Po Stalino mirties ir jo kulto pasmerkimo XX partijos suvažiavime visose srityse įvyko šiokių tokių laisvėjimą žadančių permainų. Reabilituotos kai kurios Stalino aukos, apribotos partinio ir valstybinio aparato privilegijos, užmegztas šioks toks ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas su Vakarais. Tačiau liberaliau mąstančios, pažangios, ambicingai žvelgiančios į ateitį Sovietų Sąjungos įvaizdis kurtas ne kam kitam, o pototalitariniam būviui įtvirtinti. Sovietų Sąjunga toliau diegė savo ideologiją okupuotose šalyse, tik ėmė dėl visko varžytis su Vakarais, ypač su JAV. Iš esmės tai buvo daroma lygiai taip pat kaip ir tvirtinant Stalino režimą: masinės propagandos priemonėmis, ypač pasitelkiant fotografiją. Bet ir nedidelės politinės „properšos“ užteko, kad fotografija imtų vis ryškiau skleistis kaip savarankiška meno sritis.
Dar stalinizmo laikotarpiu pradėjo masiškai steigtis fotografijos mėgėjų, entuziastų klubai, būreliai. Tokių būrelių palaikymas buvo tikslingas valdžios judesys, atliktas dėl to, kad vis labiau ryškėjo profesionalių fotografų trūkumas. Juk nebuvo nė vienos profesionalius fotografus rengiančios mokyklos. 1947 m. Respublikiniai mokytojų namai Kaune organizavo pirmuosius fotografų mėgėjų kursus. Jiems iškeltas uždavinys skambėjo lygiai taip pat kaip ir visiems kultūros ir žurnalistikos srityje besidarbavusiems: fiksuoti didingus šalies gyvenimo momentus ir permainas. Tais pačiais metais prie Kauno kūno kultūros klubo buvo įsteigta Fotomeno studija, jos nariai rengė fotoalbumus. Mėgėjus kurti ir siųsti nuotraukas redakcijoms ypač kurstė spauda, kuri irgi buvo įtraukta į mėgėjų kuravimą. Pavyzdžiui, žurnalas Jaunimo gretos įsteigė skiltį „Fotomėgėjas“, joje buvo skelbiamos geresnės, „reikalavimus atitinkančios“ mėgėjų nuotraukos.
„Atšilimo“ laikotarpiu fotografijos srityje prasidėjęs tikras bruzdėjimas apėmė visus Lietuvos regionus. Daugelyje miestų ir miestelių steigti fotografų klubai, jie buvo aktyvūs. Tokioje mėgėjiškoje, fotografijos tradicijų stokojančioje terpėje, kurioje tebegaliojo Stalino režimo metais įdiegti fotografo darbo standartai ir požiūris („tarybinis žurnalistas – teisingas didžiosios epochos metraštininkas, ateities žvalgas“), išsikristalizavo pirmosios asmenybės, fotomenininkai, kurie sugebėjo pakelti fotografijos meną iki visuotinio pripažinimo. Tai Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Vitalijus Butyrinas, Algimantas Kunčius, Marius Baranauskas, Vaclovas Straukas ir kt. Jų humanizmo dvasia sukurtos fotografijos šiandien – tiesiog lietuvių fotografijos ikonos, be kurių ši meno sritis neįsivaizduojama.
1958 m. mėgėjų veiklą koordinuoti ėmėsi LSSR žurnalistų sąjungoje įkurta Fotografijos sekcija, kuri vienijo respublikos fotožurnalistus. Tai buvo gana įtakinga organizacija, kurioje buvo pagaliau atgaivinta diskusija, ar fotografija yra menas. Fotografai sulaukdavo svečių iš Maskvos Sovetskoje foto – ideologinio Sovietų Sąjungos fotografijos srities lyderio – ir su jais leisdavosi į ginčus dėl fotografijos tikslų, meniškumo kriterijų ir kt. Besiformuojantys lietuvių fotografai dairėsi į rusų fotografijos meno lauką ir sekė jų lyderiais: Maksu Alpertu, Nikolajumi Andrejevu, Sergejumi Ivanovu-Aliujevu, Moisejumi Napelbaumu, Nikolajumi Sviščiovu-Paola, Dmitrijumi Baltermancu ir kt.
