Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Individualistai: Andrius Jakučiūnas, Marius Burokas, Rimantas Kmita
Virginija Cibarauskė
Subjektyvumo siekis ir intelektualiniai žaidimai
 
Individualistai – 8 dešimtmečio antroje pusėje gimę rašytojai ir kritikai Andrius Jakučiūnas (g. 1976), Marius Burokas (g. 1977), Rimantas Kmita (g. 1977), taip pat Agnė Žagrakalytė (g. 1979) ir Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980). Šie rašytojai nesudaro literatūrinės grupės, tačiau jų kūrybai ir laikysenai literatūros lauke būdingi tam tikri bendri dėmenys: subjektyvumo siekis, saikingai kritiškas santykis su lietuvių literatūros tradicija, filologinis išsilavinimas (dauguma studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete), kultūrinis veiklumas.
 
Poezijai būdingas proziškumas, žaidybiškumas. Nusigręžiama ne tik nuo lyrinio, bet ir nuo avangardistinio – eksperimentinio, šokiruojančio – eilėraščio modelio. Objektu pasirenkamos kasdienės situacijos, pavyzdžiui, kelionė mikroautobusu, balandžių lesinimas ar bendravimas interneto svetainėse. Nors kultūrinis kontekstas  aktualus, šios intertekstinės nuorodos svarbios visų pirma kaip kalbančiojo asmenybės, priklausymo tam tikram sociokultūriniam sluoksniui ženklai.
 
Šie rašytojai prozoje pirmenybę teikia iki tol menkai aktualizuotoms temoms – rašymui, kūrėjo santykiui su savuoju tekstu, kuriamais personažais ir situacijomis. Dėl šios priežasties individualistų proza pabrėžtinai nerealistiška: siekiama ne atspindėti, imituoti tikrovę, o parodyti, kokiais būdais tikrovės atspindėjimo, imitavimo efektas kuriamas ir ką tai gali reikšti.
 
Taigi individualistų poezija vengia poetiškumo, poetinių klišių, ieško subjektyvaus, kalbančiojo asmenybę, aktualias gyvenimiškas patirtis perteikti galinčio kalbėjimo. Tuo tarpu prozoje atsisakoma kurti tikrovės iliuziją. Vietoje jos skaitytojui suteikiama proga pažvelgti į kūrėjo virtuvę, t. y. pamatyti, kaip randasi pasakojimas, personažai.
 
Individualistai – humanitarinį išsilavinimą įgiję kūrėjai ir kūrėjos – ieško asmeninio, autentiško santykio su kanonu, pervertina tam tikrus autorius ir kūrinius, svarsto ilgą laiką menkai kvestionuotas sampratas, pavyzdžiui, poezijos funkcijos ir vieta kultūroje, rašytojo ir jo kūrinio santykis, populiariosios ir „aukštosios“ literatūros perskyra ir pan.
 
Individualistų kritiškumas sudaro opoziciją į kultūrinį elitizmą, besąlygišką pasitikėjimą kanonu linkusiems poetocentrizmo atstovams. Marius Burokas teigia:
 
Sąmoningai prieš lietuvių poezijos tradiciją niekada nemaištavau – nebuvo tam jokio reikalo. [...] Vis dėlto aš niekada taip stipriai nesirėmiau lietuvių autoriais ir niekada nesijaučiau esąs tradicijos tęsėjas, kaip, pavyzdžiui, šiandien jaučiasi R. Stankevičius, kuris tęstinumą sąmoningai prisiima kaip pareigą. Aš tik bandau atrasti savo vietą tame literatūriniame lauke. „Apie vaikščiojimą siaubo pakraščiais“. Gediminas Kajėnas kalbina Marių Buroką, www.bernardinai.lt, 2011 04 04.
 
Individualistai – itin aktyvūs kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo dalyviai, rašo aktualią, polemizuoti skatinančią kritiką ir publicistiką, verčia.
 
 
Meninių priemonių meistras
 
Prozininkas, literatūros kritikas Andrius Jakučiūnas vadinamas meninių priemonių meistru. Didžiausio pripažinimo sulaukė 2011 m. išleidęs lietuvių literatūroje neįprasto žanro kūrinį – apsakymų vainiką Lalagė. Už knygą apdovanotas prestižine Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
 
Kritika ir skaitytojai šį kūrinį vertino nevienareikšmiškai. Vieni Lalagę vadina itin originaliu ir meistriškai sukomponuotu, „iš pojūčių ir žodžių chaoso gimusiu“ tekstu, analogų lietuvių literatūroje neturinčiu pasakojimu. Kitiems tekstas pasirodė pretenzingas mėgavimasis meninėmis priemonėmis.
 
