Keramika tuo metu buvo labiausiai išplėtota taikomosios dailės šaka. Tarpukariu Kauno meno mokykloje veikė Keramikos studija (įst. 1931), šios dailės srities meninį lygį palaikė Liudviko Strolio, vėliau – jo mokinių veikla. Tačiau apskritai pokario lietuvių keramika priminė amatininkų dirbinius.
Keramikai puikiai valdė technologiją, tačiau iš inercijos orientavosi į tarpukario „Sodžiaus meno“ leidinių skleidžiamą tautinio stiliaus estetiką. Pokariu įsteigtų „Dailės“ kombinatų (1966 m. atidarytas Vilniaus „Dailės“ kombinato Keramikos cechas) Vilniaus „Dailės“ kombinato Keramikos cechas Vilniaus „Dailės“ kombinato (įst. 1946) Keramikos cechas atidarytas 1966 m. tuometinio LSSR dailės fondo direktoriaus keramiko Algirdo Lauciaus (1928–1995) pastangomis, kombinatui pastačius naujas dirbtuves Vilniuje (Kauno g. 36). Nepriklausomybės laikais, uždarius „Dailės“ kombinatą, keramikos padalinys, kad ir sumenkęs ir pakeitęs veiklos kryptį, išsaugotas ir iki šiol veikia tose pačiose patalpose kaip UAB Keramikos meno centras. keramikai nebūdinga formų įvairovė, ji tik tenkino dekoratyvinių ir buitinių indų stygių.
Svarbiausia atsinaujinimo paskata keramikoje tapo liberalėjanti gyvenimo atmosfera, taikomosios dailės prestižo augimas ir kintantis pasaulio keramikos ieškojimų pobūdis. „Atlydžio“ laikotarpiu lietuviai ėmė traktuoti keramiką kaip aukštesnę meninės veiklos sritį, pretenduojančią į turiningumą ir asociatyvumą, galinčią emociškai veikti aplinką.
Keramikų bendruomenę drąsino pokyčiai Vakarų Europos molio mene. Daugelyje šalių keramikos atgimimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Vaizdinių galimybių ribas pirmiausia peržengė keramikos dirbinių sukūrę tapytojai modernistai Pablo Picasso (Pablas Pikasas), Fernand'as Léger (Fernanas Ležė), Jeanas Lurçat (Žanas Liursa), Joanas Miró (Chuanas Miro). 6 dešimtmečiu vienu iš inovatyvios keramikos sąjūdžio centrų tapo Los Andželo (JAV) Otiso dailės ir dizaino koledže (Otis College of Art and Design) 1954 m. įsteigtas Keramikos skyrius, kuriam vadovavo graikų kilmės menininkas Peteris Voulkos (Volkas, 1924–2002). Čia buvo propaguojamas Tolimiesiems Rytams būdingas pagarbus požiūris į keramikos dirbinį. Veikiant abstrakčiajam ekspresionizmui Voulko ir jo aplinkos keramikų kūryba praaugo amato ribas, įgavo abstrakčiajai skulptūrai būdingų bruožų. Tai buvo studijinės keramikosStudijinė keramikaStudijinė keramika (angl. Studio Pottery) – autorinės keramikos apraiška (priešprieša pramoninei gamybai), XX a. pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje kilęs meninis judėjimas, iškėlęs kūrybinių ieškojimų individualioje aplinkoje vertę. Keramikai kuria unikalius arba riboto tiražo kūrinius dirbtuvėse pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Reiškinį įkvėpė XIX a. kilusio Dailės ir amatų sąjūdžio idėjos, išplatino anglų keramikai Bernardas Leachas (Ličas, 1887–1979), Williamas Staite'as Murray'is (Viljamas Staitas Maris, 1881–1962), Dora Billington (1890–1968), Lucie Rie (Lusė Ri, 1902–1995), Hansas Coperis (Koperis, 1920–1981) ir kiti. plėtra techninės pažangos sąlygomis. Vis daugiau keramikos darbų pasaulyje buvo kuriama laisvai modeliuojant, lipdant, be žiedžiamojo rato (tai pritraukė idėjų nestokojančių kitų sričių menininkų).
Lietuvoje keramikos kaip amatininkiškos veiklos sampratą keitė sąlytis su pasaulio keramikos menu – lietuvių dalyvavimas tarptautinėse parodose, jų turistinės kelionės į užsienio šalis. 1958 m. pasaulinėje keramikos parodoje Ženevoje (Šveicarija) ir 1959 m. tarptautinėje keramikos parodoje Ostendėje (Belgija) dalyvavo ne tik lietuvių keramikos klasikai Liudvikas Strolis (1905–1996), Jonas Mikėnas (1899–1988), Teodora Miknevičienė (1909–1982), bet ir pokariu studijas baigusieji Mykolas Vrubliauskas (1919–1993), Birutė Zygmantaitė (1914–2003), Aldona Ličkutė-Jusionienė (1928–2007), Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė (g. 1926), Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė (1924–2013), Birutė Mikučionytė. 1958 m. pasaulinėje parodoje Briuselyje ir Sovietinio mokslo, technikos ir kultūros parodoje Niujorke buvo eksponuojama Kauno „Dailės“ kombinato keramika (Briuselyje apdovanota aukso medaliu). Tais pat metais tarptautinėje keramikos parodoje Japonijoje pristatyta Kauno kombinato Keramikos cecho serijinė produkcija.
