Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Visuomeniniai pastatai
 
Industrializuojant architektūrą siekta vis daugiau gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statyti pagal tipinius projektus ir iš surenkamųjų gelžbetonio elementų (mokyklos, darželiai, technikumai, kultūros rūmai, kino teatrai, parduotuvės ir prekybos centrai), tačiau administraciniai svarbiausių valdžios įstaigų ir kultūros objektai visuomet išliko išskirtiniai – nusistovėjo taisyklė jiems rengti individualius projektus. Juo labiau kad 7 dešimtmetyje atsirado naujų visuomeninių pastatų funkcinių tipų.
 
Simboliška, kad vienas pirmųjų architektūros modernėjimą liudijančių pastatų buvo skirtas architektūrai – Miestų statybos projektavimo institutas (MSPI, archit. Eduardas Chlomauskas, inž. Česlovas Gerliakas, 1961) buvo pirmasis Sovietų Sąjungos pastatas, specialiai pastatytas projektavimo institutui. Jis išsiskyrė naujumu – ne tik funkciniu, bet ir architektūriniu. Galima įžvelgti nemažai sąsajų su Lietuvos tarpukario architektūrai būdingu modernizmu: simetriška kompozicija, akcentuotas karnizas, lygus fasadas, šoniniai rizalitai ir simetriški kiemo fligeliai bei funkcionalus stogelis virš įėjimo laiptų. Moderniai suprojektuotas ir vestibiulis: originali puscilindrės formos iš stiklo blokelių sumūryta šviesi laiptinė, sraigtu kylantys laiptai, medžio apdaila, originalūs šviestuvai ir „žaliasis kampelis“ su augalais.
 
Kitas modernus „biurų pastatas“ iškilo Kaune. Pramoninės statybos projektavimo institutas („Pramprojektas“, Vladas Stauskas, Algimantas Sprindys, 1959–1965) – tai simboliškai svarbiausias ankstyvojo sovietinio modernizmo pastatas Kaune, nes jį projektuojant taip pat išlaikyta sąsaja su prieškarine architektūra. Architektai siekė suderinti šlaito erdves, Prisikėlimo bažnyčios (tuo metu paverstos radijo gamykla), Karo muziejaus  ir naujojo pastato tūrius į vientisą kompoziciją. Šis pastatas buvo ir vienas pirmųjų aukštybinių pastatų miesto centre.
 
Vis dėlto 7 dešimtmetyje aukštybiniai pastatai labiausiai išpopuliarėjo viešbučių architektūroje. Šį laikotarpį netgi galima pavadinti viešbučių bumu. Tai lėmė turizmo pagyvėjimas visoje Sovietų Sąjungoje, atsiveriančios sienos, – tapo svarbu moderniai pristatyti šalį atvykstantiems užsienio svečiams.
 
Šiuos procesus kuravo sovietinė užsienio turizmo organizacija „Inturist“, kurios užsakymu respublikų sostinėse pradėti statyti viešbučiai, sekant to meto vakarietišku pavyzdžiu – „Radisson SAS“ viešbučiu Kopenhagoje (Arne Jacobsenas, 1958–1960). Jam būdinga kompozicija – horizontali juosta (vestibiulis ir antrasis aukštas, skirtas aptarnavimui) ir vertikalus, gausiai įstiklintas bokštas (15–25 aukštų, skirtas kambariams) – itin paplito socialistiniuose miestuose. Vilniuje pirmieji tokie buvo „Draugystė“ (Stasys Bareikis, 1970) ir pradėtas statyti „Inturisto“ viešbutis „Lietuva“ (Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, projektas 1965, statyba baigta tik 1984).
 
Susiformavo ir kitas, horizontalios dėžės formos modernaus viešbučio tipas, kurio prototipas – tuo metu itin moderniu laikytas Maskvos viešbutis „Jaunystė“ (1961, archit. Jurijus Arndtas ir kt.). Pirmieji tokio tipo „Inturisto“ viešbučiai pastatyti Vilniuje („Gintaras“, Stasys Bareikis, 1964) ir Kaune („Baltija“, Jonas Navakas, 1964–1966), netoli geležinkelio stočių. Su modernių viešbučių bumu siejama ir „Neringos“ viešbučio bei kavinės Vilniuje modernizacija.
 
