7 dešimtmetyje, formuojantis nacionaliniam lietuvių kinui, takoskyra buvo aiški: žanrinis ir autorinis kinas. Žanrinis siejosi su Holivudu ir atvira komercija (nebūtinai amerikiečių), autorinis – su moderniomis srovėmis ir apskritai su naujuoju Europos kinu. Tačiau daugumai VGIK’o (Sąjunginio kinematografijos instituto) absolventų žanras atrodė atgyvena, „tėtušių kinas“ „Tėtušių kinas“ (pranc. Cinéma de papa) Taip žurnalo Cahiers du cinéma kritikai, būsimieji prancūzų Naujosios bangos kūrėjai, vadino, jų manymu, senamadiškus, paviljonuose filmuotus filmus su garsiais aktoriais ir teatrališkais dialogais. Sąvoka priskiriama François Truffaut, kuris straipsnyje „Apie vieną prancūzų kino tendenciją“ (1954) suformulavo, kodėl yra nepriimtinas vadinamasis „prancūziškos kokybės“ kinas. .

 

Iš dalies tai buvo tiesa: Holivudo pagrindu dar XX a. pradžioje tapo žanrinis kinas, nes žanras – specifiškas kūrėjo ir žiūrovo komunikavimo būdas. Žanrai keičiasi – vieni nyksta, atsiranda kiti, bet esmė išlieka: tai pasiteisinusios, didžiausio žiūrovų dėmesio sulaukusios formulės atkartojimas ir multiplikavimas. Žanras yra kūrinio etiketė, jo tapatybės ženklas. Todėl amerikiečių kino istorija yra ir atskirų žanrų istorija. Pasak žanrų tyrinėtojo Ricko Altmano (Riko Oltmano), žanrai yra funkcionalūs, patenkina žiūrovų poreikius ir sutaiko juos su tikrove, patvirtina jų vertybes (dažniausiai konservatyvias).

 

Europos kino istorija klostėsi kitaip: čia dominavo ne žanras, o stilius, kryptis, judėjimas, čia visada buvo vertinama autoriaus individualybė bei nacionalinis kontekstas: nors tokių filmų žanras taip pat dažnai buvo akivaizdus, bet vertinant filmą jis nedominavo.

 

Vienus žanrus (pavyzdžiui, melodramą, istorinį epą, komediją, siaubo filmą) kinas perėmė iš kitų menų, pirmiausia literatūros, kitus (pavyzdžiui, vesterną, trilerį, teismo filmą) „išrado“ pats. Postmodernizmas kine pasižymėjo žanrų ribų nutrynimu: viename filme galima pamatyti kelių žanrų požymius. Žanrinis kinas – gyvybingas, pastaraisiais dešimtmečiais jis vis dažniau semiasi įkvėpimo iš vaizdo žaidimų, naujųjų technologijų ar komiksų.

 

7 dešimtmetyje lietuvių kinas turėjo „žanrinės“ patirties, bet ji siejosi su pokario metų socialistinio realizmo filmais, gana abejotinais bandymais kurti komedijas (Kalakutai, Kol nevėlu, Skenduolis) ar biografinį filmą (Julius Janonis, rež. Balys Bratkauskas). Naujoji karta į žanrą žiūrėjo įtariai, nes turėjo ambicijų kurti menišką, poetinį, autorinį kiną. Platesnei auditorijai toks kinas atrodė pernelyg sudėtingas. Tačiau žanro požymių turėjo ir filmai, kurių režisieriai kūrė autorinį kiną. Jiems žanras buvo tik rėmai, į kuriuos jie bandė įtalpinti ir norus eksperimentuoti su kino kalba, kaip kad Almanto Grikevičiaus psichologinėje dramoje Sadūto tūto (1978). Kita vertus, žanro lyg ir gėdytasi, todėl žanrinis kinas netapo Lietuvoje dominuojančiu, nors tai puiki profesinio meistriškumo mokykla.

 

Prisidėjo ir tai, kad sovietų kine pernelyg tikslus žanrų konvencijų laikymasis neatitiko socialistinio realizmo principų, kurie niekad nebuvo paneigti. Todėl oficialiai buvo kalbama apie sovietinius požanrius, kuriuose žanro konvencijos turėjo būti pritaikytos sovietinei ideologijai. Sovietų kine žanrai mutavo nuolat: biografinis filmas dažnai tapdavo istoriniu revoliuciniu ir rodė kokio nors komunistų šventojo gyvenimą, nuotykių filmas dažnai buvo siejamas su pilietiniu karu ir po jo bolševikų paskelbta Naująja ekonomine politika (NEP), detektyviniame filme nusikaltimai dažnai buvo susieti su besislapstančiais Antrojo pasaulinio karo nusikaltėliais arba su nelegalia veikla (pavyzdžiui, su pogrindiniais milijonieriais ir jų „artelėmis“), komedija skirtingais laikotarpiais turėjo smerkti „gyvenimo atgyvenas“, stileivas, spekuliantus ir pan.

 

Tai paveikė ir lietuvių kiną. 7–9 dešimtmečiais Lietuvoje sukurti nuotykių filmai kalbėjo apie pokario kovas ir „banditų“ gaudymą. Būta ir bandymų kurti gana tradicišką istorinį kiną. Bet Marijono Giedrio filme Herkus Mantas ir Raimondo Vabalo Skrydyje per Atlantą gana akivaizdu, kad Lietuvos kino studija neturėjo pakankamai finansų kurti pastatyminius filmus. Tai vėliau išryškėjo Arūno Žebriūno filme Mėnulio pilnaties metas (1988), kuriame, nepaisant tarptautinio aktorių ansamblio (kartu su lietuvių žvaigždėmis vaidino lenkės ir graikas) ir filmavimų autentiškoje Ukrainos miesto Podolės Kameneco pilyje, pasakojimas apie XVII a. LDK visiškai neįtikinamas (nors kalčiausias vis dėlto dramaturginis filmo pagrindas).

 

Kelios žiūrovų kartos buvo nepatenkintos lietuvių kinu. Matyt, iš dalies todėl, kad Lietuvos kino studija taip ir nesukūrė nė vieno žiūroviško filmo, kuris būtų tapęs tokiu hitu kaip Leonido Gaidajaus komedijos ar lankomumo rekordus ir Lietuvoje mušę indų filmai. Dabar jau atgaline data bandoma tokiu hitu vadinti Žebriūno miuziklą Velnio nuotaka (1978), tačiau iš tikrųjų iki šiol nesumuštas tik Vabalo Skrydžio per Atlantą žiūroviškumo rekordas (išleidimo metais buvo konstatuota, kad jį pasižiūrėjo kas penktas Lietuvos gyventojas)​.

 

Nepasitenkinimas išliko ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. 10 dešimtmetyje Šarūnui Bartui ir kitiems jauniems režisieriams buvo priekaištaujama, esą jie kuria filmus festivaliams, o ne žiūrovams. Todėl neatsitiktinai XXI a. pradžioje atsiradęs komerciniu besiskelbiantis lietuvių kinas iškart ėmėsi eksploatuoti pačius tradiciškiausius žanrus, pirmiausia – komediją.