9 dešimtmečio Lietuvos kinas nevėluodamas išgyveno bendras sovietinio kino lauko bėdas. Ta pati buvo ne tik būsena (stagnacija, žanrifikacija, „pilkas“ kinas), bet ir priežastys: scenarijų trūkumas, kino technikos atsilikimas, gamybinio plano našta, bei pasekmės: nevykstanti kartų kaita, kino bendrijos nuovargis, prisitaikymas. Nors dar vis bandyta priešintis naujoms „normoms“, tačiau pastangos išsikvepia sulig 8 dešimtmečio pabaiga: drąsų, nevengiantį rizikos kūrėją keičia „geležinis profesionalas“, Scenaristo Anatolijaus Grebnevo pakitusio kino kūrėjo tipo apibūdinimas, in: Кинематограф оттепели, kn. 2, сост. В. Трояновский, Москва, 2002, p. 353.  kuriam svarbiau įgyvendinti „gamybinius vienetus“ nei autorines ambicijas.

 

Tiesa, 9 dešimtmetyje spaudimui atsisakyti savos vizijos bandė priešintis Raimondas Vabalas, kurdamas Skrydį per Atlantą (1983), o išskirtinį, Lietuvos kino studijoje neregėtą akibrokštą pademonstravo su filmu Medaus mėnuo Amerikoje (1981) debiutavęs teatro režisierius Jonas Vaitkus. Vabalas, apėjęs formalius reikalavimus kurti vienos serijos filmą, sukūrė dviejų, atsisakė taisyti, bet, pagrasinus įprastu botagėliu (paieškoti kito, kuris sutiks taisyti), padarė, kas buvo liepta.

 

Vaitkui LKS (Meno tarybos, administracijos, redakcijos) spaudimas filmo medžiagą taisyti buvo motyvuotas formaliu (tikslinti dramaturgines „baltas siūles“, herojų elgseną) bei kūrybiniu „gerinimu“, mat daugumai buvo nepriimtinas Vaitkaus užmojis pakylėti kontrapropagandos tikslus ir antiamerikietiškų nuotaikų sumanymą iki abstrakčios, fantasmagorinės tragedijos. Vaitkus taisyti atsisakė, todėl filmo ėmėsi studijos senbuvis Marijonas Giedrys (filmo meno vadovas, scenarijų taisė jo autorius Albertas Laurinčiukas, montavo Almantas Grikevičius). Apstulbintas pataisyto filmo, Vaitkus atsisakė režisūrinių ambicijų (paprašė jį, kaip režisierių-statytoją, išbraukti iš filmo titrų). Neįvykęs debiutas davė pirmą LKS filmą be režisieriaus.

 

Ženklesni pokyčiai LKS matyti 1986 m., kai greta konjunktūrinių, suplanuotų „gamybos vienetų“ (kaip ir kitos SSRS studijos, LKS finansiniais sumetimais neskuba jų atsisakyti) atsiranda pirmas ne sovietinėje kontrolės sistemoje radęsis filmas Amžinoji šviesa (rež. Algimantas Puipa, 1987). Taigi Michailo Gorbačiovo valdymo metų centre vykstančios permainos pasiekė ir Lietuvą.

 

Į „perestroikos“ gaires SSRS kino kūrėjų bendrija sureaguoja 1986 m. gegužę Maskvoje surengtame Kinematografininkų sąjungos V visuotiniame suvažiavime. Šis tapo etapiniu: pirmą kartą SSRS kultūros istorijoje kino kūrėjai atsidūrė permainų priešakyje, bene pirmieji viešai, atvirai ir garsiai prabilo apie sovietinės sistemos išugdytas blogybes. Plačiau apie tai žr.: Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 340–341. Tačiau stipriausios suvažiavimo dalyvių emocijos buvo sutelktos į Kinematografijos komitetą ir jo vadovybę. Biurokratinio proceso našta, valdymo aparato manipuliaciniai žaidimai, redaktorių savivalė, uždaros filmų peržiūros partijos vadovų vilose, filmų „įlentyninimas“, VGIK’o (Sąjunginio kinematografijos instituto) neveiksmingumas rengiant kino profesionalus, „pilkas“ kinas, atsilikusi gamybos bazė – pagrindiniai garsiai išsakyti priekaištai. Новейшая история отечественного кино: 1986–2000, сост. Любовь Аркус, t. 4, Санкт Петербург: Сеанс, 2002, p. 66.