Naujoji modernistinė raiška persikėlė ir į kultūros objektus. Vienas pirmųjų tokių objektų buvo Statybininkų rūmai Vilniuje, pasižymėję grakščiomis funkcionalizmo stiliaus formomis. Jaunas architektas Algimantas Mačiulis neslėpė siekio „priartėti prie Bauhauzo funkcionalizmo estetikos“, Algimantas Mačiulis, Permainingi metai. Architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 173. kuri buvo aktuali iš stalininio reglamento besivaduojančiai architektų kartai. Ant stulpų iškeltas stiklo kubas atitiko visus funkcionalizmo kanonus, 600 vietų amfiteatro tipo salė su modernia scena ir erdvus vestibiulis su ištiso stiklo siena atrodė itin šiuolaikiškai.
 
Įgyvendinant architektūrines naujoves nemažai įtakos turėjo svarbi sovietinė jubiliejinė data – 1967 m. visoje Sąjungoje švęstas Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis paskatino daugybę įamžinimo projektų ir paspartino visuomeninių objektų statybą bei užbaigimą. Šiai progai skubėta užbaigti ir Dailės parodų rūmus (archit. Čekanauskas, 1965–1967) – vieną iškiliausių ankstyvojo lietuviško modernizmo pavyzdžių, kuriame skandinaviško ir prancūziško modernizmo įtakos harmoningai įsilieja į Vilniaus senamiesčio architektūrą.
 
Rūmų statyba atspindi madingą XX a. 6–7 dešimtmečių tradiciją „praturtinti“ istorines miesto dalis modernios architektūros objektais. Tai būdinga ir modernistiniam požiūriui į Vilniaus senamiestį: po karo griuvėsių išvalytas sklypas ilgą laiką stovėjo tuščias, kol jubiliejinėms Spalio revoliucijos metinėms buvo skirti pinigai ir skubiai nurodyta pastatyti modernius Dailės parodų rūmus.
 
Nepaisant novatoriškos formos, objektas jautriai įkomponuotas istorinėje aplinkoje: iš Rotušės aikštės šiaurinės pusės architektas „atidengė“ Visų Šventųjų bažnyčios varpinę. Statybai panaudotas tipinis surenkamasis ir monolitinis gelžbetonis, kurį stengtasi užmaskuoti įvairiais originaliais apdailos sprendimais. 1969 m. Parodų rūmų projektas buvo pristatytas pasaulyje pripažintame žurnale L‘Architecture d‘Aujourd‘hui (Architektūra šiandien). Parodų rūmai ir juose įsikūrusi kavinė sovietmečiu tapo „tyliojo modernizmo“ meno ir menininkų prieglobsčiu.
 
 
Materialinė gerovė ir turiningas laisvalaikis
 
Sovietinę materialinę gerovę ir turiningą laisvalaikį turėjo užtikrinti parduotuvių, buitinio aptarnavimo centrų, valgyklų ir restoranų gausa. Žadėta, kad šeimos pietaus šviesiose, erdviose, higieniškose valgyklose, miestiečiai vakarus ir savaitgalius leis moderniose kavinėse ir restoranuose, sunkiausius namų ruošos darbus perims buities tarnybos, o darbininkai, tarnautojai ir kolūkiečiai atgaus jėgas šiuolaikiškose sanatorijose ir poilsinėse. Šiai masinei pramogų ir laisvalaikio kultūrai reikėjo sukurti naujų erdvių ir vietų, užtikrinti materialinės gausos ir vartojimo imitaciją. Spauda džiugino pranešimais apie statybas: „išaugo parduotuvė“, „darbo įmonėje pradėjo veikti valgykla“, „atidaryta kavinė, buitinis kombinatas, poilsinė“.
 
7 dešimtmečio modernizaciją Lietuvos periferijoje ryškiausiai įkūnijo miestelių centruose iškilę gausiai įstiklinti parduotuvių, viešbučių, restoranų pastatai. Juos projektavo speciali įmonė – „Centrosojuzo“ projektavimo biuro Vilniaus filialas. Šioje srityje vienas svarbiausių architektų buvo Algimantas Patalauskas, pagal kurio projektus pastatyta nemažai modernistinių parduotuvių Lietuvos periferijoje.
 
