Ryškiausi naujųjų architektūros tendencijų pavyzdžiai pasireiškė visuomeniniuose projektuose, kuriems buvo skirtas ypatingas valdžios dėmesys bei finansavimas. 8 dešimtmetyje ypač gausiai statyti valstybinių institucijų pastatai. Vilniuje iškilo tokie svarbūs objektai kaip Administracinių pastatų kompleksas, kurį sudarė LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo rūmai (dabar LR Seimo pirmieji rūmai, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai ir kt., 1978–1982), Respublikinės profesinių sąjungų tarybos rūmai (Česlovas Mazūras, 1979) ir Finansų ministerijos pastatas (Andrius Gudaitis, 1978); Ryšių ministerijos ir centrinės telefonų stoties kompleksas (Justinas Šeibokas, 1979); Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas su skaičiavimo centru (Čekanauskas, 1970–1979); Lietuvos komunistų partijos centro komiteto rūmai (dab. Vyriausybės rūmai, Čekanauskas, 1976–1982); Politinio švietimo namai Kaune (dab. VDU centriniai rūmai, Boleslovas Zabulionis, 1974).
Šiems objektams būdingi keli požymiai: visus juos projektavo jau įsitvirtinę naujosios kartos architektai modernistai, visi jie reprezentavo vėlyvojo modernizmo kosmopolitines architektūrines tendencijas (akivaizdus sekimas madingiausiais vakarietiškais pavyzdžiais – brutalizmo stiliaus požymiai, plastiškos arba ekspresyvios geometrinės formos, susmulkinimai ir sudėtingos kompozicijos, apdailos medžiagų įvairovė, kuri buvo prieinama tik svarbiems valstybiniams pastatams) ir visi jie buvo projektuojami kaip stambūs urbanistiniai kompleksai (o ne pavieniai pastatai).
Ši tendencija ypač būdinga 8 dešimtmečio miestų planavimui, kai „mąstyta“ stambiais kompleksais, kurie išryškėja tik urbanistiniame kontekste. Pavyzdžiui, Administracinių pastatų kompleksas Vilniuje (dab. Seimo rūmų kompleksas) turėjo būti iš 9 pastatų sudarytas dinamiškas miesto centro branduolys su vieningu požeminiu aukštu transportui, rekreacinėmis zonomis, naujomis gatvėmis, praėjimais bei pėsčiųjų trasomis. Tokie kompleksai ženkliai transformavo miestų centrus, kadangi užėmė tikrai dideles teritorijas, kuriose neapsieita be istorinių pastatų griovimo.
Kita visuomeninių pastatų grupė, kurių statyba suintensyvėjo 8 dešimtmetyje, buvo visuomeniniai kultūros ir sporto statiniai. Tuo metu iškilę nauji stambūs muziejai, kultūros statiniai ir sporto kompleksai rodo dosnų valstybinį finansavimą ir įmantrias vėlyvojo modernizmo formas: perstumtų, asimetriškai išdėstytų kubinių formų Kauno paveikslų galerija (archit. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas, 1978) ir Revoliucijos muziejus Vilniuje (Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, 1966–1980), Šiaulių pedagoginio instituto (dab. universiteto) dailės galerija (Aleksandras Petrikauskas, 1977); plastinių formų, monolitinio gelžbetonio, brutalizmo požymių turintys Palangos vasaros estrada (Vytautas Gerulis, 1970) ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandsbergis, Jonas Kriukelis, inž. Henrikas Karvelis, 1961–1971).
Vis dėlto simboliniu 8 dešimtmečio visuomeniniu pastatu laikytini Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje (archit. Elena Nijolė Bučiūtė, 1974), kuriuose itin raiškiai atsispindi kaita. Pirmasis socialistinio realizmo stiliaus Operos ir baleto teatro rūmų projektas buvo parengtas dar 1955 m., tačiau vėliau projektavimas pavestas jaunai architektei Bučiūtei, kuri pateikė funkcionalizmo stiliaus teatro variantą ir 1960 m. laimėjo konkursą, nepaisant to, jog buvo nepartinė, moteris ir dar tokia jauna. Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt.
Nuo pat pirmųjų pastato projektavimo stadijų architektė vystė žiūrovų salės tūrį supančią vientisą, aukštą pagrindinės fojė erdvę. Neįprastai atvira, vertikaliai pailginta erdvės proporcija buvo naujas sprendinys Lietuvos architektūroje, sukėlęs ir profesinių diskusijų dėl per didelės ir per aukštos fojė erdvės. Autorė rėmėsi savo vaikystės įspūdžiais iš Rokiškio neogotikinės raudonų plytų bažnyčios, kurioje ją apimdavusi stipri, iškilminga, nekasdieniška nuotaika: galingi bažnyčios mūrai (analogija – žiūrovų teatro salės tūris), plytinti atvira šventoriaus erdvė (analogija – per įstiklintą fojė plačiai atsiverianti miesto panorama) ir aukštas dangus (analogija – dvylikos metrų aukštyje beveik išnykstanti fojė lubų plokštuma). Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt.
Nuo 1968 m., perėjus į detalizavimo stadiją, lakoniškas funkcionalistinis teatro sprendimas įgavo vėlyvojo modernizmo bruožų: tai sudėtingėjančios tūrinės formos, skirtingos jų faktūros, scenos dėžės suskaidymas į smulkesnę, daugialypę struktūrą. Vėlyvajam modernizmui būdinga ir tendencija architektūrinėmis priemonėmis užmegzti emocinį ryšį su lankytoju. Kaip tik tuo metu į teatro projektavimą įsiliejo architektės sutuoktinis, maskvietis dizaineris Jurijus Markejevas.
Bučiūtė apdailai pasiūlė naudoti raudonų plytų mūrą, tačiau tai susilaukė tam tikro pasipriešinimo, nes molio plyta laikyta pernelyg paprasta tokios kategorijos visuomeniniam pastatui (tuo metu priimtinesne apdailos medžiaga laikytas pilkas dolomitas). Teatro sienų apdailai Markejevas sukūrė penkių skirtingų profilinių apdailos plytų pramoninius pavyzdžius, kuriais varijuojant savitai atkartojamas Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, Perkūno namo Kaune ir Zapyškio bažnyčios apdailos reljefas.
Kitas įdomus interjero elementas – šiltą koloritą suteikiantis geltonas stiklas (kitaip nei tuo metu įprastas prabangus krištolas), kurį Markejevas gausiai naudojo kurdamas skirtingus šviestuvų modelius ir specialiai teatro bufetui pagamintas gėrimų taures. Žalvaris, kurį Bučiūtė vadino tradicine lietuviška medžiaga, turėjo padėti kurti šiltų tonų skambesį.
Žalvariniai pakabinamų lubų-šviestuvų elementai kasų vestibiulio lygmenyje, kolonų, įėjimo durų apdaila, durų rankenos, peleninės, dekoratyvi priešgaisrinė užuolaida – visa tai autoriniai dailininko Markejevo kūriniai, žymintys nostalgiją seniesiems amatams. Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo, Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt. Toks modernizmo suasmeninimas, subjektyviai pasirinktų istorinių ženklų ir tradicijų kodavimas detalėse, iracionalus dekoratyvumas gali būti laikomas jau postmodernistinės architektūros šaukliu.
Komentarai
Rašyti komentarą