Kokias meninės veiklos sritis aptariamuoju laikotarpiu aprėpė medžio dirbiniai? Pirmiausia puošybinius interjero elementus (pano, dekoratyvines detales) ir baldus, atsidūrusius dizaino sferoje. Dizaino ir serijinės „Dailės“ kombinatų produkcijos plėtra keitė požiūrį į baldus kaip į unikalius meno objektus, vertė abejoti jų demonstravimo taikomosios dailės parodose būtinumu. Jie beveik išnyko iš parodų salių, išskyrus retus pavienių unikalių baldų demonstravimo atvejus, tapusius greičiau išimtimi nei dėsningumu. Meninių baldų parodoms pateikė Jūratė Bučmytė (g. 1958), Albertas Krajinskas (g. 1956), Petras Šaulys (g. 1957). Jau nebuvo poreikio eksponuoti surežisuotus madingus interjerus greta unikalių keramikos, tekstilės, odos ir stiklo eksponatų: estetiškai „perauklėta“ sovietinė visuomenė pati sugebėjo atsirinkti iš negausios pramoninių baldų pasiūlos. Be to, didžiulės baldų parduotuvės, kaip antai buvusi Vilniuje, Mindaugo gatvėje (po rekonstrukcijos – „Maximos“ prekybos centras), funkcionavo kaip madingų parduodamų baldų ekspozicijos.

 

Dekoratyvinių medžio drbinių interjeruose taip pat sumažėjo. Vienas iš juos kūrusių autorių buvo Laimutis Ločeris (g. 1929), drožęs medžio reljefus Vilniaus ir kurortinių miestų viešbučiams bei restoranams. Jam priskiriami reljefai Amžinas ąžuolas viešbučio „Draugystė“ posėdžių salėje (1974–1975) ir medžio kompozicija tame pačiame restorane (1976), Kopų garsai viešbutyje „Neringa“ (1977) Vilniuje, pano Kopų garsai Nidos restorane „Neringa“ (1987). Ločerio ir kitų dailininkų (Arvydas Stanislovas Každailis, Gintautas Švedas, Algimantas Šimkus) medžio drožiniai interjeruose aptariamuoju laikotarpiu didesnių stilistinių pokyčių nepatyrė. Reljefai buvo grindžiami racionalia, ritmiška arba laisva ornamentinių motyvų kompozicija, pabrėžiant nelygų medienos paviršių.

 

Baldus serijinei ir masinei gamybai toliau gamino vienintelė Lietuvos baldų projektavimo įstaiga – Baldų projektavimo konstravimo biuras (BPKB) Vilniuje. Šią instituciją galima laikyti sovietmečio lietuviškos baldininkystės skonio monopolistu – visuotinio deficito sąlygomis, nesant konkurencijos, ribojant importą, biuro dizaineriai plačiu mastu vykdė veiklą, aprūpindami projektais tiek baldų pramonę, tiek visuomeninius interjerus, kartu formavo gyventojų skonį. Praėjus, anot ilgamečio biuro dizainerio Eugenijaus Gūzo, „vargo minimalizmo“ etapui, kada lietuviai kopijavo skandinavų dizainą, prasidėjo kitas, kūrybiškesnis laikotarpis. Tiesa, konstruktorių polėkį saistė 7 dešimtmečio antrojoje pusėje Maskvoje įsteigtas Sąjunginis baldų projektavimo konstravimo institutas, numatęs daug biurokratinių apribojimų sovietinių respublikų baldininkams, tarp jų ir naujų baldų dokumentaciją pateikti Maskvos aprobavimui rusų kalba. Visa tai baldo atsiradimą nuo projekto iki gamybos užtęsdavo iki kelerių metų.

 

8–9 dešimtmečiais BPKB įrengė daug visuomeninių interjerų. Projektuodami jiems baldus dizaineriai galėjo rinktis brangesnes medžiagas, taikyti sudėtingesnes technologijas, naujoviškas apdailos priemones. Visuomeninių interjerų apstatymas kultūriškai auklėjo visuomenę, pagal kavinių, teatrų ir koncertų salių baldų stilių ir apdailą mažai pasaulio matę lietuviai susidarydavo nuomonę apie vyraujančias interjerų apstatymų tendencijas.

 

Nepriklausomybės išvakarėse gyventojai turėjo galimybę įsigyti kokybiškesnių ir įvairesnių pramoninių baldų. Lyginant su ankstesniu etapu, baldai tapo patogesni, ne tokios asketiškos išvaizdos, jų siluetai ir dekoras plastiškesnis, įmantresnis. Svarbesni biuro dizainerių projektai – Eugenijaus Algimanto Gūzo baldai Vilniaus santuokų rūmams (1974–1975), Lietuvos operos ir baleto teatrui (1977, kartu su Lygija Marija Stapulioniene, g. 1928), interjero ir baldų projektai Vilniaus restoranui „Senasis rūsys“ (1978–1980, dab. „Cosy“), Algimanto Stapulionio (1929–1999) suprojektuoti baldai „Izmailovo“ olimpiniam kompleksui Maskvoje (1980), kiek vėliau pritaikyti ir Lietuvos viešbučiams, Valerijos Emos Cukermanienės (g. 1935) baldai rekonstruotam Valstybiniam akademiniam dramos teatrui (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1980–1981), Eugenijaus Antano Cukermano (g. 1935) baldai poilsio namams „Baltija“ (dab. „Auska“, 1980), LSSR Aukščiausiosios tarybos (dab. LR Seimo rūmai) vadovų kabinetams (1980), Liucijos Zaveckienės (g. 1929), Brigitos Adomonienės (g. 1931), Tado Baginsko (g. 1936), Dalios Siaurusaitienės (g. 1940), Florentinos Neros Nesavienės (g. 1945) įvairios paskirties baldų projektai pramoninei gamybai, tipiniai baldai mokykloms ir darželiams.