 

Galbūt suvažiavimas reiškė svarbų poslinkį, tačiau labiausiai nuotaikose (išrėkti neteisybę). Suvažiavimo dalyviai išsiskirstė taip ir nepasiūlę konkrečių kino gamybos reformų kino industrijoje, neįvardijo pagrindinių sisteminių problemų (atsakomybės nebuvimas, valdymo vertikalė, kontrolė), tačiau šį tą išjudino. Pirmiausia tai pasakytina apie institucinių galių pasiskirstymą tarp Komiteto ir Sąjungos, pasireiškusį abiejų struktūrų vadovybės kaita.

 

Į pirmą planą dabar įžengusi Kinematografininkų sąjunga turėjo tapti atsakinga už ateities kino politiką, jai vadovauti išrinktas kino režisierius Elemas Klimovas. Jis nuosekliai įgyvendino užsibrėžtus tikslus dėl „į lentyną“ padėtų filmų, kino proceso kontrolės, autorinių teisių ir Kinematografijos instituto. Apie Klimovo programą žr.: Новейшая история отечественного кино, 1986–2000, сост. Любовь Аркус, t. 4, Санкт-Петербург: Сеанс, 2002, p. 69–71. Pirmo klausimo ėmėsi netrukus po suvažiavimo įsteigta Konfliktų komisija, turėjusi reabilituoti uždraustus sovietinius filmus (veikė iki pat 1990 m., reabilitavo 240 kūrinių). Tiesa, komisija neturėjo faktinės galios: reabilituotų kūrinių išleidimas į ekranus ir toliau priklausė nuo Komiteto bei SSKP CK, todėl didžioji dauguma ir liko gulėti lentynose.

 

Buvo atspausdinta naujų filmų kopijų, bet nedaug, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos kino nuomojimo kontora kopiją gaudavo savaitei, ji buvo rodoma Retų filmų salėje Vilniaus kino teatre „Helios“, o paskui siunčiama į Rygą ar Taliną. Taip, pavyzdžiui, 1985 m. buvo parodyta pilna Iljičiaus užkarda (Zastava Iljiča, rež. Marlenas Chucijevas, 1961). Kai kurie filmai, pavyzdžiui, Kiros Muratovos, buvo leidžiami tradiciškai, jų kopijų pagaminta tiek, kad užtektų visoms respublikoms. Bet šitie filmai susidūrė su didžiuliu kino teatrų vadovų pasipriešinimu. Vis dėlto tai buvo didelis žingsnis išjudinant kino kontrolės sistemą.

 

Kiek lengviau sekėsi išjudinti autoriteto netekusį VGIK’ą – pristačius naujas Kinematografininkų sąjungos veiklos gaires, iniciatyvos ėmėsi studentija. Na, o svarbiausiu uždaviniu tapo kino industrijos ekonominė ir organizacinė reforma (neoficialiai vadinta „baziniu kino gamybos modeliu“), kuria siekta suardyti kino industrijos monopolį, visas kūrybines bei gamybines galias atiduodant į kino kūrėjų rankas. Tačiau 1989 m. įteisinta laisvė kurti kaip nori ir ką nori jau buvo ne tiek ir svarbi būsimų įvykių, SSRS griūties, fone.

 

Lietuvių kino bendrija į „perestroiką“ sureagavo 1987 m. įvykusiame LSSR Kinematografininkų sąjungos II valdybos plenume. Čia atvirai prabilta ir apie ligotą 9 dešimtmečio lietuvių kino būseną: filmai provincialūs, šabloniški, išsisėmę, atitrūkę „nuo realybės, istorijos ir nūdienos“, konjunktūriniai ir „didžiąja dalimi tai filmai niekam apie nieką“, negailėta kritikos ir kino studijoje įsigalėjusiam po dešimtmečio Maskvoje grįžusio Vytauto Žalakevičiaus „valdymo stiliui“. Lino Vildžiūno kalba, II Valdybos plenumo medžiaga „Dėl Lietuvos kinematografo būklės ir tolimesnių perspektyvų“, 1987 02 24, LLMA, f. 307, ap. 1, b. 310, l. 14.

