Kino kritikas Saulius Macaitis, paklaustas, kokius filmus rodė jo vaikystėje, atsakė: „Įvairiausius trofėjinius.“ Ir pridūrė:

 

Filmai vogti, iškarpyti, permontuoti, bet vis tiek tai buvo puiku: Tarzanas, Tigras Akbaras, Valkata... Rūta Oginskaitė, „Fabrikėlis be iliuzijų“, Literatūra ir menas, 1990 07 28.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kas gi čia stebėtino – Macaičio atmintin įsirėžė tie vaikystėje matyti filmai, kurie nepriklausomai nuo laikmečio ir kontekstų galėjo panardinti į neįtikėtinus nuotykius, pralinksminti komiškomis situacijomis ar sugraudinti bendraamžių vargais – kitaip tariant, tie filmai, kurie atliepė nutrūktgalvio devynmečio lūkesčius. Vis dėlto, jei atsitrauksime nuo ekraninės tikrovės ir pažvelgsime į kino kritiko vaikystės laiką, šis mažai kuo galėjo džiuginti – pokaris, gūdūs stalinizmo metai (betvarkė, represijos, ginkluotas pasipriešinimas). Kino filmų repertuarą palaipsniui pildo naujos valdžios vertybės, agituojantys ir propaguojantys filmai – lojalumą naujai valdžiai skatinantys, vidinius ir išorinius priešus demaskuojantys, Raudonosios armijos patirtus karo vargus liudijantys. Kino ekranus ilgiems penkiems dešimtmečiams užvaldė sovietinė kino produkcija.

 

Ką ir kur rodyti, nuspręsdavo Vyriausioji filmų nuomojimo kontora (žinoma, prižiūrima už ideologinį grynumą atsakingų SSKP CK skyrių), jos padaliniui, Respublikinei filmų nuomojimo kontorai, atsakingai už kino repertuaro politikos vykdymą Lietuvoje, belikdavo filmus klusniai paskirstyti po rodymo vietas. Šios (dar vadintos „taškais“) buvo skirstomos į penkis tipus („ekranus“): tipologija priklausė nuo filmų rodymo kokybės, teikiamų paslaugų (bufetas), pramogų (orkestras) bei salės dydžio.

 

Rodymo vietų hierarchijos viršūnėje buvo miestų kino teatrai (kaip patys didžiausi ir reprezentatyviausi), o žemiausioje – kilnojamasis kinas. Kuo žemesnės kategorijos rodymo taškas, tuo vėliau jame pradedamas rodyti naujas kino filmas. Greičiausiai filmai pasiekdavo didžiųjų miestų kino teatrus, vėliau keliaudavo į mažesnius miestus, o jau po to buvo vežiojami kilnojamuoju kinu ir demonstruojami apskrityse, rajonuose ir pavienėse kaimo gyvenvietėse. Todėl miestų kino teatrų bilietai buvo brangiausi, o periferijoje – pigiausi. Bilietų įkainiai priklausė ir nuo žiūrovų eilių išsidėstymo (patogiausios – brangiausios, tolimiausios – pigiausios).

 

Pokariu ši tipologija susidūrė su „pirmaekranių“ kino teatrų trūkumu, mat 1950–1951 m. taupant lėšas didžiųjų miestų „pirmaekraniuose“ kino teatruose (Vilniuje ir Kaune) papildomų pramogų etatiniai atlikėjai (orkestrų muzikantai, estrados atlikėjai) buvo atleidžiami, o laisvai samdomi muzikuotojai buvo didžiulė retenybė.

