Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu pirmieji subruzdo tekstilininkai. Tais neramiais laikais, kai laisvės euforiją keitė niūri kasdienybė, grupė Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkių nutarė surengti tarptautinį lino miniatiūrų simpoziumą Vilniuje, skelbiantį apie nepriklausomos valstybės atsiradimą Europos žemėlapyje. Trijų pirmųjų tarptautinių Vilniaus simpoziumų (1992, 1994, 1996) organizatorės Jūratė Urbienė ir Liucija Jūratė Kryževičienė pačios stebisi anuometinėmis savo ambicijomis:

 

 

 

Patalpas suteikė Vilniaus dailės akademija, čia kūrėm ir klausėm Lietuvos etnologų paskaitų apie linininkystės papročius. Viešnios užsirašinėjo kiekvieną žodį. Važinėjom po Lietuvą. Plungės „Linų audiniuose“ užsienietės prisipirko rietimų labai pigios (jų akimis žiūrint) drobės. Kultūros rėmimo fondų nebuvo, tačiau tais laikais daug ką žmonės darė „iš idėjos“, be atlygio. Iš rėmėjų surinktus vagnorėlius mes, organizatorės, nešiojomės lagamine, sau neleisdamos net kavos puodelio už juos išgerti. Pirmo simpoziumo „Linas vakar, šiandien, rytoj“ parodos katalogą gaminom rankiniu būdu, kitų dviejų simpoziumų parodos turėjo „normalius“ katalogus. Simpoziumo parodos dalyves apdovanojom lininiais rankšluosčiais. Trečiojo simpoziumo „Taip pat, bet kitaip“ dalyvės dirbo iš lino ir popieriaus, todėl galim sakyti, kad padarėm pradžią eksperimentinei nepriklausomos Lietuvos tekstilei. Jūratė Urbienė, Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon, Prisiminimai, užrašė Lijana Natalevičienė, 2015 06 07.

 

Taip mezgėsi kontaktai, plėtėsi draugų būrys. Po trečiojo lino simpoziumo 1996 m. buvo padaryta pertrauka, atrodė, kad tekstilininkai turi svarbesnių – prisitaikymo prie naujos konjunktūros – problemų. Tarptautinės tekstilės miniatiūrų (jau ne tik lino) bienalės Vilniuje atgaivintos beveik po dešimtmečio (2005) simboliniu pavadinimu Atviras laiškas.

 

Keitėsi mados, pasibaigė gobelenų era, pasirodė, kad tekstilė per brangi kaip sovietmečiu puošti kiekvieną visuomeninį interjerą. Vis dėlto XX a. pabaigoje dar vieną tarptautinį išbandymą teko atlaikyti lietuvių gobelenui, dabar įvardytam tapiserija. Surinkta naujausios lietuviškos tapiserijos kolekcija 1998 m. eksponuota Pontivi mieste (Bretanės provincija, Prancūzija), o po to nukeliavo į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje (1998) ir Lietuvos ambasadą Vašingtone (1999).

 

Parodos sumanymas kilo iš asmeninių lietuvių ir prancūzų kontaktų, žymūs lietuvių tekstilininkai specialiai šiai parodai išaudė tradicinių tapiserijų, nes tik tokios technikos darbų pageidavo prancūzai. Galbūt dėl to, kad amžiaus pabaigoje pasaulyje kilo nauja tradicinės tekstilės banga? Lietuviška tekstile žavėjosi ir amerikiečiai – darbui imli technika tarp JAV tekstilininkų nepopuliari, klasikinės tapiserijos būdingos Europai. Po kelionės į Lietuvą sugrįžusi kolekcija net keletą kartų (1999, 2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams, demonstruojant, kokius pokyčius patyrė lietuviškas gobelenas. Nunyko didelio formato monumentalios kompozicijos. Kūriniai tapo kameriškesni, abstraktesnės raiškos, juose mažiau reiškiamų vidinių išgyvenimų (kas būdinga 9 dešimtmečiui).

 

Audimui liko ištikimi viduriniosios ir vyresnės kartos tekstilininkai: Salvinija Giedrimienė, Feliksas Jakubauskas, Ramutė Jasudytė, Danutė Kvietkevičiūtė, Zinaida Vogėlienė, ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu – Violeta Laužonytė ir Laima Oržekauskienė. Jasudytė per dešimtmetį (1995–2005) išaudė keturis didelio formato gobelenus Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau keitėsi šių dailininkų pasaulio matymas ir siekiai. Dar ne taip seniai impulsyvia ekspresija žavėjusios Vogėlienės audinių nuotaika rimo. Naujų tapiserijų turinį ir plastiką įkvėpė Lietuvos peizažo motyvai, pamatyti skirtingu paros laiku, akcentuojant meditacinę būseną, diptike perteikiamą šviesųjį ir tamsųjį to paties motyvo variantą (diptikas Virš žemės, 1998). Vėliau Vogėlienė susidomėjo fotografija, tapiserijas pradėjo eksponuoti kartu su savo nuotraukomis.

