atidaryti 1974) tapo pirmuoju ir dėl to išskirtiniu pastatu visoje Sovietų Sąjungoje. Architektūriniu požiūriu rūmų projekte teko išspręsti dvi užduotis – ceremonijos planą ir estetinį pavidalą. Baravyko nuomone, tai turėjo būti naujoviškas, modernus statinys, neturintis analogų pasaulio architektūroje, tačiau jo kolega, baldų dizaineris Eugenijus Gūzas atskleidė, kad sumanymo novatoriškumas slypėjo kažkur „tarp bažnyčios ir rotušės“, Rimantas Buivydas, Gediminas Baravykas. Kūrybos pulsas, Vilnius: Archiforma, 2000, p. 16. taigi tradicinio rituališkumo sampratos rėmuose.

 

Iš išorės tai modernus, vėlyvajam modernizmui būdingas aptakių formų, skulptūriškas, besivystantis pastatas, palaipsniui įsiliejantis į „parko“ apsuptį (naikinama buvusių Liuteronų kapinių teritorija oficialiai buvo įvardijama parku). Viduje architektas suprojektavo ir pačią ceremoniją, augindamas emocinę įtampą iki kulminacijos. Eisenų ašimi tapo ritualinis tiltas-laiptai, vedantys į antrame aukšte suprojektuotą iškilmingąją zoną su vestibiuliu ir dviejomis salėmis: santuokų ir vardynų.

 

Baravyko architektūrai būdingas emocinis paveikumas atsispindi ir interjeruose. Salės aukštos, originaliai apšviestos, o jose panaudoti elementai – ritualinis stalas ir vitražas – tai akivaizdi sąsaja su tradicine sakralių erdvių kompozicija: stalas, prie kurio atliekamas santuokos ritualas, atitiko bažnyčios altorių. Didžiausiu pasisekimu laikytas architekto sugebėjimas modernios architektūros ir monumentalaus meno priemonėmis sukurti šiuolaikinį ritualinį pastatą. Dėl to jis buvo aukštai įvertintas – 1976 m. skirta SSRS Ministrų tarybos premija, o pastatą šlovinantis straipsnis publikuotas sąjunginiame leidinyje Geriausi 1975–1976 metų SSRS architektų kūriniai. Лучшые произведения советских зодчих 1975–1976 г. г., Москва: Стройиздат, 1980, p. 187–194.

 

Santuokų rūmai ilgainiui paplito daugelyje sovietinių respublikų, o štai laidotuvių apeigoms skirti originalūs pastatai – sovietinės Lietuvos specifika. 7 dešimtmečio pradžioje, sustiprėjus apeigų sekuliarizavimui, susirūpinta ir šarvojimo apeigų perkėlimu iš namų ar bažnyčių į specialias visuomenines patalpas (šarvojimo sales), kurios buvo įrengtos daugelyje miestų.

 

1968 m. Miestų statybos projektavimo institutas gavo užduotį suprojektuoti originalų pastatą, skirtą valstybinės reikšmės ceremonijoms – iškilmingoms partinių veikėjų laidotuvėms. Vilniaus miesto valdžia šiam objektui paskyrė sklypą Olandų gatvėje, miško apsuptyje, nepaisant to, kad ten būta žydų kapinių (tuo metu dar buvo pilna akmeninių antkapių, stovėjo mūriniai kapinių vartai, tačiau jau buvo priimtas sprendimas kapines naikinti). 

 

Jaunas architektas Česlovas Mazūras gavo įdomią, tačiau sudėtingą užduotį – suprojektuoti precedento neturintį objektą ir kartu sumodeliuoti ceremonijos dramaturgiją. Pasak jo, po ilgų svarstymų apsistota ties labai stiprią įtaką dariusiais modernios sakralinės Vakarų architektūros pavyzdžiais – Le Corbusier (Le Korbiuzjė) suprojektuotų Ronchamp’o koplyčios arba La Tourette vienuolyno Prancūzijoje, tiesiog magiškai užbūrusių sovietų architektus. Mazūrą žavėjo ir architekto Kenzo Tange’s suprojektuota Šv. Marijos katedra Tokijuje.

 

Rūsčiame stambių geometrinių formų pastate pagrindinę emocinio poveikio funkciją jis skyrė interjerui – aklinose patalpose-salėse nuotaiką kūrė specialus apšvietimas ir keramikos kūriniai (o 1987 m. užbaigtame priestate architektūrinės minties tąsa tapo Lygijos Stapulionienės baldai, Nijolės Vilutytės freska-sgrafitas ir Kazės Zimblytės tapybos darbai). 

 

Laidojimo rūmų sėkmė paskatino jų statybą kituose Lietuvos miestuose. Kaip ir santuokų rūmų atveju, įsitvirtino nuostata, kad tai turi būti specialiai suprojektuotas, originalios architektūros ir emociškai paveikus pastatas. Būtent tokie yra Laidojimo rūmai Kaune, 1978 m. pastatyti pagal architekto Alfredo Paulausko projektą. Lyginant su vilnietiškuoju, šis pastatas plastiškesnis, netgi literatūriškesnis (prie rūmų pastatyta skulptūra „Liūdesys“) ir dėl to paveikesnis emociškai – dramatiškumą interjere stiprino juodos, violetinės ir raudonos spalvų keramika, skulptūriniai elementai, fakelus imituojantys stikliniai šviestuvų gaubtai.

 

Ne mažiau originalūs mažesniuose Lietuvos miestuose pastatyti laidojimo paslaugų namai, įkūniję folklorinio sąjūdžio Lietuvos modernizme idėjas. Savitą išraišką ši tendencija įgavo architekto Gyčio Tiškaus sukurtame šermeninės (tai paties architekto pasiūlytas terminas) projekte. Pagal jį 1973–1975 m. identiški pastatai iškilo Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Originalų pastato siluetą, menantį ir egiptietiškos senovės, ir etninės architektūros formas, kuria du aukšti ir statūs stogai, apglėbiantys dvi šarvojimo sales. Juos jungia iš etninės ornamentikos perimta ažūrinė metalinė saulutė. Architektas mini norėjęs panaudoti kryžių, tačiau tuo metu sumanymo neleista įgyvendinti. Vaidas Petrulis, „Kartotinis ‘šermeninės’ (laidotuvių namų) projektas“, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras, www.autc.lt. Interjeruose susikaupimo ir rimties nuotaiką stiprino originalūs vitražai. Šias šermenines visuomenė vertino labai palankiai.

 

Santuokų ir laidotuvių rūmų statyba – tai 7 dešimtmetyje suaktyvėjusio ateistinio visuomenės auklėjimo dalis. Nepaisant politinio užsakymo, dėl architektų ir dailininkų savitai perinterpretuotų idėjų, šie objektai tapo tikrais simuliakrais – sekuliarios sovietinės visuomenės sakraliniais / pseudoreliginiais objektais. Santuokų rūmų atveju labiau ryškėja siekis sukurti sovietinę bažnyčią, o laidojimo rūmai artimesni sovietinės kapinių koplyčios tipui. Marija Drėmaitė, „Sovietinė ritualinė architektūra – santuokų ir laidotuvių rūmai Lietuvoje“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 73: „Sovietmečio kultūros tyrimai: aktualijos ir perspektyvos“, sudarytoja Milda Žvirblytė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 47–64.