Pokario Lietuvos stiklo pramonė merdėjo, joje nedirbo profesionalių dailininkų, fabrikų stiklo meistrai nepūtė ir neliejo unikalių gaminių. Meninio stiklo dirbinius kūrė tik keletas dailininkų, ir jie bent iš dalies tenkino meninio stiklo trūkumą, atkreipė dėmesį į reikalingą, didelių plastinių galimybių dailės sritį.

 

Dar tarpukariu išgarsėjęs vitražininkas Stasys Ušinskas (1905–1974), verčiamas aplinkybių, netekęs užsakymų, pradėjo eksperimentuoti „Aleksoto“ stiklo fabrike, kur jam buvo įrengta asmeninė dirbtuvėlė su skystu kuru kūrenama krosnele. Dailininkas kūrė žemo degimo dekoratyvinio stiklo dirbinius: vazas, lėkštes, indus-akvariumus, šviestuvus, stiklo skulptūrėles. Jo indus iš bespalvio stiklo pūtė „Aleksoto“ fabriko pūtėjai J. Zapolskis ir S. Bagdonavičius. Indų formas ribojo nekokybiškas, dailiesiems dirbiniams netinkamas stiklas. Ušinskas dirbinius dekoravo vitražinio stiklo tapybos būdais – silikatiniais dažais (glazūra), emaliu, metaline plėvele, auksavimu, sidabravimu. Dėl netobulos krosnies konstrukcijos stiklo masė užsiteršdavo, tačiau glazūra maskuodavo menkavertį stiklą. Iš pradžių dailininkas naudojo dar iš Paryžiaus parsivežtų dažų atsargas, vėliau glazūrą gaminosi pats.

 

Dekoruoti indai buvo aptakių formų, aiškių siluetų, harmoningų proporcijų. Pagrindinis dekoratyvinis akcentas buvo jų puošyba, tarsi pratęsianti dailininko tarpukario laikotarpio vitražinę kūrybą. Stilizuotose, konstruktyvaus piešinio kompozicijose autorius siekė vitražiško spalvų švytėjimo, nors spalva nepiktnaudžiavo, teigdamas, kad senovės meistrai remdavosi tik viena spalva, iš jos sukurdavo daugybę atspalvių. Kazys Strazdas, Lietuvos stiklas: nuo 1940 metų, Kaunas: Technologija, 1997, p. 122. Tokios yra vazos Mėnuo saulužę vedė (1957), Klumpakojis (1959), Eglė žalčių karalienė (1960), Sportininkai (1962) ir kitos. Jų dekore galima įžvelgti festivalinio stiliaus atgarsių.

 

Greta Ušinsko „Aleksoto“ stiklo fabrike darbavosi jo padėjėja ir mokinė sesuo Filomena Ušinskaitė (1921–2003); jos indėlis į Lietuvos stiklininkystę dar nepakankamai įvertintas. Vitražininkės ir teatro dekoruotojos specialybę įgijusios Ušinskaitės kūrybos stilistika artima brolio kūrybai. 6–7 dešimtmečių dailininkės vazų panašumą į Ušinsko dekoratyvinio stiklo dirbinius lėmė ne tik analogiška technologija, bet ir visą gyvenimą dailininkę veikusi stipri vyresniojo brolio asmenybės įtaka. Abu dailininkai siekė įvaldyti ir tobulinti stiklo dirbinių technologiją. Specialistai iki šiol ginčijasi dėl kai kurių kūrinių autorystės.

Išlakių, monumentalių Ušinskaitės vazų, kurias gamino „Aleksoto“ pūtėjai, formoms nebūdinga įvairovė, nes reikėjo palikti kuo daugiau plokštumos dekorui – svarbiausiam dirbinio meniniam akcentui. Vazos buvo ištapomos Ušinsko diegta stiklo dekoravimo glazūra ir emaliu, paryškintais auksu ir sidabru, technika. Nors dekoro tematika perteikė laikotarpio aktualijas ir autorė nevengė sovietinėje dailėje plitusių deklaratyvių kolūkinio gyvenimo, taikos siužetų (vazos Fermoje, 1960, Taika, 1961), jos darbai nebuvo iliustratyvūs ir išlaikė dekoratyvinės dailės specifiką.

 

Nuo 6 dešimtmečio pabaigos stiklo dirbinius kūrė Ušinsko mokinės: antroji dailininko žmona Vitalija Blažytė (1926–1999), vėliau į šią veiklą įsitraukusios dukterys iš pirmosios santuokos – architektė Vida Ušinskaitė (1936–1976) ir stiklo dailininkė Jūratė Ušinskaitė (1936–1996?). Jos puoselėjo Ušinsko stiklininkystės tradiciją – kūrė monumentalių formų vazas, ištapytas raiškiu dekoru. Natūralu, kad visa šeima buvo apimta dekoratyvinio stiklo kūrimo siekių – menininkėms didelį poveikį darė Ušinsko autoritetas.