 

 

Figūrinių motyvų atsisakęs Jakubauskas ėmė kliautis baltų fonų įtaiga, spalvos monochromija arba kontrastais, iš lietuvių liaudies tekstilės perimto ruoželinio audimo akcentais. Jam vis didesnę įtaką darė muzika, poezija, įkvėpdavusios improvizuotai kompozicijos sandarai. Jo triptikai Paliesk tą pilką debesį (1997) ir Linų laukas dangaus fone (2000), apkeliavę ne vieną tarptautinę parodą ir ten pelnę apdovanojimų, atspindėjo ir naują tautiškumo sampratą lietuvių tekstilėje.

 

Dar kameriškesni ir viduje sukaupti tapo Kvietkevičiūtės audiniai, prilygstantys juvelyriškai atliktoms miniatiūroms. 9 dešimtmetyje novatoriškais užmojais išsiskyrusi Giedrimienė susitelkė į religinę tematiką, kuri buvo naujas lietuvių tekstilės istorijos puslapis – juk sovietmečiu religinė dailė buvo reta, kuriama sau, neviešinama. Giedrimienės teigimu, sakralinei tematikai ji tiesiog subrendo. Krikščionybės tiesas dailininkė įkūnijo pasitelkdama metaforas, simbolinius motyvus, alegorijas, kartais dieviškumą įasmeninančių gamtos reiškinių – lietaus, saulės šviesos, suartos dirvos – įvaizdžius (Lietus nuplauna dulkes, 1993). Itin sudėtingus kompozicinius ir erdvės perteikimo uždavinius Giedrimienė kėlė ausdama kūrinį Gailestingumo Motina (1994–1995) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai skirtą keturiolikos dalių ciklą Kryžiaus kelias (1996–2001), kurį vainikavo koplyčią papuošęs gobelenas Prisikėlimas (2000–2002). Savo posūkį religinės dailės link dailininkė taip pakomentavo:

 

Manau, kad ir dailininko darbas yra tarsi malda. Nors egzistuoja daug požiūrių į meną – kaip į žaidimą, kaip į savo vidinių aistrų atskleidimą ir t. t., bet man atrodo, kad menas yra dvasios išraiška ir jo paskirtis – padėti žmogui artėti prie aukštesnių dalykų. Formos, žinoma, gali būti įvairios – jokiu būdu neturi būti kažkas saldaus, nuglaistyto, bet menas žmogų turėtų veikti taip, kad jis norėtų keltis ir eiti.

 

 

Tekstilė keitėsi kartu su gyvenimu. Istoriniai pokyčiai negalėjo nepaveikti jautrių ir pilietiškų menininkų.

 

Tarp šiuolaikinės lietuvių tekstilės konceptualių idėjų išsiskyrė siekis įsiamžinti – taip būtų galima įvardyti maždaug dešimtmetį (1996–2006) lietuvių tekstilėje vyravusius menininkių autoportretus – austus, fotografuotus, siuvinėtus, pridengtus plastiko lakštais ar audinio draperijomis. Lina Jonikė (Jonikienė) pirmoji lietuvių tekstilėje pradėjo eksploatuoti apnuogintą kūną. Nespalvotoje fotografijoje įamžinti, o vėliau vietomis siuvinėti arba siuvinėtu plastiku pridengti autorės ar kitų asmenų kūnai įprasmina kūrinių idėją. Pirmu reikšmingu jaunos menininkės pasirodymu tapo kūrinys Arnotas (1996), kuriame iš nugaros nufotografuotą nuogo vyro figūrą dengia siuvinėtas bažnytinio arnoto motyvas. Lietuvių publiką šokiravęs nuogumo ir sakralumo derinys pelnė ir vieną pirmųjų lietuvių tekstilės tarptautinių įvertinimų – konkursinės tekstilės parodos Kioto (Japonija) apdovanojimą Excellent Award. Po to Jonikė sukūrė autoportretines kompozicijas – gana atviras, kiek groteskiškas Sirenas (2000) ir triptiką Tekstilė ir aš (2001), kuriame nufotografuoti jos kūno fragmentai, dengiami blizgaus siuvinėto plastiko lakštais. Tokį būdą menininkė ypač pamėgo ir teigė, kad jai patinka lengvas šešėlis, krentantis nuo plastiko ant nuotraukos, suteikiantis paslapties ir papildomų plastinių niuansų.

