Centralizuota architektūros sistema SSRS buvo griežtai hierarchiška ir demonstruojama centro ir periferijos principu. Svarbiausias SSRS miestas Maskva diktavo madas ir reikalavimus respublikų sostinėms, o šios savo ruožtu – mažesniems miestams. 1953 m. pakeitus LSSR administracinį suskirstymą, po sostinės Vilniaus rikiavosi 6 respublikinės priklausomybės miestai (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Palanga, Druskininkai), 71 rajoninės priklausomybės miestas ir 9 miesto tipo gyvenvietės.
Sovietinė urbanistinė schema turėjo tapti vienu iš „atpažinimo ženklų“, leidžiančių lengvai suvokti sostinę ir atskirti ją nuo kito lygmens miestų. Tai paaiškina, kodėl Lietuvos sostinės pertvarka jau pirmosios okupacijos metais tapo svarbiu ir aiškiai deklaruotu naujosios valdžios uždaviniu. Būtent 1935 m. Maskvos rekonstrukcija (modernizavimas) tapo pagrindiniu pavyzdžiu, kuriuo remtasi perstatant SSRS miestus. „Tarybų šalies sostinės Maskvos rekonstravimas, vykdomas pagal draugo Stalino asmeninius nurodymus, yra įžymus pavyzdys kitiems socialistiniams miestams, tarybiniams architektams ir statybininkams“, – pabrėžė Jonas Kumpis 1950 metais. Pertvarkyti socialistiniai miestai itin supanašėjo: centruose buvo įrengiamos didelės taisyklingos aikštės, apsuptos stambiais visuomeniniais pastatais, gatvės tiesinamos ir platinamos atsižvelgiant į transporto poreikius, tvarkomos ir aukštais namais užstatomos krantinės, įrengiami miesto parkai, gausinamas apželdinimas. Николай Баранов, Основы советского градостроительства, t. 1, Москва: Стройиздат, 1966, p. 220.
„Socialistinės urbanistikos“ sąvoka, kaip ir daugelis sovietinės kultūros reiškinių, buvo apibrėžta nekonkrečiai, remiantis „ritualine“ fraze rūpinimasis tarybiniu žmogumi. O praktikoje didžiausias pokytis, su kuriuo susidūrė sovietizuotų Baltijos šalių miestų planuotojai, buvo sovietinėje urbanistikoje įtvirtintas ansamblinis-kompleksinis projektavimas. Atskiri pastatai tokiuose ansambliuose nebeturėjo savarankiškos vertės ar svarbos, nes buvo matomi tik kaip būsimojo architektūriškai vientiso ansamblio dalis.
Vienas svarbiausių „atpažinimo ženklų“ buvo naujojo miesto centro su pagrindine aikšte ansamblio sukūrimas. 1948 m. Vilniaus vyr. architektas Vladislovas Mikučianis rašė:
Tarybų aikštė bus administracinis miesto centras, o kartu ir pagrindinis architektūrinis ansamblis. Aikštės gilumoje stovės Vyriausybės rūmai. [...] Taurakalnyje bus pastatytas Pergalės paminklas. Jis bus pastatytas ant Tarybų aikštės pagrindinės ašies tąsos. Tuo būdu pradedant nuo Černiachovskio vardo tilto su krantine bei Revoliucijos muziejumi ir baigiant Tarybų aikšte su Vyriausybės rūmais iki pat Taurakalnio su Pergalės paminklu nusitęs jungtinis architektūrinis ansamblis. Vladislovas Mikučianis, „Nauji Vilniaus bruožai“, Tiesa, 1948 04 01.
Pagrindinėmis miesto magistralėmis sovietiniai urbanistai laikė Stalino (vėliau Lenino, dab. Gedimino) prospektą (nuo Žvėryno per Katedros aikštę į Naująją Vilnią) ir jam statmeną Vilniaus gatvę (nuo Kalvarijų gatvės per Žaliąjį tiltą, perskrodžiant senamiestį link Lydos plento). Magistralių sankirtoje atsidūrusi generolo Ivano Černiachovskio aikštė (archit. Vladislovas Mikučianis, 1950, dab. Vinco Kudirkos aikštė) drauge su tiltu ir krantinėmis tapo pirmuoju įgyvendintu sovietinės urbanistikos ansambliu, kuriame sukurta nauja reprezentacinė erdvė, liudijanti naująjį herojiškumą (bendra sovietinė Didžiojo Tėvynės karo atmintis).
Dar daugiau dėmesio po karo skirta Tarybų aikštės projektui buvusioje Lukiškių aikštėje. Jo svarbą liudija tai, kad 1946 m. teritorijai sutvarkyti Architektūros reikalų valdyba prie SSRS Ministrų Tarybos surengė pirmąjį Lietuvoje uždarą sąjunginį urbanistinį konkursą (po du projektus turėjo pateikti Maskvos, Leningrado ir Lietuvos architektai). Esminiais pagrindinės aikštės elementais turėjo tapti Pergalės paminklo ir Vyriausybės rūmų architektūrinis kompleksas. Tokias madas diktavo neseniai pastatyti Maskvos dangoraižiai, tapę kone privalomu kiekvienos socialistinės respublikos sostinės urbanistiniu akcentu. 1951 m. surengtas detalesnis Vyriausybės rūmų Tarybų aikštėje projekto konkursas, po jo toliau tobulinti buvo atrinktas Maskvos dangoraižio stiliaus Vladimiro Afanasjevo, Levo Kazarinskio ir Anatolijaus Kolosovo projektas. „Sostinės statybos (pasikalbėjimas su V. Mikučianiu)“, Švyturys, 1952, Nr. 13, p. 10–11. Tačiau šie projektai Vilniuje nebuvo įgyvendinti.
|
Taip pat skaitykite: Seniausias Vilniaus tiltas per Nerį.
|
Komentarai
Rašyti komentarą