Baimė. Turbūt toks žodis geriausiai apibūdintų šį lietuvių literatūros dešimtmetį: Stalino valdymo metu nuo 1945 m. iki jo mirties 1953 m. ir dar bent porą metų po to. Nenorėję rizikuoti rašytojai pasitraukė į Vakarus. Nepasitraukę, bet įtartini buvo ištremti. Tikintys komunizmu tapo „tarybinės lietuvių literatūros“ kūrėjais, nors jokie lojalumo gestai, naujos santvarkos šlovinimas ir genialaus tautų vado Josifo Stalino garbinimas negalėjo užtikrinti jiems ramybės ir apsaugoti nuo kalėjimo, tremties, sunaikinimo. Apie jokį viešą priešinimąsi, antitarybinių kūrinių kūrimą negalėjo būti nė kalbos. Kliuvo ir kūrybinis tylėjimas. Tyleniai, neberašantys rašytojai, buvo kaltinami priešiškumu sovietinei valdžiai ir baudžiami.
Rašytojai turėjo tapti, anot Stalino, „sielų inžinieriais“, auklėti skaitytojus ir kurti naują sovietinį žmogų. Jeigu buvai drąsus ir norėjai kovoti, turėjai tik vieną galimybę – eiti kovoti į mišką, suvokdamas, kad eini į mirtį. Unikalią partizaninę literatūrą kūrė žmonės, kurie kitomis sąlygomis greičiausiai būtų išgyvenę ir nerašydami. Kita lietuvių literatūros dalis buvo kuriama Sibiro lageriuose, pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje. Lietuvoje buvo mokomasi išgyventi. O išgyventi neįsipainiojus į institucijų tinklą buvo neįmanoma.
Rašytojas turėjo priklausyti Rašytojų sąjungai, kitaip galėjo būti apkaltintas ir nubaustas už veltėdžiavimą. Dar saugiau buvo priklausyti Komunistų partijai. Neišvengiama priklausomybė institucijoms reiškė ir neišvengiamą paklusnumą. Visur – nuo naujųjų leidyklų, žurnalų ir laikraščių redakcijų iki KGB kabinetų – rašytojas buvo auklėjamas, protinamas ir mokomas rašyti. Jeigu tai sunkiai sekėsi, „padėdavo“ Glavlitas – pagrindinė cenzūros institucija.
Valdžia ne tik duoda išsamias rašymo instrukcijas, prižiūri, kaip jų laikomasi, bet ir pati tampa autoriumi. Redaktorius prirašo teksto Antano Vienuolio Puodžiūnkiemyje, o Salomėja Nėris, gavusi savo kitaip sudarytą ir naujai pavadintą rinkinį Lakštingala negali nečiulbėti, gulėdama ligos patale stumia jį šalin.
Rašytojai auklėjami, kaltinami neteisinga pasaulėžiūra ir ideologinėmis klaidomis, mokomi rašyti įvairiuose susirinkimuose, juose turi teisę pripažinti savo kaltę ir pasižadėti pasitaisyti. Vienas svarbiausių buvo 1946 m. spalio 1–2 d. vykęs visuotinis rašytojų susirinkimas, kuriame, sekant SSKP CK nutarimu „Apie žurnalus Zvezda ir Leningrad“, buvo piktai puolamos „literatūros apolitiškumo ir modernizmo apraiškos“, pasmerkta „neapsisprendusių literatų lūkuriavimo“ pozicija. Viešas rašytojų „klaidų“ pripažinimas ir saviplaka tuo metu buvo vienas svarbiausių auklėjimo metodų. Rašytojas turėjo vienintelį pasirinkimą – tapti „ideologinio fronto kareiviu“, turėjo būti „sveikas, darbingas, pasiryžęs eiti koja kojon su visa tarybine liaudimi, su partija“. Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, sudarė Laima Arnatkevičiūtė [ir kt.], Vilnius: Vaga, 1991, p. 66.
Konstruojamas „tarybinės literatūros“, grįstos socialistinio realizmo „metodu“, kanonas, už konjunktūrinius poezijos kūrinius iškelta Nėris įvardijama tokios literatūros pradininke (Poema apie Staliną); kiti rašytojai, 1940 m. važiavę į Maskvą „parvežti saulės“: Petras Cvirka, Liudas Gira, Antanas Venclova. Į kanoną traukiamas 1917 m. nusižudęs Julius Janonis, kūręs eiles apie darbininkų solidarumą; perleidžiamos Teofilio Tilvyčio smetonmetį šaržuojančios satyros (Artojėliai, Dičius), nors sovietmečiu pokštauti sekėsi sunkiau (Usnynė).
|
Plačiau skaitykite: Tyleniai, Skaitymas sovietmečiu, Partizanų literatūra, Literatūros cenzūra, Socialistinis realizmas.
|
Komentarai
Rašyti komentarą