 

Jonikė kūryboje mėgsta gvildenti tautiškumo mitus, savo santykį su nacionalinėmis ir patriotinėmis vertybėmis. Tokiai tematikai ji dažnai suteikia asmenišką pavidalą: „rūpintojėlio“ pozoje įamžina savo vyrą (2002), vaizduoja save, apsigobusią lietuviškos vėliavos spalvų audiniais. Kuriant kompoziciją Reversinės trajektorijos (2013) – kurią sudaro fotografijoje užfiksuoti žuvusio partizano drobiniai marškiniai ir link jų vedantis šovinių tūtelių takas, – menininkei teko išgyventi šeimos dramą (dailininkės senelis žuvo pokario partizaninėse kovose) ir per ją prisiliesti prie tragiško tautos istorijos puslapio.

 

Šia tema kalbu dėl to, jog mano senelis buvo partizanas. Niekada jo nemačiau. Šis vidinis sopulys ilgai buvo viduje. Kai sugalvojau įprasminti jį kūrinyje ir atradau tinkamą formą, jis tarsi išsprogo. Patriotiškumo tema mano genuose, matyt, yra sudėliota. Nežinau, kas yra su manimi, kad aš taip myliu Lietuvą. Myliu tokią, kokia ji yra. Į ją įsikabinusi čia sėdžiu, niekur neišvykstu. „Menininkė L. Jonikė: ‘Myliu Lietuvą, kokia ji yra’“, Artūro Morozovo pokalbis su Lina Jonike, Kauno diena, 2014 02 16.

 

Tradiciniu audimu tekstilininkės kuria konceptualius darbus – tokius atvejus matome Laimos Oržekauskienės ir Vitos Gelūnienės kūryboje. Išoriškai jie atrodo apgaulingai įprastai – Oržekauskienė rankomis, kaip prieš kelis šimtus metų, audinyje išrenka baltiškus ornamentus, o Gelūnienė taiko istorinio gobeleno audimui būdingą vadinamąjį brūkšniavimą (formuoja plastiką kaitaliodama šviesius brūkšnius su tamsesniais). Tačiau tai tik išoriniai bruožai, kadangi abiem atvejais audimas – priemonė įkūnyti konceptualią idėją, gvildenančią asmeninį santykį su aplinka. Iš auksinių siūlų ir moterų plaukų Oržekauskienė išaudė vieną žinomiausių darbų Moterys arhatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina (2003–2005), kuriame pavaizdavo keturių jai artimų moterų torsus. Arhatų kūnai – ir žmogiški, ir didingi, atspindintys kūrinį įkvėpusių moterų dvasią. Sanskrito kalboje arhatas reiškia šventąjį, žmogų, pasiekusį dvasingumo viršūnę, tačiau panašiai vadinama ir žakardo staklių kilnojamojo mechanizmo detalė. Sąlygiškumo ir fiziologinio apčiuopiamumo, vaizdo ir žodžio ekvilibristika lemia monumentalaus kūrinio įtaigą.

 

Vita Gelūnienė nevengia atviro kūno eksponavimo, jos kūryba dažnai šokiruoja ne tik žiūrovus, bet ir parodų rengėjus. Tapiserijoje Moterystė (1997) tekstilininkė įsiamžino apsinuoginusi, sėdinti seno namo apmušalų fone. Tai pirmas autoakto atvejis lietuvių tekstilėje, kurio autorė nepabijojo būti atpažinta. Iki tol tik fotografės (Violeta Bubelytė, Snieguolė Michelkevičiūtė) suteikė įvairesnių spalvų kūno – savo ir kito – įamžinimui. Pačios Gelūnienės žodžiais tariant, tuo metu tai buvo jos protesto forma prieš moters diskriminavimą, taip ji ironizavo moterišką pasyvumą, atsidavimą kito žvilgsniui, buitiškumą, kurį pabrėžė išryškintas seno namo apmušalų fonas. Tačiau jau po kelerių metų Gelūnienė išaukštino moterį tapiserijoje Du kūnai (2001), kurioje jos apnuogintas kūnas vaizduojamas su žmonijos nuopuolio simboliu – obuoliu. Tačiau ir tokie kūno fiksavimo variantai labai toli nuo Vakarų kūno mene keliamų tikslų, jo nuasmeninimo, atviro erotizmo.

