Sovietmečiu susiformavo rašytojo, kaip išskirtinės ir gerbiamos figūros, autoritetingo asmens, kalbančio daugeliui ir už daugelį žmonių bei daugiatūkstantiniais tiražais leidžiančio knygas, samprata. Lūžiniu – Atgimimo – laikotarpiu rašytojo, ypač poeto, vaidmuo išaugo dar labiau. Atgavus Nepriklausomybę, intensyviai kintant socialinei sanklodai, neišvengiamai keitėsi ir rašytojo vaidmuo – jo svarba ir socialinis prestižas mažėjo, kartu su jais menko ir knygų tiražai. Tačiau poetinės kalbos kaita nespėjo su visuomenėje vykstančiais pokyčiais. Šis neatitikimas, taip pat tarp 7 dešimtmetyje gimusių poetų išryškėjęs tradicijos pertrūkio, negyvybingumo jausmas tapo pagrindu atsirasti maištingai ir provokatyviai grupei „Svetimi“, kurią sudarė vien tik poeziją rašantys vyrai. Pasak grupės narių, sambūris pradėjo formuotis 1991 m., jį sudarė dar tik kurti pradėję, bet knygų išleisti nespėję jaunieji poetai: Valdas Gedgaudas (1963–2013), Alvydas Šlepikas (g. 1966), Donatas Valančiauskas (g. 1968), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Dainius Dirgėla (g. 1969), Liutauras Leščinskas (g. 1970).

 

„Svetimi“ ironizavo esamas poezijos bei rašytojo sampratas, o kartu – ir nusistovėjusius auditorijos bei rašytojo santykių modelius. Vienoje pirmųjų savo grupinių publikacijų – 1992 m. almanache Poezijos pavasaris – „Svetimi“ pristatė savo autoportretą:

 

[...] devyni Narcizai, sėdintys po gelžbetoninėm Akacijom numelioruoto upelio pakrantėje: žvelgiantys į tolumoje besiganančią lyrikų Tautą ir gromuliuojantys deformuotus ketureilius, atsispindinčius verlibro labirintų fontanuose... Valdas Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Laurynas Katkus, Donatas Valančiauskas, Liutauras Leščinskas, „Aleliuja“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1992.

 

Šiame portrete, sukurtame transformuojant programinio Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ vaizdinį, ne tik ironizuojamas tautinis poezijos angažavimasis, bet ir demonstruojamas svetimumas poetinei tradicijai, kuriai atstovauja klasikinė rimuota ketureilė strofa. Tuo metu vyraujanti lyrikos tradicija, iš esmės sukurta XX a. 4 dešimtmetyje gimusių rašytojų, matyta kaip nebegalima tęsti. Ją reikia atmesti kaip svetimą ir neatitinkančią egzistencinės tikrovės, kuriai reikia naujos kalbos. Taigi „Svetimi“ judėjo visiškai priešinga kryptimi nei kiek vyresnio Vaidoto Daunio kurtas Regnum projektas.

 

Grupės veiklą „vainikavo“ 1994 m. išleistas almanachas Svetimi, kuriame publikuoti keturių narių (be Liutauro Leščinsko) tekstai. Almanachas pradedamas manifestu „Svetimumo kvintesencija“ Grupė „Svetimi“, „Svetimumo kvintescencija“, in: Svetimi, Vilnius: Vakarinių naujienų leidykla, 1994. – tai kol kas paskutinis grupinis literatūrinis manifestas lietuvių literatūroje. Almanacho pasirodymas buvo ryškiausias grupės veikimo ženklas, o kartu žymėjo ir kolektyvinės veiklos nykimą bei narių išsivaikščiojimą savais keliais. Maištas ir kontrkultūrinis patosas, nors ir buvo skleistas įvairiuose tekstuose bei akcijose, išblėso, taip ir neįgavęs tvaresnių veikimo formų.