Modernėjimo lūžio odos dirbinių raidą galima skirti į ankstyvąjį etapą, kuriuo vyravo „Dailės“ kombinatų meistrų dirbiniai, ir vėlesnįjį, kai meninį šios srities dirbinių lygį formavo Estijos dailės institute parengti odininkai. Pokario metais Vilniaus ir Kauno „Dailės“ kombinatai ėmėsi gaivinti dailiosios odos sritį, iš prieškario paveldėjusią kuklų palikimą. Prieškariu Kaune (Kęstučio g. 18) veikė didžiausia Lietuvoje Vandos Chodakauskienės odos dirbinių įmonė „Šatrija“, laikinojoje sostinėje Kaune – devyniolika (1936 m. duomenimis) privačių knygrišybos dirbtuvių. Pokario galanterijos prekių gamybai turėjo daryti poveikį dar išlikusios odos apdirbimo tradicijos, vietinė žaliava ir dirbinių poreikis.

 

Ankstyvieji kombinatų odos dirbiniai buvo gaminami iš vietinės cheminio apdorojimo odos – gana kietos, neelastingos, nelengvai pasiduodančios formavimui. Iš jos padarytos rankinės, albumai, užrašų knygelės buvo dekoruojamos skrynių tapybą ir kitus etnografinius dirbinius primenančiu dekoru. Panašus puošybos būdas neaplenkė ir 6 dešimtmečio knygų bei taikomosios grafikos, tekstilės dirbinių. Vėliau buvo įvaldytas ir odos augalinio rauginimo būdas, darantis ją minkštesnę, elastingesnę, patvaresnę, lengviau sugeriančią dažus. 6 dešimtmečio „Dailės“ kombinatų informaciniuose leidiniuose pateikiamas gana platus gaminamų galanterijos prekių sąrašas: kelioniniai krepšiai, rankinės, piniginės, akinių ir šukų dėklai, peilių makštys, portsigarai, taip pat kanceliarijos dirbiniai – knygų aplankalai, albumai, užrašų knygelės, dokumentų aplankai.

 

Ankstyvasis meninės odos raidos laikotarpis susijęs su odininko išsilavinimo neturinčių dailininkų – keramiko Valdemaro Manomaičio (1912–2000), taip pat Felikso Daukanto, tapytojų Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) ir Balio Macutkevičiaus (1905–1964), Vaclovo Gutausko, kiek vėliau – Aldonos Marijos Baltuškienės, Aldonos Pociūtės-Juškevičienės (g. 1926), Kęstučio Žitkaus (g. 1928), Sofijos Vasilenkaitės-Vainilaitienės (g. 1928) ir kitų – vardais.

1948 m. pradėjęs kurti odos dirbinius Manomaitis (1950–1960 m. vadovavo Kauno „Dailės“ kombinato odos gaminių dirbtuvei) turėjo daug ko išmokti. 1953 m. jis stažavosi Estijos odos dirbtuvėse, garsėjančiose senomis tradicijomis, kvietėsi į Kauną estų meistrus konsultuoti Lietuvos odininkų. Įgijęs patirties dirbtuvių vadovas tobulino gamybą – įdiegė reljefinės ir gilinto kontūro spaudos technologiją. Paties Manomaičio kūryba perteikė bendrąsias to laikotarpio dailės tendencijas. Albumus, užrašų knygeles ir galanterijos dirbinius dailininkas dekoravo stilizuotu grafiniu ir reljefiniu figūriniu piešiniu, susijusiu su daikto paskirtimi (albumas Saviveiklininkai, 1960), paklusdamas vyraujančioms folklorinio modernizmo tendencijoms, etnografinį ornamentą (rankinukas Teatrinis, 1958) spaudė klišėmis, degino, dažė, inkrustavo, ryškino odos faktūrą. Albumą su stilizuotomis medelius sodinančių vaikų figūromis, eksponuotą 1955 m. Pabaltijo taikomosios dailės parodoje, garsus sovietinis kritikas Aleksandras Saltykovas netgi laikė dirbinio formos ir dekoro vientisumo pavyzdžiu. А. Салтыков, „Прикладное искусство трёх республик“, Искусство, 1955, Nr. 6, p. 16–17. Kauno „Dailės“ kombinato odos dirbiniai, kurių dauguma buvo pagaminti pagal Manomaičio etalonus, 1958 m. tarptautinėje Briuselio parodoje pelnė aukso medalį.

Vilniaus „Dailės“ kombinate Daukanto sukurti albumai, užrašų knygelės, piniginės, suvenyrai neatsiejami nuo to laikotarpio dailės krypčių. Net ir plėtodamas etnografinę stilistiką, dailininkas akcentavo dirbinio formos konstruktyvumą ir funkcionalumą. Per palyginti trumpą laiką kombinatuose dirbusių dailininkų pastangomis buvo išplėtota odos dirbinių gamyba.

 

7 dešimtmečio antrojoje pusėje į Lietuvos meninį gyvenimą įsilieję Estijos dailės instituto meninės odos specialybės absolventai skleidė profesines žinias tėvynėje. Eugenijaus Kazimiero Jovaišos pastangomis Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume įsteigta dailiosios odos specialybė. Rūta Gudaitytė-Zaturskienė nuo 1969 m. kurį laiką vadovavo Vilniaus „Dailės“ kombinato Odos cechui. Papildę „Dailės“ kombinatų dailininkų gretas, odininkai kūrė unikalius ir riboto tiražo dirbinius (albumus, užrašų knygeles, dėžutes, knygų įrišimus), juose propagavo lakoniškas formas ir dekoratyvinę stilizaciją. Sąlygišku, plokštuminiu ornamentu dekoruoti jaunųjų odininkų darbai buvo individualios stilistikos. Tokios yra Gudaitytės-Zaturskienės atsiliepimų knygos (1970), Algimanto Šlapiko įdėklai (1970), Zitos Kreivytės papuošalų dėžutės (1973). Kad ir negausiai atstovaujamas, dailiosios odos menas tapo stilistiškai įvairesnis, šiuolaikiškesnis.