Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Nuo masiškumo iki individualumo: keramika
Lijana Natalevičienė
Atsinaujinimo prielaidos
 
Keramika tuo metu buvo labiausiai išplėtota taikomosios dailės šaka. Tarpukariu Kauno meno mokykloje veikė Keramikos studija (įst. 1931), šios dailės srities meninį lygį palaikė Liudviko Strolio, vėliau – jo mokinių veikla. Tačiau apskritai pokario lietuvių keramika priminė amatininkų dirbinius.
 
Keramikai puikiai valdė technologiją, tačiau iš inercijos orientavosi į tarpukario „Sodžiaus meno“ leidinių skleidžiamą tautinio stiliaus estetiką. Pokariu įsteigtų „Dailės“ kombinatų (1966 m. atidarytas Vilniaus „Dailės“ kombinato Keramikos cechas) Vilniaus „Dailės“ kombinato Keramikos cechas Vilniaus „Dailės“ kombinato (įst. 1946) Keramikos cechas atidarytas 1966 m. tuometinio LSSR dailės fondo direktoriaus keramiko Algirdo Lauciaus (1928–1995) pastangomis, kombinatui pastačius naujas dirbtuves Vilniuje (Kauno g. 36). Nepriklausomybės laikais, uždarius „Dailės“ kombinatą, keramikos padalinys, kad ir sumenkęs ir pakeitęs veiklos kryptį, išsaugotas ir iki šiol veikia tose pačiose patalpose kaip UAB Keramikos meno centras. keramikai nebūdinga formų įvairovė, ji tik tenkino dekoratyvinių ir buitinių indų stygių.
 
Svarbiausia atsinaujinimo paskata keramikoje tapo liberalėjanti gyvenimo atmosfera, taikomosios dailės prestižo augimas ir kintantis pasaulio keramikos ieškojimų pobūdis. „Atlydžio“ laikotarpiu lietuviai ėmė traktuoti keramiką kaip aukštesnę meninės veiklos sritį, pretenduojančią į turiningumą ir asociatyvumą, galinčią emociškai veikti aplinką.
 
Keramikų bendruomenę drąsino pokyčiai Vakarų Europos molio mene. Daugelyje šalių keramikos atgimimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Vaizdinių galimybių ribas pirmiausia peržengė keramikos dirbinių sukūrę tapytojai modernistai Pablo Picasso (Pablas Pikasas)Fernand'as Léger (Fernanas Ležė)Jeanas Lurçat (Žanas Liursa)Joanas Miró (Chuanas Miro). 6 dešimtmečiu vienu iš inovatyvios keramikos sąjūdžio centrų tapo Los Andželo (JAV) Otiso dailės ir dizaino koledže (Otis College of Art and Design) 1954 m. įsteigtas Keramikos skyrius, kuriam vadovavo graikų kilmės menininkas Peteris Voulkos (Volkas, 1924–2002). Čia buvo propaguojamas Tolimiesiems Rytams būdingas pagarbus požiūris į keramikos dirbinį. Veikiant abstrakčiajam ekspresionizmui Voulko ir jo aplinkos keramikų kūryba praaugo amato ribas, įgavo abstrakčiajai skulptūrai būdingų bruožų. Tai buvo studijinės keramikosStudijinė keramikaStudijinė keramika (angl. Studio Pottery) – autorinės keramikos apraiška (priešprieša pramoninei gamybai), XX a. pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje kilęs meninis judėjimas, iškėlęs kūrybinių ieškojimų individualioje aplinkoje vertę. Keramikai kuria unikalius arba riboto tiražo kūrinius dirbtuvėse pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Reiškinį įkvėpė XIX a. kilusio Dailės ir amatų sąjūdžio idėjos, išplatino anglų keramikai Bernardas Leachas (Ličas, 1887–1979), Williamas Staite'as Murray'is (Viljamas Staitas Maris, 1881–1962), Dora Billington (1890–1968), Lucie Rie (Lusė Ri, 1902–1995), Hansas Coperis (Koperis, 1920–1981) ir kiti. plėtra techninės pažangos sąlygomis. Vis daugiau keramikos darbų pasaulyje buvo kuriama laisvai modeliuojant, lipdant, be žiedžiamojo rato (tai pritraukė idėjų nestokojančių kitų sričių menininkų).
 
