Sovietmečiu Antaną Kalanavičių (1945–1992) iš publikacijų periodikoje žinojo tik akyliausi poezijos sekėjai, o atkūrus Nepriklausomybę šveicarų baltistas, profesorius Janas Peteris Locheris pavadino šį poetą vienu įdomiausių XX a. antros pusės Europos avangardistų.
Ir iš tiesų pomirtinė Kalanavičiaus rinktinė Ne akmenys guli (1994) yra vienas iš nedaugelio akivaizdžių paliudijimų, kad aukštos prabos literatūros „iš stalčiaus“ sovietmečiu būta. Tiesa, jo eilėraščius publikavo periodiniai leidiniai, tačiau keli „Vagos“ leidyklai įteikti rinkiniai ne tik kad nebuvo išleisti, bet ir pražuvo.
1965–1968 m. Kalanavičius studijavo lituanistiką Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute, bet studijų nebaigė. Vėliau persikėlė į Kauną, o nuo 1973 m. gyveno gimtinėje Sapiegiškėje. Toli nuo literatūros šurmulio rašiusio poeto kūrybos, regis, neveikė jokios politinės direktyvos. Skaitant Kalanavičiaus poeziją nereikia daryti jokių išimčių, nuolaidų buvusiam laikmečiui.
Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba veikia kaip vientisas tekstas. Neįsitvirtinęs didmiesčiuose, praradęs mylimąją, vienas gyvenantis Dzūkijos kaime, vos galą su galu suduriantis poetas kalba iš savo gūdasties. Tai savitas Kalanavičiaus žodis, nusakantis vienišumo, gūdumo, apleistumo, nerimastingo liūdesio situaciją. Vienkiemio gylėje Kalanavičius kūrė savą žodyną ir sintaksę, atliepiančią jo buvimą. Ypač mėgo žaisti daugkartinėmis veiksmažodžių, daiktavardžių, dalyvių formomis (atnešdinėju, atnešdinėtojas, pairdinėjanti lapija). Žodis tarsi pristabdo, ištęsia veiksmą, perteikia jį kaip gamtišką ir archetipinį pasikartojimą. Poetas Donaldas Kajokas rašė:
Du trečdaliai šių miniatiūrų žavesio – kalbos niuansuose, veiksmažodžių ornamentuose, jų lyg ir chaotiškam judesy, raizgalynėj, susiraizgyme. Žodžio šaknys susipina taip neatsekamai, kad tame gyvatmazgyje velnias pirštus nusilaužtų, bet iš tiesų viskas yra darnu, tikslinga. Donaldas Kajokas, „Vilkvalandė“, Nemunas, 2004 06 10–16.
Savitos formos, kelių eilučių eilėraščiuose – progiesmiuose – itin koncentruota kalba sukuriamas stiprus kalbos ir gamtos vieningumo įspūdis. Brigita Speičytė teigia:
[Š]i poezija yra kilusi iš tiesioginio gamtinės aplinkos patyrimo, pokalbio su daiktais, įsigyvenimo į kalbą kaip į pirminę materiją, iš kurios formuojama originali archaizuota, avangardiška poetika, atskleidžianti antriniais kultūros diskursais nepridengtą būties pajautą. Brigita Speičytė, „Lietuvių poezija (1990–2005)“, www.tekstai.lt.
Kalanavičius tėvo išmokytas užsiiminėjo ir kalvyste, todėl neretai jo eilėraščiai lyginami su geležies ornamentais, išdegintais ir iškaldintais iš turimos medžiagos – kalbos.
A. Kalanavičiui žodis yra lankstus – kaip karšta geležis. Arba jauno medžio šaka. Gamtiškai pirmapradis žodžio pojūtis. Viktorija Daujotytė, Tekstas ir kūrinys, Vilnius: Kultūra, 1998, p. 102.
Kodėl toks savitas poetas taip ir neišleido knygos? Vieni mano, kad tam įtakos turėjo draugams padovanoti ir pogrindiniame laikraštyje Alma mater be autoriaus žinios išspausdinti eilėraščiai, užtraukę nemalonę, kiti tvirtina jį liudijus, esą buvo parašęs kūrinį, skirtą pokario partizanams. Įkalbėtas vieno poeto, davė jam jį paskaityti, o vėliau buvo tardytas saugume. Tuo metu spaudai jau buvusi parengta jo knyga, tačiau vietoje jos „Pirmų knygų“ kasetėje išleido Algirdo Alionio rinkinį. Aldona Elena Puišytė, „Dingęs kūrinys“, Dienovidis, 1993 02 12. O gal tiesiog buvo per toli nuo pažįstamų redaktorių, įtakingų bičiulių.
Komentarai
Rašyti komentarą