Vyraujanti lietuvių prozos tendencija – poetinis realizmas ir kontekstualumas. Vaizduojamas šiandienos pasaulis, atpažįstamos problemos, o personažai – kasdieniai, tačiau šiek tiek intensyviau tas problemas jaučiantys žmonės. Tai lemia specifinį nuo etninių tendencijų neatsiejamą jautrumą pasauliui, meditatyvumą.
Šiame kontekste Ukrainoje gimusio, filologiją Lvovo ir Maskvos universitetuose studijavusio, Vilniuje nuo 1984 m. gyvenančio rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959) proza išsiskiria konstruktyviu alogiškumu. Kritika Melniko noveles vadina moksline fantastika, metafizine fantastika ar filosofinėmis pasakomis, o romanus – antiutopijomis.
Vis dėlto žanrą tiksliausiai nusako postmodernios alegorijos sąvoka. Melnikui istorijos, personažai, įvykiai svarbūs ne savaime, o kaip metaforos:
Gyvenimas man tarsi metafora, simbolis. Jis ir yra metafora. Ir savo trumpojoje prozoje, ir „Tolimoje erdvėje“, [...] ir „Mašoje“ aš tarsi sukuriu išgalvotus pasaulius. Iš tiesų tai mūsiškis pasaulis, kuriame mes su jumis gyvename. „Tik tiesa gali padaryti žmogų žmogumi“. Gediminas Kajėnas kalbina Jaroslavą Melniką, www.bernardinai.lt, 2013 12 13.
Alegorijai būdinga perkeltinė reikšmė (abstraktus reiškinys nusakomas pasitelkiant realų objektą) reikalauja konstruktyvaus, o ne jausminiu santykiu grindžiamo mąstymo, lakoniškumo.
Veikėjai – ne psichologiniai subjektai, o archetipiniai personažai. Veiksmas vyksta kasdienę primenančioje, bet jai netapačioje išgalvotoje erdvėje. Dominančios temos – individo laisvė, atsakomybė, kaltė, paklusnumas, žmogiškumo ribos.
Novelių rinkiniuose Rojalio kambarys (2004) ir Pasaulio pabaiga (2006) išskiriamos dvi – fantastinė (filosofinė) ir psichologinė – plotmės. Autorių domina, kas slepiasi už vadinamojo sveiko proto, kasdienės logikos ribų. Pavyzdžiui, apsakyme „Rojalio kambarys“ pasakotojo kasdienybėje įvyksta lūžis – netikėtai pradingsta kambarys:
Tai, apie ką noriu papasakoti, nutiko gan nelauktai, o svarbiausia – visiškai nesuprantamai. Kai vieną rytą, pajutęs rojalio trauką (man taip panūdo perbėgti pirštais per sniego baltumo vėsius klavišus!), pasukau į rojalio kambarį – durų koridoriaus gale nesuradau. Durų į rojalio kambarį. Buvau iš tų, kurie realybe tiki tik daugmaž: kaip sakoma, „ne visu šimtu“. Nors nepaneigsi, kad gebu blaiviai mąstyti. Vis dėlto mano reakcija į nepaaiškinamus tikrovės pasikeitimus esti lėtoka. Ir anaiptol ne isteriška. Į tokius dalykus pirmiausia žiūriu kaip į reiškinį, kuris, nors man ir nesuprantamas, vis dėlto turi kažkokią savą prasmę. Jaroslavas Melnikas, Rojalio kambarys, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 73‒74.
Romanai Tolima erdvė ir Maša, arba Postfašizmas – antiutopijos, kurių veiksmas vyksta tolimoje ateityje. Tolimoje erdvėje pasaulyje įsigalėjusios technologijos, kurių įkaitu žmogus pamažu tampa, prarasdamas laisvę, teisę rinktis ir pan. Mašoje vaizduojama ateities valstybė, kurioje žmonės gyvena ramiai, pasiturimai, jiems nereikia dirbti, nes viską atlieka storai – žmogišką išvaizdą turintys nežmonės, kurių mėsa yra pagrindinis maisto šaltinis.
Rašytojas debiutavo kaip poetas (rinkinys Brangioji (Ridna), 1992), yra išleidęs prozos ir kritikos kūrinių ukrainiečių ir prancūzų kalbomis. Be minėtų apsakymų rinkinių ir romanų, išleido filosofinių miniatiūrų rinkinį Labai keistas namas (2008), siurrealistinį romaną, apysakų ir apsakymų rinkinį Kelias į rojų (2010), apsakymų rinkinį Anoreksija (2014).
Pasaulio pabaiga, Tolima erdvė ir Maša, arba Postfašizmas išrinktos į Metų knygų penketukus, Kelias į rojų 2010 m. įtrauktas į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Prozos knyga Skambink man, kalbėk su manim pateko į geriausių 2012 m. knygų penketuką Ukrainoje (BBC Metų knygos trumpąjį sąrašą).
Komentarai
Rašyti komentarą