Jauni autoriai sudarė keramikos ekspozicijos branduolį 1960 m. Lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Varšuvoje. Tais pačiais metais Vilniuje surengtoje respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos SSR 20-mečiui, tarsi apibendrinusioje lietuvių taikomosios dailės pokyčius, pasirodė būrys perspektyvaus jaunimo: Juozas Adomonis (g. 1932), Genovaitė Jacėnaitė (g. 1933), Egidijus Talmantas (g. 1934), Danutė Eidukaitė (1929–1995), Aldona Ličkutė-Jusionienė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė ir kt.
Vadinamosios socialistinės santvarkos šalys lietuviams buvo lengviau pasiekiamos (dėl galimybės jas lankyti turistinėse kelionėse), su jų dailės tendencijomis supažindindavo prenumeruojama tų šalių dailės periodika. Svarbų poveikį lietuviams darė to meto čekų keramika, jai būdingos lakoniškos formos ir gruboki paviršiai. 1962 m. Prahoje surengta III pasaulinė keramikos paroda stebino grandioziniais užmojais – per 30 šalių dalyvių, daugiau nei 5 000 eksponatų, 2 500 unikalių keramikos darbų. To laikotarpio susidomėjimą priešistorine keramika atspindėjo retų archeologinės keramikos pavyzdžių skyrius.
„Reikia pasakyti, kad archajinės keramikos tradicijos atsispindėjo beveik visų šalių ekspozicijose“, – apibendrino parodą pamatę lietuvių keramikai. Juozas Adomonis, Vaclovas Miknevičius, „Tarptautinė keramikos paroda Prahoje“, Dailė, 1964, kn. 4, p. 46. Sovietų Sąjungos ekspozicijoje buvo galima išvysti ir lietuvių darbų (Mikėnas, Ličkutė-Jusionienė, Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Pranciška Čekanauskaitė-Genienė, Talmantas). Parodos garbės raštais apdovanoti Mikėnas ir Talmantas.
Sovietinių dailininkų, tarp kurių buvo ir lietuvių, delegacija pasiųsta į Prahą „susipažinti su tarptautinės keramikos meniniu lygiu“. Jie lankėsi Čekoslovakijos dailininkų sąjungoje ir dailininkų dirbtuvėse, Prahos taikomosios dailės ir pramoninės dailės institute, keramikos mokyklose ir fabrikuose. Išvyka praplėtė keramikų akiratį, skatino kitaip žiūrėti į keramikos dirbinį.
Tai patvirtina anuomet kūrybinį kelią pradėjusio Adomonio žodžiai: „Mano akys atsivėrė 1962 metais apsilankius didžiulėje keramikos parodoje Prahoje, kurią surengė Tarptautinė keramikos akademija (IAC)“. Juozas Adomonis, „Ugnies meno apžavėtas“, in: Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: LDS leidykla, 2010, p. 105.
„Buržuazinėse“ (arba „kapitalistinėse“) Europos šalyse vykstančias parodas aplankydavo griežtą atranką perėjusių sovietinių keramikų grupės, jų nariai grįžę dalydavosi savo įspūdžiais. Ostendėje apsilankęs Jonas Mikėnas neslėpė susižavėjimo grandioziniu renginiu ir įžvalgiai apibūdino Europoje besiklostančias molio meno tendencijas:
Ostendėje, tarptautinėje parodoje, buvo matyti kūrinių saikingumas, gilus medžiagos pajautimas, paprastos ir kilnios formos; kita vertus, čia akis badė vardan originalumo ir novatoriškumo nevaldoma fantazija, formos sudėtingumas bei darklumas, nesiskaitymas su medžiagų savybėmis. Šios dvi savybės gana ryškios daugumos kraštų keramikoje. Tarptautinė keramikos akademija ir tuos, ir tuos pristatomus kūrinius priima vienodai. Pirmoji tendencija buvo ryškiausiai matoma suomių keramikos rinkiny, antroji – belgų, kur daugumai darbų, bet kuria kaina siekiančių ekspresijos, originalumo bei novatoriškumo, negalėjai numanyti jokios funkcionalinės paskirties, nebent tik matei, kad net ir technika pasisavinta iš skulptūros, peržengiant keramikinės medžiagos diktuojamas ribas. Jonas Mikėnas, „Tarptautinės keramikos parodos Belgijoje proga“, Dailė, 1963, Nr. 3, p. nenumeruoti.
Dailininkas įžiūrėjo prasidėjusį pasaulinės keramikos posūkį nuo dekoratyvinių darbų link plastiškai sudėtingesnių, konceptualių skulptūrinių kompozicijų. Konservatyvus keramikos procesų vertinimas ir nuostaba, kad Vakaruose toleruojamos įvairios meninės tendencijos, liudija ne tik Mikėno asmeninę, bet ir tuometės sovietinės aplinkos suformuotą „naujo stiliaus“ keramikoje sampratą.
Komentarai
Rašyti komentarą