Gana plačiai paplito kartotinis universalinės trijų aukštų parduotuvės projektas, skirtas vidutinio dydžio miestams – Kėdainiams, Anykščiams, Šilutei ir kt. (Patalauskas, 1963), kuriame galima atpažinti nemažai naujojo stiliaus elementų – V formos atramų, ištisinių stiklo sienų, vitrinų, zigzago formos stogelių, įlenktų stogų. Vienas įdomesnių tokios architektūros pavyzdžių – pagal architekto Broniaus Kazlausko projektą Trakuose pastatytas „Galvės“ valgyklos, restorano ir viešbučio pastatas su lenktu, ištisai įstiklintu valgyklos ir restorano korpuso fasadu. Pagal tą patį projektą parduotuvės pastatytos Kretingoje, Alytuje (čia vietoje viešbučio buvo įrengtos parduotuvės) ir kitur.
 
1960 m. pradėta ir kaimo parduotuvių statyba pagal tipinius projektus. Įsivyravo dviejų tipų statiniai – vienaukštė parduotuvė ir dviejų aukštų parduotuvė su valgykla, abi statytos iš surenkamojo gelžbetonio elementų, su plokščiais stogais. Jų pastatyta apie 800. Tuomet tai laikyta labai progresyviu sprendimu, o tipiniai projektai apdovanoti SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliu. ,,Miestprojekto“ ir „Centrosojuzo“ Vilniaus filialo jauniesiems architektams įgijus daugiau patirties ir valdžios atstovai pradėjo reikalauti originalesnių pastatų, tad naujoji komercinė architektūra įgavo kokybišką pagreitį.
 
Iškviesdavo ir sakydavo: tu daryk kuo moderniškiau, daugiau stiklo. Interviu su Vytautu Edmundu Čekanausku, užrašė Marija Drėmaitė, 2006 12 11.
 
Daug dėmesio skirta ir šiuose pastatuose veikusių restoranų ar kavinių moderniam interjerui.
 
Kavinės ir restoranai Sovietų Sąjungoje priklausė visuomeninio maitinimo sistemai, nuo valgyklų juos skyrė puošnesni interjerai, aukštesnis aptarnavimo lygis, pramoginės programos. Chruščiovinis atlydis išstūmė sunkias stalininių restoranų užuolaidas, tamsius masyvius baldus, istorizmo formų ornamentus. Vietoje jų atsirado didelės šviesios erdvės, lengvi baldai, modernūs šviestuvai, ažūrinės pertvaros, geometrinių formų dekoro elementai.
 
Modernios kavinės pakeitė elgesio įpročius, tapo jaunų žmonių neįpareigojančio bendravimo, šiuolaikiško laisvalaikio simboliu. Sovietų visuomeninio maitinimo sistemos pagrindinis uždavinys buvo pigiai ir greitai pamaitinti dirbančiuosius, o naujosios kavinės pirmiausiai kvietė kultūringai praleisti laisvalaikį.
Naujų standartų modernių vietų kultūringam laisvalaikiui trūko. Tad kavinės „Neringa“ (Stalino (dab. Gedimino) pr. 23, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) atidarymas buvusiame „Viktorijos“ viešbutyje 1959 m. lapkričio 6 d. tapo ne tik miesto, bet visos Lietuvos įvykiu, kurio atgarsiai pasiekė net Maskvą. Nasvyčiai sėkmingai suderino nacionalinį siužetą su modernia estetika, įkūnijo naujojo elito reprezentacijos sampratą.
Pirmas kompleksas specialiai visuomeninio maitinimo įstaigai Vilniaus centre buvo 1963 m. atidarytas restoranas-kavinė „Dainava“ (archit. J. Mirošinas). Pirmame modernaus stiklinio pastato aukšte įsikūrė kavinė, antrame – tuo metu didžiausias Vilniuje 362 vietų restoranas su keturiomis banketų salėmis. „Dainavos“ kokteilių baras tapo nauja ir ypač viliojančia pramogų vieta. Nuo 1967 m. jis veikė iki ketvirtos valandos ryto – tai buvo vienas pirmųjų SSRS naktinių barų, patekti į jį buvo sunku, didelę dalį lankytojų sudarė užsieniečiai. Baro interjerą projektavęs Eugenijus Cukermanas (vėliau tapęs garsiu dailininku abstrakcionistu) pasiūlė skulptoriui Teodorui Valaičiui sukurti dekoratyvų akcentą šiai patalpai. Taip ant galinės sienos atsirado reljefas Saulė (1963) – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų garsus kūrinys. Teodoras Kazimieras Valaitis 1934–1974, parodos katalogas, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius, 2014, p. 159.
 