 

Nors dauguma su kino kritiko Lino Vildžiūno išsakytomis mintimis sutiko, tačiau konstruktyviai atsiliepti į Sąjungos kvietimą imtis sovietinės kino sistemos pertvarkos trukdė lietuvių kino bendrijos stichiškumas (vieni pertvarkos galimybe abejojo, kiti nesuprato jos esmės) ir susiskaldymas (Žalakevičiaus „klanas“ ir likusieji). Lietuvoje vangiai klostėsi ir sėkmingai centre vykęs galių tarp Sąjungos ir Komiteto persiskirstymas. Kinematografininkų sąjungos valdybos posėdyje apie tokią galimybę teužsiminė Raimondas Vabalas:

 

[Vabalas:] Ar atkreipėt dėmesį, kad kino procesas turi būti tvarkomas lygiomis teisėmis Komiteto ir Sąjungos. O pas mus Gricius yra nulis, o toliau vadovauja Brazaitis [LTSR Kinematografijos komiteto pirmininkas], kuris yra nekompetentingas. Dabar mūsų padėtis grėsminga. Studija brenda į ekonominę krizę. Koskus [Lietuvos kino studijos direktorius] irgi žinom, kas yra. Kaip sąjunga reaguoja į tai? Kino komitetas su sąjunga turi tai tvarkyti. O ką mes darome?

[Gricius, Kinematografininkų sąjungos pirmininkas:] Tai opus klausimas. Kiek sugebėsim, turėsim dalyvauti. Viskas priklausys nuo mūsų pačių, nuo jūsų. Lino Vildžiūno kalba, II Valdybos plenumo medžiaga „Dėl Lietuvos kinematografo būklės ir tolimesnių perspektyvų“, 1987 02 24, LLMA, f. 307, ap. 1, b. 310, l. 186. 

 

SSRS kino industriją kamavusių bėdų sprendimas lietuvių kino bendrijai mažai rūpėjo, jas užgožė savosios, sukeltos tarpusavio rietenų. Pavyzdžiui, kūrybinių susivienijimų kūrimas LKS pirmiausiai buvo suvoktas kaip mėginimas atsiriboti nuo Žalakevičiaus įtakos, o ne kaip institucionalizacijos, biurokratijos mažinimas, išlaisvinantis kūrybos procesą. Tiesą pasakius, mažos apimties kino studijoje tokių susivienijimų gal ir nereikėjo, tačiau „naują tvarką“ vykdyti teko, tad šalia LKS (vadovavo Giedrys) atsirado „Ars“ (Arūnas Žebriūnas), kiek vėliau „Katarsis“.

 

Beje, kūrybiniai susivienijimai atsirado dar 6 dešimtmetyje „Mosfilm“ studijoje. Jų poreikis kilo didėjant gamybos apimtims, ieškant paslankesnio, bet kartu centralizuoto, „atlydžio“ laikotarpiu pagausėjusių režisierių valdymo ir administravimo būdo. Kūrybiniams susivienijimams vadovavo režisieriai, kurie už susivienijime sukurtus filmus atsiskaitydavo kino valdininkams.

 

Kūrybiniuose susivienijimuose filmai jau buvo kuriami kitomis aplinkybėmis: 1988 m. LSSR Kinematografijos komitetas panaikinamas, jam pavaldūs dariniai perduodami miestų, rajonų savivaldoms, Respublikinė filmų nuomojimo kontora ir LKS perduota LSSR Kultūros ministerijos žinion. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, 1989-aisiais, įkuriama pirmoji nepriklausoma kino studija Lietuvoje „Kinema“.

 

Politinių lūžių akivaizdoje nebuvo lemta išsipildyti nei LSSR Kinematografijos pirmininko Algimanto Brazaičio vizijai (laisvos rinkos dėsnius atliepiančio „komercinio“ kino kūrimas), nei pirmosios profesionaliosios lietuvių kino kartos iliuzijoms nevaržomai kurti „autorinius“ filmus. Pirmoji kino kūrėjų karta nebepajėgė prisitaikyti prie kitokioje tikrovėje besiformuojančių kino kūrimo, gamybos procesų. Lietuvių kino formavimą perima laisvės sąlygomis kursianti „lūžio karta“ Lūžio kartaLietuvių kinematografininkai, debiutavę kine 9–10 dešimtmečių sandūroje.. Tačiau iki tol lietuvių kino laukė kiti iššūkiai: naujos kino kalbos paieškos, sociopolitinių ir ekonominių pertvarkų įsisavinimas.