Vienas radikaliausių lietuvių poezijos perkeitėjų ir provokatorių. Poezija jam nebuvo literatūra, tai buvo pats gyvenimas su visa savo buitimi, kasdienybe ir su transcendencijos ilgesiu bei ryšio mezgimu su kitais – buvusiais, anapusiniais – pasauliais. Kai Sigitas Geda, norėdamas „atšventinti“ šventų Jonų bažnyčią (1943–2008), 1991 m. skaitė „Teisingo žodžio malda. Sigito malda per šventą Bernardą į Maloningąją Mergelę, Dievo Motiną“, Poezijos pavasario klausytojai buvo sutrikę: vieni juokėsi, kitiems atrodė, kad poetas išprotėjo, treti mėgavosi ar gėrėjosi. Glosolaliją primenantis pasirodymas, kai eilėraščio skaitymas virto, regis, nekontroliuojamu skiemenavimu, šūkčiojimais, lojimu, buvo savotiškas ritualas, kurio galia pats poetas tikėjo. Tikėjo, kad per poetą gali veikti stipresnės jėgos, kad poetas gali būti pranašas, magas, vizionierius, kad jis gali suartėti ir su gamta, ir su buvusiomis istorinėmis asmenybėmis.

 

Kalbančiojo „aš“ transformacijos (pvz., žmogaus ir paukščio suartėjimas), įvairios kultūrinės kaukės, siurrealistinės pynės, ekstatiški ekspresionistiniai vaizdiniai Gedos eilėraštyje susipina į polifoninę skirtingų stilistikų ir melodijų dermę.

 

Nukrypęs nuo tradicinio lyrizmo ir dainingumo, puoselėto Justino Marcinkevičiaus kartos, Geda vis tiek sulaukė didelio kompozitorių dėmesio. Neįtikėtina gausa muzikinių variacijų – nuo vaikiškų popchorų iki bardų (Vytautas Kernagis), akademinės muzikos, roko operų (Kęstučio Antanėlio Meilė ir mirtis Veronoje), kino filmų (Arūno Žebriūno Velnio nuotaka), avangardinių kūrinių (Broniaus Kutavičiaus oratorijos). Geda kurį laiką neabejotinai buvo vienas kultūrinio gyvenimo epicentrų.

Gedos poetinė kalba – itin plataus diapazono: ir vitališka, ir paklūstanti konkretiems metrams, joje dera klasikiniai žanrai, griežti sonetai, ir minimalistiniai rytietiškos poezijos blyksniai, ir vizijų kupini himnai, giesmės, psalmės. Pagarba tradicijai, dialogas su svarbiausiais lietuvių ir pasaulio kultūros vardais ir tradicinį skonį provokuojančios siurrealistinės fantazijos.

 

Gedos eilėraščiai nuo pat pirmųjų publikacijų studentiškoje spaudoje iki paskutiniosios knygos Freskos (2012), apšauktos pornografine, kėlė kontroversijas. Jau savo kūrybinio kelio pradžioje, išleidęs poemą Strazdas, anot Viktorijos Daujotytės, „savaip konsolidavo tuometinį meno avangardą (muzikoje – Bronius Kutavičius, dailėje – Petras Repšys, Linas Katinas).“ Viktorija Daujotytė, Gyvenimas prie turgaus. Monografija apie Joną Strielkūną, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 21.

 

Gedos vardas pasirodo ir kituose svarbiausiuose lietuvių kultūros bei literatūros įvykiuose. Po Romo Kalantos susideginimo 1972 m. ką tik pasirodęs Gedos eilėraščių rinkinys 26 rudens ir vasaros giesmės tapo pagrindiniu kritikos taikiniu – Vito Areškos recenzija oficiozinėje Tiesoje „Chaoso poetizavimas“ buvo ženklas visiems, kad visos ribos peržengtos ir daugiau tokie eksperimentai nebus toleruojami.

S. Geda savo kūrybą polemiškai nukreipia prieš klasikinių formų užbaigtumą ir aiškumą. Grynai formaliomis priemonėmis pasiekiama tam tikros ekspresijos, dinamiškumo, bet susiaurinti idėjinio turinio rėmai, ribotos pasirinkto turinio galimybės ir siekimų neapibrėžtumas bei abstraktumas, nuo kurio šiuo metu kenčia beveik visa lietuvių lyrika, neišvengiamai verčia kartotis. Panašus reiškinys savo metu buvo pastebėtas simbolistų lyrikoje, kuri dėl minėtų priežasčių greitai išsisėmė. Kalbant apie S. Gedos lyriką, daugiausia abejonių kelia subjektyvistinė, superindividuali vaizdavimo maniera. Poetas pasiduoda gaivališkam fantazijos polėkiui, kuris nukelia kūrėją į tik jam pačiam suprantamą pasaulį, tikėdamas, kad tolimomis asociacijomis paremtas paradoksalus žodžių ir vaizdų ryšys ir skaitytojo pagavose sužadins intuiciją ir fantaziją. Bet tam reikia aiškesnio gyvenimiško pagrindo. O to kaip tik ir trūksta. Autorius prievartauja skaitytojo vaizduotę ir trauko su juo ryšius. Pavyzdžiui, šeštojoje giesmėje vaizduojama besiniaukianti birželio diena. Bet giesmės pabaiga skaitytojui jau pavirsta beprasmišku išskaičiavimu.