Modernizuoti ir kultūros statiniai, visų pirma kino teatrai. Plečiantis kinofikacijos tinklui ir pradėjus gaminti plačiaformačius kino filmus, ypač aktuali tapo plačiaekranių kino teatrų statyba. Dar 1959 m. toks modernus 1000 vietų kino teatras „Lietuva“ suprojektuotas Vilniuje (archit. Jonas Kasperavičius, pastatytas 1965 m.). Pastato architektūra yra būdinga tipiniam griežtų formų ankstyvajam socialistiniam modernizmui, jau įžengusiam į architektūros industrializacijos laikotarpį. Tokio tipo didesnių ar mažesnių gelžbetonio dėžių su ištisai įstiklintu vestibiuliu ir erdvia aikšte prieš pagrindinį fasadą buvo pastatyta daugelyje SSRS ir Lietuvos miestų, o prototipu laikomas kinoteatras „Rossija“ Maskvoje (1961, archit. Jurijus Ševerdiajevas).
 
Kito Vilniaus kino teatro „Vilnius“ projektas (Jonas Kasperavičius, proj. 1957–1960, pastatytas 1963) rodo, kaip XX a. 7 dešimtmetyje modernioji architektūra buvo įkomponuojama istorinėse erdvėse. Tokie atvejai, kai naujas pastatas įterpiamas į istoriškai susiklosčiusios gatvės perimetrą, vadinti architektūrine „plomba“. Modernios architektūros kino teatrai 7 dešimtmetyje buvo pastatyti daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.
 
 
Interjerų dešimtmetis
 
Pirmiausia modernistiniai pokyčiai ėmė reikštis interjeruose – architektūros srityje, kurioje viskas vyko greičiau ir paprasčiau. Taip susiformavo savitas reiškinys – „lietuviška interjero mokykla“ arba ,,interjerų dešimtmetis“, kurį pradėjo Algimanto ir Vytauto Nasvyčių ,,Neringos“ kavinės interjeras 1959 m., o 1969 m. užbaigė tų pačių architektų Centrinio pašto rekonstrukcijos darbai. Algimantas Mačiulis, „Prieštaringas dešimtmetis“, in: Vilniaus architektūros mokykla XVIIIXX a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1993, p. 139–147. Įgyvendinti įvairias „menų sintezės“ idėjas Lietuvos architektams leido vietinės valdžios sprendimas 1–3 proc. visuomeninės paskirties pastatų sąmatos skirti dekoratyvinės dailės kūriniams. Leidimus panaudoti dailės kūrinius naujų pastatų interjerų puošybai duodavo LSSR Ministrų Tarybos Statybos reikalų komitetas, bet architektai turėjo teisę savo nuožiūra kviestis dailininką.
 
Interjerų srityje buvo galima kur kas greičiau realizuoti sumanymus, o tai buvo aktualu jauniems, vakarietiško modernizmo ilgesio ir nacionalinių jausmų kupiniems architektams, dizaineriams ir dailininkams, praktiškai vienos kartos atstovams. Didelę įtaką jiems darė suomiškasis modernizmas ir ryškiausio jo atstovo Alvaro Aalto stiliui būdinga natūralių vietinių medžiagų (medžio, akmens, raudonų plytų) dermė. Šią įtaką sustiprino 1959–1964 m. Lietuvos architektų komandiruotės į Suomiją ir tiesioginė pažintis su jos architektūra. Marija Drėmaitė, „Šiaurės modernizmo įtaka ‘lietuviškajai architektūros mokyklai’ 1956–1969 m.“, Menotyra, 2011, t. 18, Nr. 4, p. 308–328.
 
