Industrializuojant architektūrą siekta vis daugiau gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statyti pagal tipinius projektus ir iš surenkamųjų gelžbetonio elementų (mokyklos, darželiai, technikumai, kultūros rūmai, kino teatrai, parduotuvės ir prekybos centrai), tačiau administraciniai svarbiausių valdžios įstaigų ir kultūros objektai visuomet išliko išskirtiniai – nusistovėjo taisyklė jiems rengti individualius projektus. Juo labiau kad 7 dešimtmetyje atsirado naujų visuomeninių pastatų funkcinių tipų.
Simboliška, kad vienas pirmųjų architektūros modernėjimą liudijančių pastatų buvo skirtas architektūrai – Miestų statybos projektavimo institutas (MSPI, archit. Eduardas Chlomauskas, inž. Česlovas Gerliakas, 1961) buvo pirmasis Sovietų Sąjungos pastatas, specialiai pastatytas projektavimo institutui. Jis išsiskyrė naujumu – ne tik funkciniu, bet ir architektūriniu. Galima įžvelgti nemažai sąsajų su Lietuvos tarpukario architektūrai būdingu modernizmu: simetriška kompozicija, akcentuotas karnizas, lygus fasadas, šoniniai rizalitai ir simetriški kiemo fligeliai bei funkcionalus stogelis virš įėjimo laiptų. Moderniai suprojektuotas ir vestibiulis: originali puscilindrės formos iš stiklo blokelių sumūryta šviesi laiptinė, sraigtu kylantys laiptai, medžio apdaila, originalūs šviestuvai ir „žaliasis kampelis“ su augalais.
Kitas modernus „biurų pastatas“ iškilo Kaune. Pramoninės statybos projektavimo institutas („Pramprojektas“, Vladas Stauskas, Algimantas Sprindys, 1959–1965) – tai simboliškai svarbiausias ankstyvojo sovietinio modernizmo pastatas Kaune, nes jį projektuojant taip pat išlaikyta sąsaja su prieškarine architektūra. Architektai siekė suderinti šlaito erdves, Prisikėlimo bažnyčios (tuo metu paverstos radijo gamykla), Karo muziejaus ir naujojo pastato tūrius į vientisą kompoziciją. Šis pastatas buvo ir vienas pirmųjų aukštybinių pastatų miesto centre.
Vis dėlto 7 dešimtmetyje aukštybiniai pastatai labiausiai išpopuliarėjo viešbučių architektūroje. Šį laikotarpį netgi galima pavadinti viešbučių bumu. Tai lėmė turizmo pagyvėjimas visoje Sovietų Sąjungoje, atsiveriančios sienos, – tapo svarbu moderniai pristatyti šalį atvykstantiems užsienio svečiams.
Šiuos procesus kuravo sovietinė užsienio turizmo organizacija „Inturist“, kurios užsakymu respublikų sostinėse pradėti statyti viešbučiai, sekant to meto vakarietišku pavyzdžiu – „Radisson SAS“ viešbučiu Kopenhagoje (Arne Jacobsenas, 1958–1960). Jam būdinga kompozicija – horizontali juosta (vestibiulis ir antrasis aukštas, skirtas aptarnavimui) ir vertikalus, gausiai įstiklintas bokštas (15–25 aukštų, skirtas kambariams) – itin paplito socialistiniuose miestuose. Vilniuje pirmieji tokie buvo „Draugystė“ (Stasys Bareikis, 1970) ir pradėtas statyti „Inturisto“ viešbutis „Lietuva“ (Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, projektas 1965, statyba baigta tik 1984).
Susiformavo ir kitas, horizontalios dėžės formos modernaus viešbučio tipas, kurio prototipas – tuo metu itin moderniu laikytas Maskvos viešbutis „Jaunystė“ (1961, archit. Jurijus Arndtas ir kt.). Pirmieji tokio tipo „Inturisto“ viešbučiai pastatyti Vilniuje („Gintaras“, Stasys Bareikis, 1964) ir Kaune („Baltija“, Jonas Navakas, 1964–1966), netoli geležinkelio stočių. Su modernių viešbučių bumu siejama ir „Neringos“ viešbučio bei kavinės Vilniuje modernizacija.
Naujoji modernistinė raiška persikėlė ir į kultūros objektus. Vienas pirmųjų tokių objektų buvo Statybininkų rūmai Vilniuje, pasižymėję grakščiomis funkcionalizmo stiliaus formomis. Jaunas architektas Algimantas Mačiulis neslėpė siekio „priartėti prie Bauhauzo funkcionalizmo estetikos“, Algimantas Mačiulis, Permainingi metai. Architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 173. kuri buvo aktuali iš stalininio reglamento besivaduojančiai architektų kartai. Ant stulpų iškeltas stiklo kubas atitiko visus funkcionalizmo kanonus, 600 vietų amfiteatro tipo salė su modernia scena ir erdvus vestibiulis su ištiso stiklo siena atrodė itin šiuolaikiškai.
Įgyvendinant architektūrines naujoves nemažai įtakos turėjo svarbi sovietinė jubiliejinė data – 1967 m. visoje Sąjungoje švęstas Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis paskatino daugybę įamžinimo projektų ir paspartino visuomeninių objektų statybą bei užbaigimą. Šiai progai skubėta užbaigti ir Dailės parodų rūmus (archit. Čekanauskas, 1965–1967) – vieną iškiliausių ankstyvojo lietuviško modernizmo pavyzdžių, kuriame skandinaviško ir prancūziško modernizmo įtakos harmoningai įsilieja į Vilniaus senamiesčio architektūrą.
Rūmų statyba atspindi madingą XX a. 6–7 dešimtmečių tradiciją „praturtinti“ istorines miesto dalis modernios architektūros objektais. Tai būdinga ir modernistiniam požiūriui į Vilniaus senamiestį: po karo griuvėsių išvalytas sklypas ilgą laiką stovėjo tuščias, kol jubiliejinėms Spalio revoliucijos metinėms buvo skirti pinigai ir skubiai nurodyta pastatyti modernius Dailės parodų rūmus.
Nepaisant novatoriškos formos, objektas jautriai įkomponuotas istorinėje aplinkoje: iš Rotušės aikštės šiaurinės pusės architektas „atidengė“ Visų Šventųjų bažnyčios varpinę. Statybai panaudotas tipinis surenkamasis ir monolitinis gelžbetonis, kurį stengtasi užmaskuoti įvairiais originaliais apdailos sprendimais. 1969 m. Parodų rūmų projektas buvo pristatytas pasaulyje pripažintame žurnale L‘Architecture d‘Aujourd‘hui (Architektūra šiandien). Parodų rūmai ir juose įsikūrusi kavinė sovietmečiu tapo „tyliojo modernizmo“ meno ir menininkų prieglobsčiu.
Komentarai
Rašyti komentarą