Individualistai – 8 dešimtmečio antroje pusėje gimę rašytojai ir kritikai Andrius Jakučiūnas (g. 1976), Marius Burokas (g. 1977), Rimantas Kmita (g. 1977), taip pat Agnė Žagrakalytė (g. 1979) ir Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980). Šie rašytojai nesudaro literatūrinės grupės, tačiau jų kūrybai ir laikysenai literatūros lauke būdingi tam tikri bendri dėmenys: subjektyvumo siekis, saikingai kritiškas santykis su lietuvių literatūros tradicija, filologinis išsilavinimas (dauguma studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete), kultūrinis veiklumas.
Poezijai būdingas proziškumas, žaidybiškumas. Nusigręžiama ne tik nuo lyrinio, bet ir nuo avangardistinio – eksperimentinio, šokiruojančio – eilėraščio modelio. Objektu pasirenkamos kasdienės situacijos, pavyzdžiui, kelionė mikroautobusu, balandžių lesinimas ar bendravimas interneto svetainėse. Nors kultūrinis kontekstas aktualus, šios intertekstinės nuorodos svarbios visų pirma kaip kalbančiojo asmenybės, priklausymo tam tikram sociokultūriniam sluoksniui ženklai.
Šie rašytojai prozoje pirmenybę teikia iki tol menkai aktualizuotoms temoms – rašymui, kūrėjo santykiui su savuoju tekstu, kuriamais personažais ir situacijomis. Dėl šios priežasties individualistų proza pabrėžtinai nerealistiška: siekiama ne atspindėti, imituoti tikrovę, o parodyti, kokiais būdais tikrovės atspindėjimo, imitavimo efektas kuriamas ir ką tai gali reikšti.
Taigi individualistų poezija vengia poetiškumo, poetinių klišių, ieško subjektyvaus, kalbančiojo asmenybę, aktualias gyvenimiškas patirtis perteikti galinčio kalbėjimo. Tuo tarpu prozoje atsisakoma kurti tikrovės iliuziją. Vietoje jos skaitytojui suteikiama proga pažvelgti į kūrėjo virtuvę, t. y. pamatyti, kaip randasi pasakojimas, personažai.
Individualistai – humanitarinį išsilavinimą įgiję kūrėjai ir kūrėjos – ieško asmeninio, autentiško santykio su kanonu, pervertina tam tikrus autorius ir kūrinius, svarsto ilgą laiką menkai kvestionuotas sampratas, pavyzdžiui, poezijos funkcijos ir vieta kultūroje, rašytojo ir jo kūrinio santykis, populiariosios ir „aukštosios“ literatūros perskyra ir pan.
Individualistų kritiškumas sudaro opoziciją į kultūrinį elitizmą, besąlygišką pasitikėjimą kanonu linkusiems poetocentrizmo atstovams. Marius Burokas teigia:
Sąmoningai prieš lietuvių poezijos tradiciją niekada nemaištavau – nebuvo tam jokio reikalo. [...] Vis dėlto aš niekada taip stipriai nesirėmiau lietuvių autoriais ir niekada nesijaučiau esąs tradicijos tęsėjas, kaip, pavyzdžiui, šiandien jaučiasi R. Stankevičius, kuris tęstinumą sąmoningai prisiima kaip pareigą. Aš tik bandau atrasti savo vietą tame literatūriniame lauke. „Apie vaikščiojimą siaubo pakraščiais“. Gediminas Kajėnas kalbina Marių Buroką, www.bernardinai.lt, 2011 04 04.
Individualistai – itin aktyvūs kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo dalyviai, rašo aktualią, polemizuoti skatinančią kritiką ir publicistiką, verčia.
Komentarai
Rašyti komentarą