Daugelį LSSR valstybinį dailės institutą ar Kauno politechnikos institutą baigusių architektų šiandien vadintume dizaineriais. Tadas Baginskas, Vytautas Beiga, Eugenijus ir Valerija Cukermanai, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Algimantas ir Lygija Stapulioniai bei kiti dirbo LSSR baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos Eksperimentiniame konstravimo biure, projektavo baldus, bendradarbiavo su architektais kurdami interjerus, už kuriuos pelnė ne vieną SSRS apdovanojimą.
 
Tačiau ryškiausias lietuviškos interjero mokyklos laimėjimas – naujos pramogų ir laisvalaikio kultūros simboliais tapę modernūs restoranai ir kavinės. Po „Neringos“ sekė buvusios Rudnickio kavinės rekonstrukcija į „Literatų svetainę“ (1960, archit. Ignas Laurušas) ir restorano „Tauras“ atidarymas (1961, archit. Vytautas Batisa, dail. Laimutis Ločeris).
 
Kaune modernizuota senoji Konrado kavinė („Tulpė“, 1961, archit. Vytautas Dičius, Algimantas Mikėnas, dail. Konstancija Petrikaitė-Tulienė), nauju stiliumi išsiskyrė kavinė „Tartu“ (1962, archit. Anicetas Vaivada, Algimantas Zeidotas, dail. Tiju Enė Vaivadienė ir kt.) ir naktinis baras „Orbita“ (1964–1966, archit. Vytautas Dičius, Algimantas Mikėnas). Atidarytos net specialios kavinės vaikams: „Nykštukas“ Vilniuje (1963, archit. Zigmantas Liandzbergis, Jonas Kriukelis, dail. Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Laimutis Ločeris) ir „Pasaka“ Kaune (archit. Vida Ušinskaitė, dail. Eugenijus Survila, Filomena Ušinskaitė). Teodoras Kazimieras Valaitis 1934–1974, parodos katalogas, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius, 2014. 
 
Įdomu pastebėti, kad gėlių paviljonai (ypač jų interjerai) taip pat tapo modernizmo šaukliais. Pavyzdžiui, pagal J. Šeiboko projektą 1961 m. Vilniuje įrengtos gėlių parduotuvės interjeras tapo įvykiu to meto architektūroje – savotišku požiūrio į architektūrą lūžiu. Į akis krito naujas erdvės supratimas, spalvų derinys ir šviesos žaismas, kuriuos projekto autorius perėmė iš Suomijos architektūros. 1968 m. Pylimo gatvėje atidarytas originalios konstrukcijos stiklinis gėlių prekybos paviljonas, kurį sudarė šešiakampiai, išdėstyti apie nedidelį vidinį kiemą. Kiekvienas jų rėmėsi į metalinę viduryje stovinčią koloną, prie kurios pritvirtintas gelžbetoninis stogas, sienas atstojo aplink pakabinti dvigubo stiklo langai su rėmais (archit. Nijolė Vaičiūnienė, Rimvydas Pranaitis, proj. 1961). Pastate būta įvairių patalpų: parduotuvė, parodos plotas, darbuotojų, gėlių laikymo, priėmimo ir apipavidalinimo patalpos. Interjere išsiskyrė vandens augalų baseinas, puoštas dailininkės Danutės Daunoravičienės sukurtomis keraminėmis lėkštelėmis skintoms gėlėms laikyti.
 
Visus šiuos elegantiškus minimalistinius interjerus vienijo tai, ką galima priskirti „mokyklos“ bruožams: natūralių medžiagų estetika (skaidriu laku dengtos medžio lentelės, raudonų plytų mūras, rupus tinkas), dailės kūrinių (metalo kalstiniai, vitražai, sienų tapyba, mozaikos, įvairių medžiagų ažūrinės pertvaros, keramika) gausa. Dailės kūriniai suteikdavo interjerui nacionalinį siužetą, juose taikyti folkloro – lietuvių liaudies pasakų, sakmių, dainų – motyvai.
 
