Jei reikėtų išrinkti simboliškai vėlyvajam sovietmečiui atstovaujantį architektūros funkcinį tipą, greičiausiai tai būtų kultūros namai. Nors jie statyti nuo pat pirmųjų sovietmečio metų, tačiau 9 dešimtmetyje įvyko tikras jų statybos bumas, tiek didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Panevėžio „Ekrano“ gamyklos kultūros namai (Henrikas Antanas Balčiūnas, 1987), tiek mažesniuose – Birštone (Adelė Mickienė, 1976) ar Trakuose (Alfredas Paulauskas, 1985).

 

Architektūrinį apogėjų kultūros namai pasiekė 9 dešimtmečio Lietuvos kaime, tiksliau – klestinčiuose kolūkiuose. Vėlyvojo kolūkinio Lietuvos kaimo architektūra stebina ne tik individualaus gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais atgimimu ar laisvesnio planavimo pavyzdžiais, bet pirmiausia originaliais administracinių-kultūrinių gyvenviečių centrų su kultūros namais sprendimais.

 

Pasiturinčių Lietuvos SSR kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse pradėta ne tik individualiai projektuoti gyvenamuosius ir gamybinius pastatus, bet vis daugiau lėšų skirta administracinių-kultūrinių centrų statybai. Didele dalimi šis reiškinys priklausė nuo specifinės kolūkių pirmininkų iniciatyvos ir tarp jų paplitusios mados statydintis kuo įspūdingesnius centrinės gyvenvietės kultūrinius-administracinius kompleksus.

 

Pavyzdžiui, Šilutės r. „TSKP XXV suvažiavimo“ tarybinio ūkio Juknaičių gyvenvietės dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmų pastatas savo architektūrine kompozicija buvo artimas bažnyčiai su vienuolynu (Stanislovas Kalinka, 1977). Viduje jis buvo praturtintas ritualais ir simbolika: pirmininko sumanymu, tuose rūmuose vandens, ugnies ir meno stichijomis turėjo būti apvaloma ir išgryninama žmogaus siela ir kūnas. Apsivalymą simbolizavo erdvinis Algimanto Stoškaus vitražas Gyvenimo pulsas, kuris įsižiebdavo įėjus į rūmų holą tarsi nuo lubų kybanti apversta krištolinė eglė. Tuo metu kompozitoriaus Osvaldo Balakausko specialiai sukurtos muzikos lydimi žvaigždučių spiečiai ratais leidosi žemyn į tamsią vandens gelmę, kartu su paskutiniais muzikos akordais nuraibuliuodami vandens paviršiumi. Rūmuose dar buvo įrengta paveikslais išpuošta moterų menė, vyrų menė (pirtis) su ugnies motyvų sienine tapyba ir dekoruotu židiniu, aktų salė su vitražu, žiemos sodas su skulptūromis, baseinas su kaskadomis ir povandeninėmis masažo srovėmis.

 

Architektas Algimantas Mačiulis prisimena, kaip į jį 1972 m. kreipėsi kitas įtakingas pirmininkas, Radviliškio r. „Draugo“ kolūkio „milijonieriaus“ vadovas Algirdas Malinauskas, prisistatinėjęs „Lietuvos kiaulių karaliumi“. Jis paprašė suprojektuoti naują kolūkio Alksniupių gyvenvietės centrą (1972–1983) ir baseiną su vandens bokštu, voniomis, baseinėliais, vandens kaskada, sporto sale ir pirčių kompleksu (1986). Algimantas Mačiulis, Permainingi metai: Architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 280. Panašių užmojų gyvenvietės centrų su baseinais, sporto salėmis ir pan. nestokota ir kituose kolūkiuose, pavyzdžiui, Ėriškių kolūkinėje gyvenvietėje 1988 m. pastatytas stambus prekybos ir buitinių paslaugų centras „Gojus“, pradėta baseino ir sporto salės statyba, centrinės aikštės rekonstrukcija.

 

Įtakingi kolūkių pirmininkai pasitikėjo architekto profesija, pageidavo įmantrių, įspūdingų pastatų, o patys prižiūrėdavo tik statybos eigą ir darbų kokybę, rūpindavosi medžiagų gavimu. Atsivėrus beveik neribotoms galimybėms, to meto architektų sprendimuose galima pastebėti nemažai kūrybinio blaškymosi, tradicijos trūkumo (iš tiesų nebuvo kuo remtis) ir troškimo išreikšti pačias novatoriškiausias idėjas. Tokio pobūdžio kaimo gyvenviečių visuomeninių centrų architektūros kraštutinumuose galima pamatyti ir funkcionalistines dėžes, disonuojančias kraštovaizdyje, ir perdėtai romantizuotą kaimą, atspindintį architekto, praleidusio savaitgalį senoje sodyboje, emocijas.

 

9 dešimtmetyje daugelyje kolūkių tapo įprasta steigti kolūkio architekto etatą – tai liudija ir gausėjančias statybas, ir gerėjantį požiūrį į bendrą gyvenvietės kompoziciją, jos aplinkos sutvarkymą, visuomeninių bei gyvenamųjų pastatų architektūros originalėjimą. Iš tiesų kolūkinių gyvenviečių kultūros namų ir visuomeninių centrų projektuose galima įžvelgti įvairių eksperimentinių ir novatoriškų sprendimų, sunkiai įsivaizduojamų to meto didžiuosiuose miestuose. Šiuo požiūriu kolūkinė statyba tapo savotiška priebėga jauniems kūrybingiems architektams ir menininkams arba laisva praktika (ir papildomu uždarbiu) patyrusiems architektams.

 

Šiandien šie gigantiški, ekstravagantiški, neretai apleisti visuomeniniai statiniai mena vėlyvojo sovietmečio epochą ir pastangas kaimo vietovėse sukurti miesto aplinką.