Lietuvoje keramikos kaip amatininkiškos veiklos sampratą keitė sąlytis su pasaulio keramikos menu – lietuvių dalyvavimas tarptautinėse parodose, jų turistinės kelionės į užsienio šalis. 1958 m. pasaulinėje keramikos parodoje Ženevoje (Šveicarija) ir 1959 m. tarptautinėje keramikos parodoje Ostendėje (Belgija) dalyvavo ne tik lietuvių keramikos klasikai Liudvikas Strolis (1905–1996), Jonas Mikėnas (1899–1988), Teodora Miknevičienė (1909–1982), bet ir pokariu studijas baigusieji Mykolas Vrubliauskas (1919–1993), Birutė Zygmantaitė (1914–2003), Aldona Ličkutė-Jusionienė (1928–2007), Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė (g. 1926), Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė (1924–2013), Birutė Mikučionytė. 1958 m. pasaulinėje parodoje Briuselyje ir Sovietinio mokslo, technikos ir kultūros parodoje Niujorke buvo eksponuojama Kauno „Dailės“ kombinato keramika (Briuselyje apdovanota aukso medaliu). Tais pat metais tarptautinėje keramikos parodoje Japonijoje pristatyta Kauno kombinato Keramikos cecho serijinė produkcija.
 
Jauni autoriai sudarė keramikos ekspozicijos branduolį 1960 m. Lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Varšuvoje. Tais pačiais metais Vilniuje surengtoje respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos SSR 20-mečiui, tarsi apibendrinusioje lietuvių taikomosios dailės pokyčius, pasirodė būrys perspektyvaus jaunimo: Juozas Adomonis (g. 1932), Genovaitė Jacėnaitė (g. 1933), Egidijus Talmantas (g. 1934), Danutė Eidukaitė (1929–1995), Aldona Ličkutė-Jusionienė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė ir kt.
 
Vadinamosios socialistinės santvarkos šalys lietuviams buvo lengviau pasiekiamos (dėl galimybės jas lankyti turistinėse kelionėse), su jų dailės tendencijomis supažindindavo prenumeruojama tų šalių dailės periodika. Svarbų poveikį lietuviams darė to meto čekų keramika, jai būdingos lakoniškos formos ir gruboki paviršiai. 1962 m. Prahoje surengta III pasaulinė keramikos paroda stebino grandioziniais užmojais – per 30 šalių dalyvių, daugiau nei 5 000 eksponatų, 2 500 unikalių keramikos darbų. To laikotarpio susidomėjimą priešistorine keramika atspindėjo retų archeologinės keramikos pavyzdžių skyrius.
 
„Reikia pasakyti, kad archajinės keramikos tradicijos atsispindėjo beveik visų šalių ekspozicijose“, – apibendrino parodą pamatę lietuvių keramikai. Juozas Adomonis, Vaclovas Miknevičius, „Tarptautinė keramikos paroda Prahoje“, Dailė, 1964, kn. 4, p. 46. Sovietų Sąjungos ekspozicijoje buvo galima išvysti ir lietuvių darbų (Mikėnas, Ličkutė-Jusionienė, Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Pranciška Čekanauskaitė-Genienė, Talmantas). Parodos garbės raštais apdovanoti Mikėnas ir Talmantas.
 
Sovietinių dailininkų, tarp kurių buvo ir lietuvių, delegacija pasiųsta į Prahą „susipažinti su tarptautinės keramikos meniniu lygiu“. Jie lankėsi Čekoslovakijos dailininkų sąjungoje ir dailininkų dirbtuvėse, Prahos taikomosios dailės ir pramoninės dailės institute, keramikos mokyklose ir fabrikuose. Išvyka praplėtė keramikų akiratį, skatino kitaip žiūrėti į keramikos dirbinį.
 