 

 

Tokiu būdu giesmėse viskas padidinta ir perdėta, į pirmą planą iškyla tik savotiškas eksperimentavimas. O viskas, kas pernelyg pabrėžta, pernelyg demonstruojama, – visada neigiamai atsiliepia meninei kūrybai. Noras pačia forma „bombarduoti“, „erzinti“ skaitytojo vaizduotę taip pat abejotinas, nes iš literatūros istorijos jau turime panašių mėginimų (futuristai, dadaistai, siurrealistai). Be to, susiaurinti turinio rėmai riboja poeto galimybes. Vitas Areška, „Chaoso poetizavimas“, Komjaunimo tiesa, 1972 08 26.

 

Poetas buvo kaltinamas nekomunikabilumu, tuščiu originalumo vaikymusi, tačiau socialistinio realizmo doktrinos sukaustytoje literatūroje jo eilėraščiai šokiravo vaizduotės ir kalbos laisvumu. Su didžiule energija jo poezijoje pasaulis virsta, mainosi, kyla iš pirmapradžių gelmių. Geda modernizavo lietuvių lyriką atsigręždamas į... seniausius kultūros šaltinius. Tautosaka, senieji mitai sovietmečiu buvo legalus kūrybos šaltinis, sumaniai vadintas liaudies kūryba. Archajinės kultūros 7 dešimtmečio viduryje ir vėliau tapo literatų, dailininkų, muzikų svarbiausia eksperimentavimo erdvė. Iš esmės Gedą traukė viskas, kas neatitinka „išmokslintos“, akademinės, elitinės kultūros, kas yra likę paraštėje. Geda savo kūrybos intertekstais ir eseistika sukūrė pasaulį, kuriame, be senųjų mitų, šventraščių, svarbią vietą užima Dante (Dantė), François Villonas (Fransua Vijonas), Hieronymas (Hieronimas) Boschas, Grigoras Narekatsi (Narekaci), Charles'is Baudelaire'as (Šarlis Bodleras), Arthuras Rimbaud (Artiūras Rembo), Antanas Strazdas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Krėvė ir kiti svarbūs vardai. Į klausimą, kaip priėjo iki Boscho ir Villono, atsako: „Kaip ir prie Donelaičio ar Strazdo. Tai ta pati Europos nuošalės zona, nieko bendra neturinti su oficialia, rafinuota, išdailinta, vyraujančia estetika. Mums reikėjo pasidaryt erdvę – ne man vienam. Kažkas panašaus ėmė dėtis ir muzikoje, pavyzdžiui, kai atėjo Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Algis Martinaitis. O atradus tą pirmapradiškumą atsiveria erdvė, pro kurią griūva visos pasaulio formos. Ir senosios, ir modernios“. Sigitas Geda, Man gražiausias klebonas – varnėnas, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 47.

Daug pasaulio klasikos, šventračių (ar jų ištraukų) Geda ir pats vertė. Ir vertimas, ir tradicijos tęsimas Gedai buvo savotiškos grumtynės su stipriausiaisiais.

Mitopoetinei programai paklūsta ir Gedos eilėraščiai, skirti vaikams, nors vaikiškais jų nepavadinsi. Autoriaus frazę „Aš nemėgau vaikų literatūros“ galima suprasti kaip kovą su vaikų poezijos klišėmis, jos antraeile vieta žanrų hierarchijoje, karo šūkį „šokoladinei“ vaikų poezijai. Asociatyvus mąstymas, pirmapradžiai vaizdiniai, mitinė pasaulio samprata, nevaržoma vaizduotė ir subtilus kalbos jausmas, kuris daugeliui būdingas vaikystėje, sukuria nevaržomą laisvės pojūtį ir žaismės erdvę.

 

Sąjūdžio metais Geda buvo įsitraukęs į politinę veiklą, išrinktas į Aukščiausiąją tarybą, vėliau buvo aktyvus literatūrinio gyvenimo dalyvis, Šiaurės Atėnuose publikavo savo fragmentiškus dienoraščius, vadintus gyvavaizdžiais.