Iš devynių apsakymų sudarytas tekstas – „menininko savivokos“ pasakojimas. Objektas – sąmonės veikla ir šios veiklos refleksija (savistaba), rašymo procesas, bandymas užfiksuoti daugialypį patirties ir minčių srautą. Personažai – ponas, tarnė, žmona ir sodininkas meilužis – ne psichologiniai subjektai, o anoniminės figūros, pajungtos rašytojo valiai.
 
Stebėdamas, ką regi, patiria, mąsto visus kitus personažus stebintis ponas, rašytojas siekia užfiksuoti visus įmanomus įsiaudrinusios sąmonės ir kūno potyrius. Tam perteikti pasirenkamas vingrus, ilgas, į daugybę periferinių linijų išsišakojantis sakinys:
 
Tebetirtėdamas iš susijaudinimo (jam nereikėję sakyti, kaip stipriai įstengė apsigauti), staiga aprašęs nedidelį akmenėlį, neva jis visąlaik gulėjęs jam prie kojų, ir save jį paspiriantį, nors jautė, kad šitaip elgdamasis išsižada viso ankstesnio teksto, išdavikiškai pabėga – juk akmenėlis egzistavęs kažkur anapus sodininko ir jo dievystės, ir nuo šiol jis turbūt nebegalės sau leisti taip arti prie jo prisėlinti, kaip buvo prislinkęs naudodamasis peilio įvaizdžiu, galima sakyti, tai buvę tas pats, kas žengti nuo žolės ant glazūruotų plytelių, kuriose tikrovė falsifikuojama ir įkalinama ryškiaspalvėse geometrinėse struktūrose (jautęsis kaltas, bet sąžiningas), tačiau vis tiek dar tikėjo tai buvus vien kvailą rankos įgeidį, kuris anaiptol neįrodo, jog jis siekė ko nors daugiau negu panaikinti pirštuose susitvenkusį dirglų maudulį. Vis dėlto jis jautęs, jog nesiseks aprašyti akmenėlio įtikinamai [...]. Andrius Jakučiūnas, Lalagė, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 44.
 
Formos eksperimentai, žaidimai iliuzijos kūrimu ir jos demaskavimu būdingi ir Jakučiūno debiutinei novelių knygai Sokrato gyvenimas arba mirtis (1999) bei romanams. Lotynų kalbos manieringumą imituojančiame romane Servijaus Galo užrašai (2005) veiksmas vyksta mūsų eros pirmojo šimtmečio Romoje. Detalus, faktografine medžiaga pagrįstas miesto ir jo gyventojų – poetų, filosofų, turtuolių – paveikslas fantastiškas, neretai ir groteskiškas. Novelėms ir romanui parašyti Jakučiūnas panaudojo klasikinės filologijos studijų metais įgytas žinias. Romanas Tėvynė (2007), kurį pats autorius ne be tam tikros ironijos vadina „dievoieškos romanu“, – šiuolaikinio trisdešimtmečio vienos paros vidinis monologas.
 
Formos eksperimentai Jakučiūnui tampa priemone kelti klausimus apie kūrybos ir apskritai sąmonės veiklos panašumus. Kūrybos, mąstymo pagrindas yra pastanga suvokti save, savo patirtis ir tai lydintis neišvengiamas prasimanymas, fantazavimas.
 
 
Santūrios būsenos ir gyvenimo eilės
 
Poetui, vertėjui, literatūros kritikui Mariui Burokui rašymo tikslas – santūriai, be patetikos perteikti subjektyvias būsenas, patirtis. Jį domina „ramentų“ ir papuošimų atsikračiusi autentiška patirtis, todėl siekiama emocinio minimalizmo, vertinamos glaustos, lakoniškos frazės. Išskirtini du eilėraščių tipai: verlibru parašytos istorijos ir eilėraščiai proza.
 
Santūrumas, distancija pasiekiama pasitelkiant ironiją, epigrafus, aliuzijas į biblinius ar kitus svarbius siužetus, populiariosios literatūros tekstus. Pavyzdžiui, pirmojoje knygoje Ideogramos (1999) asmeniškai svarbi tema – tapimas poetu. Siekdamas išvengti egzaltacijos, kalbantysis save, kaip pirmosios knygos autorių, pristato imituodamas aukštąjį stilių. Tai situacijai suteikia komišką, autoironišką atspalvį.  
 
Eilėraščio objektas dažniausiai – kokia nors asmeninė patirtis. Šia prasme konceptualus antrosios knygos pavadinimas – Būsenos (2005). Rašymas poetui – būdas suprasti save, savo būsenas ir pasaulį:
 
Rašymas man labai padėjo susivokti, kur ir kaip esu. Įdomu, kad, perskaitęs tai, ką pats ir užrašiau, suvokiau, kas yra. Tai, kas užrašyta, man tapo tiesa, ir to jau negalėjau nei paneigti, nei nuo to pasislėpti. Rašydamas eilėraštį dažnai suformuoji dar ir tai, ką pats sau bijai prisipažinti, ką ne iki galo suvoki, kas slypi miglose. Eilėraštis man – mąstymo būdas, ir jis turi būti kaip įmanoma sąžiningesnis. „Apie vaikščiojimą siaubo pakraščiais“ . Gediminas Kajėnas kalbina Marių Buroką, www.bernardinai.lt, 2011 04 04.
 
