Esė – trumposios prozos žanras, kai kurių tyrinėtojų išskiriamas net kaip atskira literatūros rūšis šalia prozos, poezijos ir dramaturgijos. Esė svyruoja tarp dienoraščio atvirumo, filosofinio traktato gilumo, prozos pastabumo, eilėraščio intensyvumo, bet sykiu nėra nei viena, nei kita. Michelis de Montaigne (Mišelis Montenis, 1533– 1592) yra laikomas šio žanro pradininku.

 

 

Lietuvoje esė nebuvo paplitusi nei tarpukariu, nei išeivijos literatūroje, nei okupuotoje Lietuvoje. Ji buvo užgožta publicistikos ir nuolatinės būtinybės angažuotis kultūrinėms ir politinėms problemoms. Sovietmečiu ideologiškai suvaržytoje literatūroje šis žanras negalėjo išsiskleisti dėl savo subjektyvumo, paradoksalaus mąstymo ir laisvumo. O ir nepriklausomoje Lietuvoje jis pasirodė tuomet, kai politinių debatų bangos atslūgo, o partizanų ir tremtinių literatūra nebedarė naujumo ir netikėtumo įspūdžio.

 

Esė terpė – periodinė spauda. Šio žanro pradžia Lietuvoje dažniausiai įvardijamos Rolando Rastausko ir Vaidoto Daunio skiltys Lietuvos ryte, pasirodžiusios nuo 1993 m., nors Rastauskas Atgimime publikavosi jau ir anksčiau. Gintaras Beresnevičiaus kaip sąlygišką eseistikos pradžią įvardija 1995-uosius:

 

[N]usistovėjo labai sąlygiška, bet rimtis, palengva imta atitolti nuo sukrėtusių įvykių, nors neatitolta nuo vis dar krečiančios dabarties; [...] žiniasklaida nebespausdino  rašytojų publicistikos, ją ėmė palengva užpildyti patys žurnalistai, išskyrus vieną fenomeną – „Lietuvos ryte“ jau nuo seno šeštadieniais pasirodančias R. Rastausko esė kultūros ar visiškai net nuo kultūros atsietomis temomis. Jam būdinga aristokratiškumas, distancija, vertinimas aukščiausiomis kategorijomis, – snobams skirta, bet gera esė. [...] Jo stilius nepamėgdžiojamas, tad epigonų neatsirado, bet žanro galimybę Rastauskas pademonstravo kone pirmasis. [...] Rastauskas apolitiškas, bet nepasakytum, kad neturintis pozicijos – tai greičiau pozicija, kuri net politiką vertina estetinėmis kategorijomis. Gintaras Beresnevičius, „Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“, Literatūra ir menas, 2002 08 23.

 

Šalia Rastausko tame pačiame Lietuvos ryte skiltį turėjo ir Vaidotas Daunys, literatūros kritikas, rašęs filosofines esė, kuriose krikščioniška mintis jungėsi su realijomis. Jo esė knyga Šeštoji diena išėjo 1995 m., jau po jo mirties (tragiškai žuvo 1995 m. rugpjūtį).

 

Esė tapo save gerbiančio leidinio ženklu. Kai kuriuose leidiniuose būtent eseistika virto savotišku intelektualiniu centru. Kultūros barai paminėtini kaip akademinės esė terpė. Almantas Samalavičius, Vytautas Rubavičius ir kiti publikavo tekstus, kurie buvo skirti įvairioms politikos ir kultūros temoms, pasižymintys akademiniu svoriu, tačiau sykiu ir eseistiniu grakštumu, temperamentu, autoriai nevengė aistringai ginti savų įsitikinimų.

 

Vis dėlto garsiausia tapo kultūros savaitraščio Šiaurės Atėnai eseistų mokykla: Gintarė Adomaitytė, Laimantas Jonušys, Sigitas Parulskis, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė, Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Giedrė Kazlauskaitė, Danutė Kalinauskaitė ir kiti publikavo esė, kurios pasižymėjo autentiškumo, intelektualumo, žaismingumo junginiu. Penkių autorių (Andriuškevičiaus, Beresnevičiaus, Gedos, Parulskio, Radvilavičiūtės) esė romanas Siužetą siūlau nušauti (2002) simboliškai vainikuoja pirmąjį esė klestėjimo dešimtmetį Lietuvoje.

 

Esė žanras stebėtinai greit išplito ir įsitvirtino šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Radvilavičiūtė, neabejotinai viena įdomiausių šio žanro atstovių, esė populiarumą aiškino šitaip:

 

 

Esė pasirodė adekvati ne tik šiuolaikinių skaitytojų sąmonei, bet ir akivaizdžiai užvaldė kitų žanrų sąmonę. Literatūros kritikai nuogąstavo, kad visai nusilpo novelės, apsakymo žanras, visi prozininkai staiga tapo eseistais. Knygų recenzijų centre įsikūrė ne vertinama knyga, o paties recenzento asmenybė bei įvairiausi su knyga tiesiogiai nesusiję nutikimai. Didžioji dalis poetų ne tik rašo esė (Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Rolandas Rastauskas, Gintaras Grajauskas, Elena Karnauskaitė, Laurynas Katkus, Donatas Petrošius, Giedrė Kazlauskaitė ir kt.), bet ir akivaizdžiai eilėraštį ima kurti esė intonacijomis, o akivaizdžiausias ir kone programinis tokio reiškinio pavyzdys galėtų būti Eugenijaus Ališankos eilėraštis „Esė apie lietuvių literatūrą“, kuriame lietuvių literatūra reflektuojama per asmeninę patirtį, rašoma pirmuoju asmeniu, abejojant pačiu savimi ir vis dėlto bandant autentiškai ir nesumeluotai liudyti ir išsakyti savo santykį.