Jono Vaitkaus spektakliai – tai „blogio, slypinčio istorijoje, žmoguje ir jį supančiame pasaulyje, studijos“, – 1984 m. rašė teatro kritikė Rūta Vanagaitė, formuluodama pagrindinę šio režisieriaus temą ir įvardydama konfliktiško jo santykio su laiku esmę. Rūta Vanagaitė, „Kaligula“: variantai“, Literatūra ir menas, 1984-03-03, p. 6. Išskirtinį Vaitkaus teatro „politiškumą“, aršiausio tikrovės kritiko bei ramybės drumstėjo vardą jam lėmė garsiai, drąsiai ir meniškai stipriai skelbiama visuotinio – politinio, socialinio, dvasinio, egzistencinio – ydingumo diagnozė.

 

Beje, Vaitkaus „blogio studijos“ Kauno dramos teatre turėjo ir savotišką idėjinę atsvarą: 9 dešimtmečio pradžioje jame pradėjęs dirbti Gytis Padegimas geriausiuose savo spektakliuose – Augusto Strindbergo Kreditoriai (1981), Thorntono Wilderio (Torntono Vailderio) Mūsų miestelis (1982) bei Wilderio Ilga Kalėdų vakarienė (1986), kuri, išmetus vidurinį žodį, buvo rodoma ne teatre, o Kauno menininkų namuose, paskui Kauno rotušėje bei kitur (tik 1991 m. tapo Kauno dramos teatro repertuariniu spektakliu), – kūrė jaukią, jautrią, poetiškai elegišką, savaip romantišką pasaulio iliuziją.

Ši dar 8 dešimtmečio antrosios pusės Vaitkaus kūryboje teikiama diagnozė plačiausiai išsiskleidė tuose 9 dešimtmečio jo spektakliuose, kurie, tarytum oponuodami Nekrošiaus teatro skvarbai į socialinio užribio žmogaus būtį, nagrinėjo valdžios fenomeną ir braižė įvairias vado, valdovo-monstro bei visuomenės-bukos minios santykių diagramas. Aštriausiai apie tai Vaitkus pasisakė 1982 m.: pagal lenininę Michailo Šatrovo pjesę Mėlyni žirgai raudonoje pievoje drįso sukurti groteskišką, veik „ūbišką“, tačiau ir savaip dramatišką, dvigubo efekto ir dvigubos prasmės spektaklį apie sovietinės tvarkos išsigimėliškumą (dail. Janina Malinauskaitė, komp. Vidmantas Bartulis).

 

Karaliaus Ūbo satyrą Mėlynuose žirguose Vaitkus tarytum sujungė su Šarūno drama: scenoje skambėjo „čiastuškos“ apie laisvą meilę, vaikščiojo didžiulė Proletaro lėlė, skelbdama pačiai nesuprantamus proletkultinius šūkius ir pan., o nuo viso to triukšmo atskirtas avanscenoje ant balto fotelio sėdėjo Leninas (Juozas Budraitis), visai negrimuotas, kalbantis keistu falcetu, kažkaip nepatogiai persikreipęs – neįgalus paralitikas, tragikomiška galingojo revoliucijos vado liekana, tarytum apėmusi įvairiausias asociacijas „ir su Leonidu Brežnevu, tebevadovavusiu stagnacinei valstybei, ir su prikaltu Prometėju, nubaustu už šviesos nešimą“. Audronė Girdzijauskaitė, „Kauno valstybinis dramos teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 172.

Dar teatrališkesnį pavidalą ši tema įgavo 1985 m. pabaigoje Kauno dramos teatrą sudrebinusiame Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) Ričarde II (dail. Dalia Mataitienė, komp. Šarūnas Nakas). Apie amžiną „valdžios komediją“, kurioje „vieno komedianto [J. Budraičio Ričardo II] vieton tiesiog vis stoja kitas [Viktoro Šinkariuko Bolingbrukas]“ Egmontas Jansonas, „Spektaklį reikėtų suvokti“, Komjaunimo tiesa, 1986-02-28, p. 3. ir neišvengiamai susitepa, Vaitkus kalbėjo, susitelkdamas pirmiausia „į pačią išraišką“, kaip po 1988 m. vykusių Ričardo II gastrolių Shakespeare'o festivalyje Vokietijoje, Veimare, pastebėjo užsienio kritika. Janet Savin, „Plays in the Second History Cycle in Bohemian and Lithuanian Theatres“, Shakespeare Bulletin, 1988 09/10–11/12, p. 42.Režisierius mėgino išreikšti, įvaizdinti valdžios istorijos inercijos šaltį, negyvumą – stilizuodamas monumentalios tragedijos raišką ir braižydamas griežtas, racionalias, simetriškas mizanscenas, jose apgyvendindamas skulptūriškus, lyg išdidintus, sunkaus, lėto judesio personažus su utriruotų bruožų veidais-kaukėmis, tarytum sustingusiu krauju sceną užliedamas raudona šviesa.