Pavyzdžiui, 1965 m. pagal architektų Algimanto Zavišos ir Romualdo Šilinsko projektą Vilniaus centre pastatyta kavinė „Palanga“ stikliniu fasadu demonstravo modernumą, o interjere vyravo kūriniai legendos apie žvejo dukrą Eglę, jūros valdovo Žalčio žmoną, tema. Savitumo minimalistiniam interjerui teikė rupaus tinko ir raudonų plytų mūro derinys, variniai šviestuvėliai, Teodoro Valaičio metalo kūrinys Laivas. Linksma draugų kompanija, intelektualus pokalbis, vynas, muzikinis fonas, modernaus meno kūriniai – nesunku suprasti, kodėl amžininkai jaučia tokią stiprią nostalgiją šiam trumpam laikotarpiui.
 
Nacionalinės romantikos banga pradėjo slūgti 7 dešimtmečio vidury. Architektūros modernizavimas iš interjero persikėlė į visą pastatą – į jo plastiką ir erdves. Interjeruose vietoje siužetiško dekoro ėmė plisti abstraktesnės formos. 1965 m. atidarytame viešbutyje „Gintaras“ (archit. Stasys Bareikis, interjero archit. Tadas Baginskas) interjero įrangai pritaikyta plastmasė ir aliuminis – tuometinėje architektūroje naujos medžiagos. Valaičio sukurtas restorano dekoras pranašavo naują, disko stiliaus kultūrą: į blizgius metalo paviršius nukreipti prožektorių spinduliai kūrė įspūdingą efektą. Vilniaus centrinio pašto interjero (A. ir V. Nasvyčiai, 1969) šiuolaikiškumą akcentavo metalinės konstrukcijos ir salės gale įkomponuotas stilizuotas elektroninis laikrodis, o vietos dvasią simbolizavo raudonų plytų mūro elementai, surišti plačiomis, senajai Vilniaus architektūrai būdingomis siūlėmis, ir uždarus senamiesčio kiemus atkartojanti kompozicija.
 
Sovietinis skurdas skatino architektų kūrybingumą, o paprastumo estetiką diktavo ne tik modernus kūrėjų mąstymas, bet ir ribotos lėšos, nuolatinis medžiagų deficitas. Pavyzdžiui, architektai ir dailininkai yra išradingai pritaikę lietuviško dulkių siurblio „Saturnas“ sferas. Tuomet šiuos siurblius gamino Vilniaus elektros suvirinimo prietaisų gamykla. Bene pirmasis „Saturną“ kaip pusgaminį įvertino Cukermanas. Iš siurblio korpuso pagal jo projektą padaryti „Dainavos“ restorano šviestuvai. Iš tokių pačių elementų pagal Čekanausko projektą pagaminti rutuliniai šviestuvai LSSR kompozitorių sąjungai ir Dailės parodų rūmų (dabar Šiuolaikinio meno centro) kavinei. Daug kas prisimena restorano „Žirmūnai“ (1968) dekoratyvias metalines pertvaras – Valaičio kūrinį iš „Saturno“ sferinių korpusų, kuriuos įspūdingai nupatinavo „Dailės“ kombinato meistrai. Siužetiškumo ieškantiems žurnalistams ši kompozicija priminė senovės riterių šarvus.
 
 
Kurortinės architektūros proveržis
 
7 dešimtmetis Lietuvos architektūroje – taip pat ir kurortinės architektūros proveržis. Kuriant įsivaizduojamai „tobulą“ sovietinę visuomenę, poilsio sistemos formavimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Rekreacinė architektūra ir kurortų statybos tapo socialistinės valstybės priemone visuotinei poilsio strategijai skleisti. Ypatingas dėmesys poilsio sistemos organizavimui šalyje buvo grindžiamas valstybiniu rūpesčiu dėl darbuotojų sveikatos, kuris ypač aktyviai propaguotas XX a. 7–8 dešimtmečiais.
 