Tai patvirtina anuomet kūrybinį kelią pradėjusio Adomonio žodžiai: „Mano akys atsivėrė 1962 metais apsilankius didžiulėje keramikos parodoje Prahoje, kurią surengė Tarptautinė keramikos akademija (IAC)“. Juozas Adomonis, „Ugnies meno apžavėtas“, in: Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: LDS leidykla, 2010, p. 105.
 
„Buržuazinėse“ (arba „kapitalistinėse“) Europos šalyse vykstančias parodas aplankydavo griežtą atranką perėjusių sovietinių keramikų grupės, jų nariai grįžę dalydavosi savo įspūdžiais. Ostendėje apsilankęs Jonas Mikėnas neslėpė susižavėjimo grandioziniu renginiu ir įžvalgiai apibūdino Europoje besiklostančias molio meno tendencijas:
 
Ostendėje, tarptautinėje parodoje, buvo matyti kūrinių saikingumas, gilus medžiagos pajautimas, paprastos ir kilnios formos; kita vertus, čia akis badė vardan originalumo ir novatoriškumo nevaldoma fantazija, formos sudėtingumas bei darklumas, nesiskaitymas su medžiagų savybėmis. Šios dvi savybės gana ryškios daugumos kraštų keramikoje. Tarptautinė keramikos akademija ir tuos, ir tuos pristatomus kūrinius priima vienodai. Pirmoji tendencija buvo ryškiausiai matoma suomių keramikos rinkiny, antroji – belgų, kur daugumai darbų, bet kuria kaina siekiančių ekspresijos, originalumo bei novatoriškumo, negalėjai numanyti jokios funkcionalinės paskirties, nebent tik matei, kad net ir technika pasisavinta iš skulptūros, peržengiant keramikinės medžiagos diktuojamas ribas. Jonas Mikėnas, „Tarptautinės keramikos parodos Belgijoje proga“, Dailė, 1963, Nr. 3, p. nenumeruoti.
 
Dailininkas įžiūrėjo prasidėjusį pasaulinės keramikos posūkį nuo dekoratyvinių darbų link plastiškai sudėtingesnių, konceptualių skulptūrinių kompozicijų. Konservatyvus keramikos procesų vertinimas ir nuostaba, kad Vakaruose toleruojamos įvairios meninės tendencijos, liudija ne tik Mikėno asmeninę, bet ir tuometės sovietinės aplinkos suformuotą „naujo stiliaus“ keramikoje sampratą.
 
 
Modernumą tapatino su saikingumu
 
Jaunųjų imlumas, naujų kelių ieškojimas ir domėjimasis pasaulio keramikos naujovėmis buvo neabejotina modernėjimo procesų prielaida. Tačiau lietuvių keramikos atsinaujinimui svarbus buvo ne tik jaunosios kartos vaidmuo. Čia ilgą laiką nepajudinamas autoritetas buvo Liudvikas Strolis ir jo skleidžiama neotradicionalizmo estetika, NeotradicionalizmasNeotradicionalizmas, tradicionalizmas – estetinė (kartais – ir ideologinė) pasaulėžiūra, kuriai būdingas prisirišimas prie tradicijų, vertybių ieškojimas praeityje. Priešingybė radikalizmui, liberalizmui, kai kada – modernizmui. Pasireiškia įvairiais istoriniais laikotarpiais, kai tenka akcentuoti iš kartos į kartą perduodamas pamatines tradicines vertybes; Lietuvoje XX a. pasireiškė daugelio klasikais laikomų dailininkų kūryboje, ypač buvo ryški XX a. tarpukario laikotarpio dailėje. išaugusi iš XX a. pirmosios pusės prancūzų keramikos formos konstruktyvumo, silueto tektoniškumo, logiško formos ir dekoro santykio. Šie bruožai buvo gyvybingi dar ir dėl to, kad atitiko tautinę pasaulėjautą ir liaudies keramikos tradicijas.
 