Postalininiu sovietmečiu atsirado galimybių gauti Vakaruose išleistų fotografijos knygų, jos keliavo iš rankų į rankas. Fotografas Kunčius pasakojo akiratį su kolegomis plėtęs skaitinėdamas čekų Foto Reviu, lenkų žurnalus, o vėliau – ir Susan Sontag (Suzanos Zontag), Roland’o Barthes’o (Rolano Barto), Walterio (Valterio) Benjamino tekstus. Tarp jų „judėjo“ net kažkieno ranka mėgėjiškai į lietuvių kalbą išversta Sontag knyga Apie fotografiją. Kontekstą suvokti padėjo ir pirmosios tarptautinės parodos, tokios kaip Interpress-Foto, kuriose jaunieji fotografai galėjo tiesiogiai patirti vyraujančias stilistines manieras ir madas. Be abejonės – meninius ieškojimus tebevaržė ideologinės sąlygos, tačiau reikalavimai pamažu vis laisvėjo.
1960 m. Maskvoje buvo įsteigta viena pirmųjų fotožurnalistų įgūdžių gerinimo mokyklų, ją su gerais įvertinimais baigė Fišeris. SSRS žurnalistų sąjungos Fotografijos sekcija pradėjo rengti kūrybinius seminarus. Pavyzdžiui, 1961 m. Vilniuje vyko seminaras, kuriame buvo semiamasi teorinių žinių ir analizuojamas stambiausias metų fotografijos įvykis – paroda Septynmetis gyvenime. 1963 m. įkurtas stipriausias respublikoje fotografų klubas, jo nariai buvo fotografijos technologijų asas Povilas Karpavičius, Vilius Jasinevičius, Aleksandras Macijauskas, Vitalijus Butyrinas, Vincas Dineika, Irena Giedraitienė, Algirdas Pilvelis ir kt. 1962 m. Fotografijos sekcijos surengtą pirmąją meninės fotografijos parodą jau įsileido ir Vilniaus dailės muziejus. Šią parodą gyrė dailininkai Stasys Krasauskas, Augustinas Savickas. Pamažu fotografijai ėmė vertis vis įdomesnės erdvės.
1965 m. sovietų valdžios 25-mečio proga buvo leista surengti parodą Trakų pilyje. Tiltų į pilies salą nebuvo, tad fotografijas teko plukdyti valtimi. Visa būsima ekspozicija vos nenuskendo, kai pūstelėjo smarkus vėjas ir į valtį ėmė virsti ežero bangos. Įsimintina buvo ir vadinamoji „keturių fotografų“ (Algimanto Kunčiaus, Viliaus Naujiko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus) paroda, surengta 1968 m. Vilniaus dailės muziejuje. Po jos buvo prabilta apie būtinybę steigti fotomenininkų organizaciją, rengti specialistus. Visi kritikai spaudoje sutartinai tvirtino, kad „tikrasis menas prasideda ten, kur išryškėja individualybė“. Kitoks požiūris išryškėjo ir albumų leidyboje. 1965 m. išėjo jauno dueto – Sutkaus ir Rakausko – Vilniaus šiokiadieniai, jame skleidėsi jiems būdingas psichologizmo ir poetiškumo persmelktas sostinės vaizdinys. Įsteigti netgi pirmieji fotografijos salonai (Klaipėdoje, Plungėje), juose vyko parodos. Darėsi vis akivaizdžiau, kad fotografija nebėra vien tik „paveikslėlis“, iliustruojantis ideologijos keliamas temas. Pamažu talentingų asmenybių dėka ir, be abejo, „sukritus geroms politinėms kortoms“ fotografijos menas pradėjo busti iš letargo miego.
Komentarai
Rašyti komentarą