Kurortai su visomis juose esančiomis poilsio ir rekreacijos įstaigomis priklausė valstybei plačiąja prasme: dauguma buvo pavaldžios profsąjungoms ir sveikatos apsaugos sistemoms. Kurortinės sveikatingumo įstaigos šalyje statytos už valstybės, taip pat žinybų, aukštųjų mokyklų, tarybinių ūkių ir kolūkių lėšas. Profsąjungos plačiai vykdė statybų, rekonstrukcijų ir sveikatingumo įstaigų palaikymo programą.
 
Iš rekreacijos įstaigų Sovietų Sąjungoje populiariausios buvo sanatorijos ir poilsio namai. Jų tinklas apraizgė visą Sąjungos teritoriją, siekdamas šimtus tūkstančių vietų. Taip pat sukurtas ir naujas – sanatorijos-profilaktoriumo, kaip sanatorinės medicinos įstaigos, tipas, skirtas sveikatingai veiklai, gydymui, neatitraukiant darbuotojų nuo darbinės veiklos (į sanatoriją-profilaktoriumą buvo atvykstama nakčiai ir laisvu nuo darbo metu).
 
Kurortų projektavimu rūpinosi stambiausias Visasąjunginis kurortų projektavimo institutas („Sojuzkurortprojektas“), o Lietuvoje – Miestų statybos projektavimo institutas (MSPI) ir 1967 m. įsteigtas Visasąjunginio kurortų projektavimo instituto Lietuvos skyrius Vilniuje. Jūratė Tutlytė, „Architektūra ir poilsis: (ne)įmanoma rekreacinės architektūros misija“, in: Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 185–203.
 
Lietuvoje kurortai buvo vystomi vadovaujantis jau minėta Lietuvos SSR rekreacinių rajonų schema, kurioje buvo nustatyti respublikos kurortai (Šventoji, Palanga, Neringa, Druskininkai, Birštonas) ir rekreacinės zonos (Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Trakų, Lazdijų rajonai). Be to, kurortai buvo planuojami kompleksiškai, čia daug dėmesio skirta ir urbanistiniam savitumui bei apribojimams – formuotas gatvių ir žaliųjų plotų tinklas, teritorijos pajungtos bendrai rekreacinei sistemai, išlaikyta pusiausvyra tarp žalių, neužstatytų plotų ir statinių.
 
Kurortinėje architektūroje nuo pat pradžių siekta meninio savitumo, tačiau 7 dešimtmečio pradžioje buvo pastatyta nemažai tipinių, nedidelių gabaritų (2–5 aukštų) funkcionalistinės estetikos, gausiai įstiklintų poilsio objektų, blokuotų kompleksų. Tai tipinės sanatorijos Druskininkuose, pavyzdžiui, „Pušynas“ (vėliau „Sūrutis“, Napoleonas Kėvišas, 1964) ir „Dainava“ (Kėvišas, 1965), vaikų sanatorija „Saulutė“ (V. Antanaitienė, 1967–1984), sanatorijos „Žuvėdra“ I korpusas Palangoje (1962). Šie pastatai neišvengiamai suvienodino savitas kurortines vietoves ir artino jas prie įprastos gyvenamosios aplinkos.
 
Stambiuose kompleksuose greta mažaaukščių pastatų iškilo ir daugiaaukščių miegamųjų korpusų, artimų naujųjų viešbučių architektūrai, pavyzdžiui, „Neringos kopų“ devynaukštis miegamasis korpusas Palangoje (Enrikas Tamoševičius, 1966) ir „Nemuno“ dešimtaukštis Druskininkuose (Tamoševičius, Povilas Adomaitis, 1966–1973). Jūratė Tutlytė, „Architektūra ir poilsis: (ne)įmanoma rekreacinės architektūros misija“, in: Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 185–203.
 
Nepaisant normatyvinių dokumentų ir tipinių projektų, nuo pat pradžių rekreacinėse zonose stengtasi projektuoti ir statyti pagal individualius, originalius projektus. Šį reiškinį galima įvardyti savitu rekreacinės architektūros (sanatorijos ir poilsio namai) fenomenu, kurio išskirtinumas – bendras planuotojų ir užsakovų sutarimas kurortinėse zonose netaikyti tipinių projektų.
 