 

„Du kūnai“ – jau kas kita, čia ironijos mažiau, daugiau pagarbos moters egzistencijai. Aš šį kūrinį laikau egzistencialistiniu. Man jis atrodo labai poetiškas. Aišku, kad moteris čia aukštinama: jos poza yra tvirta, nepajudinama, dieviška. Obuolį ten įtaisiau visai neplanuotai, matyt, pasirodė, kad pernelyg supoetinsiu tą gigantiškai monumentalų moters kūną, tad daikto-obuolio atsiradimas sumažino pernelyg didelį sureikšminimą ir vėl pastatė į kūno-daikto poziciją, bet jau kitaip nei „Moterystėje“. Vita Gelūnienė, Pastabos apie kūrybą, Lijanos Natalevičienės asmeninis archyvas, 2007 05 14.

 

Kiek vėliau išaustoje Gelūnienės tapiserijoje Laimingos dienos (2005) neidealizuoti, senstantys, pasyvūs sutuoktinių kūnai, įkvėpti Samuelio Becketto (Samjuelio Beketo) pjesės Laimingos valandos (1960), pasakoja apie laiko tėkmę, santykių susvetimėjimą, moters ir vyro buvimo kartu atskirumą. Tuo tarpu beveidžio jaunuolio kūnas, bejėgiškai tįsantis horizontalioje tapiserijos Tapsmas vyru plokštumoje, įasmena vyriškąjį tapatumą moters akimis, siūlo permąstyti visuotinai feminizmo teorijos kritikuojamą postulatą apie „moters tapsmą“.

 

Eglė Ganda Bogdanienė fotoaudinių cikle Prabudimas (2003) vaizduoja moteris (tarp jų ir save) stovinčias visu ūgiu, apnuogintas, be šešėlio slaptumo ar savęs parodymo baimės, tarp nutapytų rožių žiedų, dengiamas permatomu audinio šydu. Jonikienės, Oržekauskienės, Gelūnienės, Bogdanienės moterų atvaizdai – pirmieji realių moterų, o ne simbolinių, alegorinių ar abstrakčią idėją įkūnijančių asmenybių (kaip buvo sovietmečiu) atvaizdai lietuvių tekstilėje.

 

Moteriškoji savastis tekstilininkių darbuose atsiskleidžia ir medžiaginiame lygmenyje. Menininkės savo istorijas įvelka į „tekstilinius“ rūbus. Audinio kaip priedangos / drabužio arba moters kūno kaip audinio dalies idėja persmelktas Bronės Neverdauskienės-Gideikaitės ir Giedrės Valtaitės aitvarų ciklas Skraidantys kilimai (2006), kuriame tarp rytietiškų raštų boluoja ir kūdikio besilaukiančios moters torsas. Monika Žaltauskaitė-Grašienė kompiuterinėmis staklėmis audžia asmeniniais potyriais persmelktus žakardinius audinius (Kartos, 2005; Kvėpavimas, 2010). Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė siuvinėja kryželiu gėlių motyvus ant metalinių sunkiasvorių indų dangčių, surūdijusių buities rakandų, automobilio detalių (Rožėm klotas kelias, 2007), taip užsimindama apie laikinumą ir amžinybę, moteriškos ir vyriškos patirties santykį. Loreta Švaikauskienė formuoja barokinius reljefus iš audinio. Jurga Šarapova kuria sava mitologija persmelktas istorijas apie miniatiūrinius žvėrelius ar žmogučius. Jolanta Šmidtienė taiko šiuolaikinei skulptūrai prilygstantį tūrinį siuvinėjimą. Renata Vinckevičiūtė siuva drabužius iš... švitrinio popieriaus. Tarsi priešstatą garsiojo Josepho Beuyso (Jozefo Boiso) dar 1970 m. sukurtam veltam vyriškam kostiumui Bogdanienė velia suknelę moteriai (2010), nekalbant apie daugybę kostiumų – moterims vyriškų, vyrams moteriškų, – kuriuos dailininkė sukūrė dar 2003–2004 m. kartu su grupe studenčių tekstilininkių performanso Transparadas: lyčių keitimosi mada dalyviams.

 

Nors Oržekauskienės, Gelūnienės ir kitų moterišką tapatybę nagrinėjančių tekstilininkių kūryboje liečiamos lytiškumo problemos, autorės dažniausia vengia tapatintis su feminizmo ideologija, pabrėždamos, kad jas domina bendražmogiškos problemos.

 

Tad akivaizdu, kad per keliolika pastarųjų metų lietuvių tekstilė iš esmės pasikeitė. Griuvusi „Dailės“ kombinatų sistema išardė ankstesnę tekstilės darbų tarnavimo architektūrai praktiką. Be valstybės mecenavimo likusi tekstilė nestovėjo vietoje, metėsi į šiuolaikinės dailės eksperimentų lauką. Vyko kartų persiskirstymas, keitėsi kūrybos uždaviniai. Konkrečios funkcijos praradimas reabilitavo tekstilės menininką, pastatė jį vienon greton su kitais šiuolaikinio meno kūrėjais.