Strolis buvo įsitikinęs, kad keramika privalo būti ne tik meniška, bet ir funkciškai tikslinga; daug dėmesio skyrė techniniam atlikimui. Jo kūrybą veikė modernios keramikos, besilygiavusios į „aukštesniojo“ meno sferą, vizija, priešistorinio ir ikirenesansinio pasaulio keramikos paveldas, jis įžvelgė archajinės Europos ir etnografinės lietuvių keramikos meninių principų bendrumą. Vertino liaudiškas meno tradicijas, tačiau į tautinį palikimą skatino žvelgti kūrybiškai. 1966 m. teigė:
 
Mūsų nacionalinį palikimą reikia studijuoti kūrybiškai, negalima jo nuolat valkioti. Mūsų liaudies kūryboje niekad nerasime galutinio atsakymo-recepto į mums rūpimus klausimus. […] Reikia giliai studijuoti nacionalinį palikimą ir iš jo sau kažką pasirinkti. Gal nuotaiką, kolorito niuansus, gal logikos dėsnius, saiko jausmą, o gal ką kitą, kas mūsų praeities kūryboje vertinga. „Į redakcijos klausimus atsako dailininkas keramikas Liudvikas Strolis“, Literatūra ir menas, 1966 12 10.
 
5–6 dešimtmečių Strolio vazose ir lėkštėse neįžvelgsime pokario dailei būdingo iliustratyvumo ir deklaratyvaus etnografiškumo. Net vazai Gyvulininkystė (1957), kurios tema, atrodytų, turėjo skatinti siužetinę dekoro traktuotę, būdingas lakoniškumas, ji neišsiskyrė iš dailininko kūrybos konteksto. 7 dešimtmečio dekoratyviniai indai (Vaza su žalčiukais, 1960; vazos, abi 1965) – apibendrintų formų, minimaliai dekoruoti reljefiniu lipdytu ar įrėžtu dekoru  dvelkė harmoningu tradicijų ir modernumo deriniu. Akivaizdu, kad Stroliui nereikėjo persitvarkyti,  jo kūrybos kryptis sutapo su laikotarpio tarptautinėmis tendencijomis. Dailininko propaguota santūri keramika, kurios meninė vertė sietųsi su technologijos tikslingumu ir medžiagos savybių pabrėžimu, sudarė vadinamosios Strolio mokyklos pagrindą.
 
Ryškiausi šios mokyklos atstovai (be paties dailininko) buvo tuometis lietuvių keramikos branduolys: Jonas Mikėnas, Mykolas Vrubliauskas, Povilas Krivaitis, Teodora Miknevičienė, Marija Bankauskaitė (19331992), Danutė Eidukaitė, Birutė Zygmantaitė, t. y. dailininkai, kurių darbai išsiskyrė formos lakoniškumu, dekoro tikslingumu ir technikos precizika. Jų kurtos vazos, dekoratyviniai indai ir servizai buvo grįsti paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis – pusrutuliu, prizme, stačiakampiu; jas dailininkai paversdavo išraiškingais kūriniais. Su tam tikromis išlygomis Strolio mokyklai galima priskirti ir lietuvių keramikos reformuotojus Liuciją Šulgaitę (1934–2013), Adomonį ir kitus, vengusius įmantrios formos ir pripažinusius Strolio įtaką jų kūrybai.
 