Tai skatino ieškoti savitumo – Lietuvos kurortai tapo kūrybingų architektų priebėga, leidusia išsiskleisti individualios raiškos architektūrai. Galima teigti, kad būtent kurortuose iškilo vieni originaliausių ir vertingiausių socialistinio modernizmo statinių visoje Lietuvoje.
 
Pavyzdžiui, architekto Aleksandro Eigirdo šedevras, vakarietiška prabanga ir išskirtinai modernia architektūra dvelkiantis restoranas „Vasara“ Palangoje (1964). Šio restorano konstrukcinis sprendimas buvo inovatyvus: jis laikėsi vos ant vienos piltuvo formos gelžbetoninės atramos, kuri tapo ir interjero dalimi, apsuptas ištisinės stiklo sienos. „Šviečiančiu stiklainiu“ pramintą pastatą itin mėgo kurorto publika. Daug kam šio restorano architektūra įkūnijo svajonę apie vakarietišką prabangą, juo būdavo einama pasigėrėti vakarais, kai įsižiebdavo restorano šviestuvai. „Vasaros“ interjero dekorui pritaikyta Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės keramika jūriniais motyvais, Konstantino Bogdano skulptūra, Anortės Mackėlaitės vitražas, Valaičio kompozicija „Jūros tinklas“ ir kalstyto metalo reljefas Undinė (Jūratė).
 
Eigirdas suprojektavo ir kitų išraiškingų modernistinių kurortinių statinių – pensioną „Kastytis“ Palangoje (1967), restoraną „Dainava“ Druskininkuose (1965).
 
Į ankstyvojo kurortinio modernizmo aukso fondą taip pat patenka tuometinio Palangos miesto vyr. architekto Albino Čepio suprojektuota lengvų medžio ir stiklo konstrukcijų vasaros skaitykla (1967). Jos architektūra išsiskiria kūrybiška modernumo ir tradicijos darna, vietos dvasios „pagava“: jaučiama harmonija su aplinka ir to meto lietuviškam regionalizmui būdinga idėja, kad architektūra turi šlietis prie gamtos, o ne gamta prie architektūros.
 
Nauja estetika ir konstrukciniu sprendimu išsiskyrė poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje (Algimantas Lėckas, 1969). Tai vienas originaliausių rekreacinės architektūros pavyzdžių, novatoriškumu neabejotinai turėjęs įtakos tuometinei Lietuvos architektūros raidai. Santūrių formų pastatas priskirtinas nuosaikiai sovietmečio modernizmo architektūros klasikai.
 
„Žilvinas“ priklausė tuometinei LSSR Ministrų Tarybai. Tai deramai atspindėjo atitinkama architektūrinė kultūra, pastato įkomponavimas gamtinėje aplinkoje. Architektūrinis sprendimas „pažodžiui“ sekė vienu iš penkių moderniosios architektūros klasiko Le Corbusier suformuluotų postulatų – „namas ant atramų“. Įdiegus novatorišką konstrukcinį sprendimą (inž. K. Augustinas), trys sublokuoti stačiakampiai horizontalūs miegamųjų blokų tūriai buvo pakelti ir atremti ant trijų polių. Rezultatas – organišką medžio struktūrą primenanti forma, nevaržomai „išsišakojanti“ viršuje, taip kurianti pastato-skulptūros įvaizdį ir netikėtai darniai taisyklingomis geometrinėmis formomis įsiliejanti į natūralų gamtos audinį. Jūratė Tutlytė, „Poilsio namai ‘Žilvinas’“, in: Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 316.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Teodoras Kazimieras Valaitis 1934–1974
Parodos katalogas, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius, 2014
MARIJA DRĖMAITĖ
„Šiaurės modernizmo įtaka ‘lietuviškajai architektūros mokyklai’ 1956–1969 m.“
Menotyra, 2011, t. 18, Nr. 4
MARIJA DRĖMAITĖ, VAIDAS PETRULIS, JŪRATĖ TUTLYTĖ
Architektūra sovietinėje Lietuvoje
Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012
ALGIMANTAS MAČIULIS
„Prieštaringas dešimtmetis“
Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1993
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.