Prozininkas, literatūros kritikas Andrius Jakučiūnas vadinamas meninių priemonių meistru. Didžiausio pripažinimo sulaukė 2011 m. išleidęs lietuvių literatūroje neįprasto žanro kūrinį – apsakymų vainiką Lalagė. Už knygą apdovanotas prestižine Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

 

Kritika ir skaitytojai šį kūrinį vertino nevienareikšmiškai. Vieni Lalagę vadina itin originaliu ir meistriškai sukomponuotu, „iš pojūčių ir žodžių chaoso gimusiu“ tekstu, analogų lietuvių literatūroje neturinčiu pasakojimu. Kitiems tekstas pasirodė pretenzingas mėgavimasis meninėmis priemonėmis.

 

Iš devynių apsakymų sudarytas tekstas – „menininko savivokos“ pasakojimas. Objektas – sąmonės veikla ir šios veiklos refleksija (savistaba), rašymo procesas, bandymas užfiksuoti daugialypį patirties ir minčių srautą. Personažai – ponas, tarnė, žmona ir sodininkas meilužis – ne psichologiniai subjektai, o anoniminės figūros, pajungtos rašytojo valiai.

 

Stebėdamas, ką regi, patiria, mąsto visus kitus personažus stebintis ponas, rašytojas siekia užfiksuoti visus įmanomus įsiaudrinusios sąmonės ir kūno potyrius. Tam perteikti pasirenkamas vingrus, ilgas, į daugybę periferinių linijų išsišakojantis sakinys:

 

Tebetirtėdamas iš susijaudinimo (jam nereikėję sakyti, kaip stipriai įstengė apsigauti), staiga aprašęs nedidelį akmenėlį, neva jis visąlaik gulėjęs jam prie kojų, ir save jį paspiriantį, nors jautė, kad šitaip elgdamasis išsižada viso ankstesnio teksto, išdavikiškai pabėga – juk akmenėlis egzistavęs kažkur anapus sodininko ir jo dievystės, ir nuo šiol jis turbūt nebegalės sau leisti taip arti prie jo prisėlinti, kaip buvo prislinkęs naudodamasis peilio įvaizdžiu, galima sakyti, tai buvę tas pats, kas žengti nuo žolės ant glazūruotų plytelių, kuriose tikrovė falsifikuojama ir įkalinama ryškiaspalvėse geometrinėse struktūrose (jautęsis kaltas, bet sąžiningas), tačiau vis tiek dar tikėjo tai buvus vien kvailą rankos įgeidį, kuris anaiptol neįrodo, jog jis siekė ko nors daugiau negu panaikinti pirštuose susitvenkusį dirglų maudulį. Vis dėlto jis jautęs, jog nesiseks aprašyti akmenėlio įtikinamai [...]. Andrius Jakučiūnas, Lalagė, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 44.

 

Formos eksperimentai, žaidimai iliuzijos kūrimu ir jos demaskavimu būdingi ir Jakučiūno debiutinei novelių knygai Sokrato gyvenimas arba mirtis (1999) bei romanams. Lotynų kalbos manieringumą imituojančiame romane Servijaus Galo užrašai (2005) veiksmas vyksta mūsų eros pirmojo šimtmečio Romoje. Detalus, faktografine medžiaga pagrįstas miesto ir jo gyventojų – poetų, filosofų, turtuolių – paveikslas fantastiškas, neretai ir groteskiškas. Novelėms ir romanui parašyti Jakučiūnas panaudojo klasikinės filologijos studijų metais įgytas žinias. Romanas Tėvynė (2007), kurį pats autorius ne be tam tikros ironijos vadina „dievoieškos romanu“, – šiuolaikinio trisdešimtmečio vienos paros vidinis monologas.

 

Formos eksperimentai Jakučiūnui tampa priemone kelti klausimus apie kūrybos ir apskritai sąmonės veiklos panašumus. Kūrybos, mąstymo pagrindas yra pastanga suvokti save, savo patirtis ir tai lydintis neišvengiamas prasimanymas, fantazavimas.