Trečioji knyga Išmokau nebūti (2011) skirta daugiausia negatyvioms būsenoms: nevilčiai, pasimetimui, destrukcijai, beprasmybei. Išmokti nebūti – tai išmokti prisijaukinti, įvardinti ir tokiu būdu pripažinti tai, ko paprastai nenorima matyti – visų pirma netobulą, dažnai iliuzišką save:
 
Jam reikėjo prasidėti
Iš kraujo
Susilipdyti iš vilčių
Gardaus prakaito ir alsavimo
 
Jam reikia tyliai stuksenti
Savo mažą
Embrionišką abėcėlę
 
Jam daug ko reikia
Jam smalsu
Ir baisu  Marius Burokas, „Užkalbėjimas“, in: Išmokau nebūti, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 33.
 
Patirtis be pagražinimų – ir tris poezijos knygas išleidusio poeto, eseisto, literatūrologo bei kritiko Rimanto Kmitos objektas. Kaip poetas jis debiutavo 1999 m. rinkiniu Nekalto prasidėjimo, 2002 m. pasirodė Upės matavimas, o 2009 m. – Švelniai tariant. Pastaruoju metu lietuvių literatūros lauke Kmita žymus kaip „tautos dainiaus“ Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) ir sovietinės lietuvių literatūros lauko tyrinėtojas. Taigi, ne tik rašymas, bet ir literatūros mokslas Kmitai tampa naujo santykio su lietuvių literatūros tradicija paieškų vieta.
 
Poezijos tikslas – nuoširdumas. Perfrazuodamas lietuvių lyriką Vladą Šlaitą (1920–1955) Kmita rašo:
 
eilės turi būti
siūbuojanti širdis, o
ne forma  Rimantas Kmita, Švelniai tariant, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 7.
 
Kita vertus, „siūbuojančios širdies“ metafora Kmitos poetiniame pasaulėvaizduje pasitelkiama ne egzaltuotam jausmingumui, o širdingumui, jautrumui nusakyti.
 
Kmitos eilėraščiai primena dienoraštį ar esė. Kartais itin lakoniškai, kartais – ypač naujausioje knygoje – detaliai pasakojamos kasdienės situacijos, jų sukeltos mintys, išgyvenimai. Išradingai naudojami šnekamosios kalbos resursai, slengas. Nevengiama, kartais net sąmoningai siekiama formos negrabumo, netobulumo.
 
Kalbantysis subjektas – ne stebėtojas, o dalyvis tegul ir nereikšmingo, bet savo gyvenimo, kuriame jis tarpsta ir kuris jam vis dar kelia nuostabą:
 
aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje
aplink visi valgo ledus ir geria kolą
o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis ir vištos blauzdeles
nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“ neturiu pinigų
[...]
o prie manęs jau keletas balandžių lūkuriuoja savo dalies
bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis
vienas jau visai rimtai įsikirto kitam į sprandą ir sukasi ratu
atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo su juo taip suktis ir jis liko vienas
liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą, įsmeigęs savo raudoną akį
ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį
gal, sakau, tu koks gavelis  Ričardas Gavelis (1950–2002) – lietuvių prozininkas, kurio žymiausiame romane Vilniaus pokeris (1989) paranojos apimtas protagonistas pradeda įtarinėti miesto balandžius, neva jie jį šnipinėja, stebi.ar kas, kad toks gudras
 
o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš
miego toks vaizdas:
tarpdury stovi vaikiukas ir juokias, kvatojas
iš manęs, miegančio  Rimantas Kmita, „jis perka loterijos bilietą“, in: Švelniai tariant, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 83‒84.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Apie vaikščiojimą siaubo pakraščiais“. Gediminas Kajėnas kalbina Marių Buroką www.bernardinai.lt, 2011 04 04
„Rimantas Kmita: kalbos varatarius“. Akvilė Eglinskaitė kalbina Rimantą Kmitą
www.kulturpolis.lt
ŽEMYNA AUKŠTIKALNYTĖ
„Knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu“
www.bernardinai.lt, 2009 06 17
ELENA BALIUTYTĖ
„Apie žaizdas ir žaidimus“
www.bernardinai.lt [Pradinis šaltinis: Knygų aidai, 2011, Nr. 2]
JŪRATĖ SPRINDYTĖ
„Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės“
Literatūra ir menas, 2012 01 20
PAULIUS VOLVERSTAS
„Autistiškos fenomenologijos etiudas“
www.skaitymometai.lt [Pradinis šaltinis: Knygų aidai, 2009, Nr. 1, p. 8‒9]
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.