Kitaip nei tarpukario funkcionalizme, niveliavusiame medžiagiškumą, 7 dešimtmečio keramikoje stengtasi pabrėžti specifines molio savybes. Išryškinti rupų paviršių, keliantį asociacijas su priešistorine keramika, buvo viena iš to laikotarpio estetikos normų. Keramikai pirmenybę teikė grubiam šamotiniam moliui, Šamotas Šamotas [pranc. chamotte]: 1. Degto ir susmulkinto molio grūdeliai – neplastiška žaliava, liesiklis, maišomas į molį, siekiant tam tikros masės konsistencijos ar grubios šukės faktūros (dedama nuo 30 iki 90 % šamoto). Būna smulkus ir stambus, žemos (600–900° C) ir aukštos (1300° C) degimo temperatūros; 2. Molio rūšis, gaunama į molio masę įmaišius smulkintų degto molio grūdelių. Lietuvių keramikų tarpe šamotinis molis išpopuliarėjo XX a. 7 dešimtmetyje dėl grubios faktūros ir dekoratyvinių ypatybių. vis rečiau indus glazūravo molio paviršių slepiančiomis žvilgančiomis redukcinėmis glazūromis, Redukcinė glazūraRedukcinė glazūra – glazūra, pasižyminti metaliniu blizgesiu arba susiliejančiais vaivorykštiniais atspalviais. Dirbiniai degami hermetiškoje degimo krosnyje, redukcinėje aplinkoje. Ten cheminiai junginiai netenka deguonies, tai lemia glazūruoto paviršiaus metalizaciją. Būna žvilganti ir matinė redukcinė glazūra. Populiari nuo senų laikų Kinijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Lietuvoje įsisavinta XX a. 4 dešimtmečiu Kauno meno mokykloje dėsčiusio Prano Brazdžiaus iniciatyva. Lietuvoje plito po Antrojo pasaulinio karo. Redukciniu degimu vėl susidomėta XXI a. pradžioje, Kaune ir Vilniuje pradėjus rengti redukcinio degimo simpoziumus.pirmenybę teikdavo matinių Matinė glazūraMatinė glazūra, dulsvoji glazūra – neblizganti, neskaidri glazūra, gaminama iš pagrindinių glazūrų medžiagų, pridėjus daugiau kaolino arba cinko, titano, magnio ir kitų oksidų; degama aukštoje temperatūroje.ar druskų glazūrų Druskos glazūraDruskos glazūra – blizganti glazūra, gaunama degimo ciklo pabaigoje, į krosnį įbėrus uolinės druskos (sodos chlorido). Garuodama druska įsigeria į keramikos dirbinio paviršių. Dažnai ja glazūruojami akmens masės dirbiniai. Išrasta XIV a. pab. Vokietijoje.dangai, suteikiančiai šiurkštaus grožio ir paprastumo, tauraus matinio arba aksominio atspalvio. Retesni atvejai, kai mūsų dailininkai siekė iki tol lietuvių keramikai nebūdingo spalvingumo, atėjusio iš Vakarų dizaino (Eidukaitė, Ličkutė-Jusionienė). Populiarumo vis dar neprarado skulptūrinė keramika – nuo tarpukario labai populiarios keraminės skulptūrėlės, tačiau dabar jos buvo apibendrintai stilizuotos.
 
Jei dirbinys buvo puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu dekoru, jis buvo supaprastinto, net suprimityvinto piešinio, dvimatis. Saikingus ir harmoningus dirbinius 7 dešimtmečiu kūrė net dailininkai, kurie buvo linkę į sudėtingesnę plastinę manierą (Vaclovas Miknevičius (1910–1989), Valdemaras Manomaitis (1912–2000)). Šiuo laikotarpiu keramikai perprato, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo taikomosios dailės kūrinio specifikos.
 
Trūkstant dėstomojo krūvio gavau dėstyti architektūros pagrindus (!), – pedagoginio darbo pradžią prisiminė Adomonis. – Pradžioje teko pasiruošti, po to juos dėsčiau ne tik keramikams, bet ir drabužių modeliuotojams bei dailės pedagogams. Įsigilinęs pastebėjau, kad architektūros kompozicijos meninės priemonės labai artimos taikomajai dailei. Juozas Adomonis, „Ugnies meno apžavėtas“, in: Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: LDS leidykla, 2010, p. 105.
 
 
Plačiau skaitykite: Juozas Adomonis.
 
 
Brendo ir kitas požiūris
 
7 dešimtmečio pab.–8 dešimtmečio pr. keramika darėsi stilistiškai įvairesnė ir įmantresnė. Plastiniai pokyčiai pirmiausia atsiskleidė dekoratyvinės paskirties darbuose – lėkštėse, plokštėse, trimatinėje plastikoje. Viena aktyviausių keramikos reformuotojų buvo Ličkutė-Jusionienė. Ji dekoratyvines lėkštes (ciklas Pilių motyvai, 1965), plokštes (diptikas Šeima, 1967) ir keraminę plastiką (Vestuvės, 1967) formavo laisvai, pasitelkdama suprimityvintą piešinį, sodrią ir ekspresyvią formą, rupų paviršių. Novatoriškos buvo dailininkės lauko skulptūros ir interjero kompozicijos (kompozicija Sparnai, 1970). Vėlesnėje Ličkutės-Jusionienės kūryboje (kaip ir visoje lietuvių keramikoje) skulptūriškumo ir dirbinių turiningumo tik daugėjo.
 