 

Anuomet kino teatrai nelabai pasižymėjo švara, tyla bei apdaila (trūko durų, langų, suolų ir kėdžių, erdvės buvo per mažos, žiemos metu dažnai neapšildytos), o netvarka, muštynės, stumdymasis ir kitokios grumtynės mažai ką stebino. „Tarybinis“ kinas buvo diskredituojamas ir „tarybinės“ kino įrangos gedimų. Ten, kur ji buvo „pavargus“ (susidėvėjus) ar trūko reikalingų detalių, kino juostos dalių pakeitimai ilgokai užtrukdavo. Didžiausia kliūtis parodyti filmą buvo elektros nebuvimas ar nepakankamas jos galingumas. Pamatyti filmą ne tik su neiškraipytu vaizdu, bet ir su garsu buvo sunkiai įgyvendinamas žiūrovų troškimas.

 

Nepritaikytos patalpos, nuolat gendanti kino įranga, kino mechanikų profesinis nepasirengimas, nevalyvumas lėmė ne tik komiškas kino rodymo grimasas, – būta ir tragiškų nutikimų. SSRS iki pat 7 dešimtmečio naudota degi kino juosta, kuri tik vėliau imta keisti į saugią. Iki tol kino filmų laikmenos buvo pavojingas cheminis darinys, su kuriuo derėjo atsargiai elgtis. Dėl aplaidumo žuvo ne vienas žmogus. Vienas ryškiausių tragiškų atsitikimų Lietuvoje: 1948 m. lapkričio 21 d. Trukiškėse (Tauragės apskrityje), mokyklos patalpose, kilnojamajame kine demonstruojant filmą Leninas 1918 metais (Ленин в 1918 году, rež. Michailas Rommas, 1939), įsiplieskė gaisras.

 

Nors sovietiniai filmai ir dominavo kino ekranuose, tačiau nebuvo vieninteliai. Kokie filmai bus rodomi kino teatruose ar kilnojamojo kino pasiekiamose atokiose vietovėse, nulemdavo ne tik ideologiniai, politiniai, bet ir ekonominiai aspektai. Kinas sovietams buvo svarbus ne tik dėl manipuliacinių, indoktrinacinių savybių, bet ir dėl to, kad tai buvo vienintelė meno, informacinė raiška, galėjusi atsipirkti bei nešti pelną. Šis aspektas buvo ypač aktualus pokariu, kai SSRS išgyveno finansinio nepritekliaus laikus, o sovietinė kino industrija – gilią krizę („filmastygį“).

 

Dar 4 dešimtmetyje nuo užsienio kino produkcijos „iškuoptas“ sovietinis kino filmų repertuaras pokariu tapo kiauras (demonstruoti užsienio kino produkciją SSRS uždrausta 1937 m. Plg.: Леонид Максименков, Введение, in: Кремлевский кинотеатр. 1928–1953: Документы, Российская политическая энциклопедия, 2005, p. 41.). Sumažėjus sovietinės kino gamybos apimtims, nebeliko ką naujo rodyti, todėl repertuarą imta kamšyti Antrojo pasaulinio karo metais iš užimtų teritorijų pavogtais kino filmais. Įprastai tai buvo žanriniai filmai (dažniausiai amerikiečių ir vokiečių nuotykių filmai, melodramos, miuziklai), kurių rodymu tikėtasi padidinti ženkliai sumenkusį kino lankomumą.

 

Tačiau kinematografiniai „trofėjai“, kuriuos atsiminė Macaitis, neilgai sukosi ekranuose, 1949 m. kino teatrų repertuarai netrukus vėl apriboti sovietine produkcija. Plačiau apie sovietmečio repertuaro politiką žr. parodos Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos katalogą, Vilnius: Nacionalinė dailės galerija, 2015, p. 11–14.  Dvejus metus demonstruoti užsienio filmai ne tik pildė valstybinį iždą, bet ir „iškreipė“ kino žiūrovų lūkesčius. Imta baimintis, jog jie išlepins kino žiūrovus, pakenks sovietinio kino autoritetui, todėl palaipsniui imtasi juos drausti. Užsienio filmai į sovietinius kino ekranus grįžo 6 dešimtmečio antroje pusėje.