Liucija Šulgaitė ir Marija Bankauskaitė rinkosi kitokį asociacijų reiškimo būdą. Abiejų dailininkių prasmingos formos ieškojimai išaugo iš tradicinių indų ir gamtinių pavidalų. Šulgaitės 8 dešimtmečio pradžioje sukurtos kompozicijos (Lašai, Kriauklės, abi 1971) susiejo indų struktūros principus su gamtos darinių (kaštono luobo, akmens, kriauklės) siluetais, jai būdingos minimalistinės tendencijos. Bankauskaitės vazos ir jų komplektai kėlė asociacijas su gamtos reiškiniais, archetipiniais istoriniais objektais (vazų diptikas Kardas, 1970). Šių keramikių didžiulių vazų raiškūs siluetai priminė dekoratyvines skulptūras. Jose daug minties, prasmės. Keramikių ieškojimai vyko kartu su anuometinių modernistų Vlado Vildžiūno, Kazimiero Valaičio, Stepono Šarapovo, Šarūno Šimulyno, Gedimino Karaliaus skulptūriniais ieškojimais.
 
Abi keramikės sėkmingai pasirodė tarptautiniuose keramikos simpoziumuose Bechinėje (Čekoslovakija) ir Faencoje (Italija). Tai, kad 1970 m. Faencos aukso medalį už vazas Kardas pelnė Bankauskaitė, o 1971 m. aukso medaliu Faencos simpoziume už kompoziciją Lašai apdovanota Šulgaitė, daug pasako apie lietuvių keramikos brandą ir apie tai, jog lietuvių meniniai ieškojimai kėlė užsienio kolegų susidomėjimą.
 
Keramika skverbėsi į architektūrą. Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties darbus dabar visuotinai įsivyravo”, – pastebėjo menotyrininkai. Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Juozas Adomonis, įžangos autorius Stasys Pinkus, Vilnius: Vaga, 1969. Bendradarbiaujant su architektais buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius.
 
Vis dažniau keramika buvo puošiami nauji interjerai. Iš ankstyvųjų sėkmingų bandymų verta paminėti Gražinos Degutytės-Švažienės kompoziciją (1965) sostinės „Vilniaus“ restorane, Elvyros Petraitienės ir Skirmanto Petraičio-Petrausko dekoratyvinę sienelę (1969) Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, Ličkutės-Jusionienės pano Valkininkų vaikų sanatorijai Pušelė(1970), Danutės Kondrotaitės pano Širdies diagnostika (1970) Kauno medicinos institute.
 
Lietuvių keramika modernėjo toldama nuo buitiškumo, siekdama turinio metaforiškumo ir formos asociatyvumo. Funkcionalizmui būdinga lakoniška forma ir liaudiškoji tradicija tolydžio užleido vietą prasmės paieškoms, kartu – ir įmantresnei, skulptūrinei išraiškai.
 
 
Plačiau skaitykite: Liucija Šulgaitė.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Į redakcijos klausimus atsako dailininkas keramikas Liudvikas Strolis“
Literatūra ir menas, 1966 12 10
Taikomoji-dekoratyvinė dailė
Albumas, sudarytojas Juozas Adomonis, įžangos autorius Stasys Pinkus, Vilnius: Vaga, 1969
Juozas Adomonis
„Ugnies meno apžavėtas“
Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: LDS leidykla, 2010
Juozas Adomonis, Vaclovas Miknevičius
„Tarptautinė keramikos paroda Prahoje“
Dailė, 1964, kn. 4
Jonas Mikėnas
„Tarptautinės keramikos parodos Belgijoje proga“
Dailė, 1963, Nr. 3
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.