Prižiūrėti dailę sovietų valdžia Lietuvoje pradėjo dar pirmosios okupacijos metais. 1940 m. liepą Lietuvos dailininkų organizacijas ji pertvarkė į vieną Lietuvos dailininkų profesinę sąjungą, kuri 1941 m. pavasarį, jau kaip LSSR dailininkų sąjunga, tapo pavaldi SSRS dailininkų sąjungai. Panašiai kaip ir nacių valdomoje Vokietijoje, kurti dailę nuo šiol iš esmės galėjo tik šios organizacijos nariai. Dailininkų sąjunga tapo pagrindiniu dailės sovietizavimo įrankiu, skirtu veiksmingai kontroliuoti visas dailės produkcijos, sklaidos ir recepcijos sritis – dailininkų ideologinį „švietimą“, valstybinį kūrinių užsakymą ir įsigijimą, parodas, pranešimus spaudoje.
1940 m. vasarą sovietai ėmė įgyvendinti nuo bolševikinio perversmo laikų SSRS plėtotą „monumentaliosios propagandos planą“ – naikinti nepriklausomos Lietuvos paminklus ir statyti kitus, bolševikų vadams. Iki Vokietijos–SSRS karo pradžios geriausi šalies dailininkai (Antanas Gudaitis, Justinas Vienožinskis, Petras Kalpokas, Stasys Ušinskas, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Vytautas Kazimieras Jonynas) dirbo sovietų valdžiai: kūrė plakatus „Liaudies seimo“ rinkimams, dalyvavo kūrinių atrankos konkurse 1941 m. rudenį Maskvoje turėjusiai vykti Lietuvos dailės dekadai. Vis dėlto 1944 m. vasarą dauguma Kauno dailininkų emigravo į Vakarus.
LSSR dailininkų sąjunga 1944 metais atnaujino veiklą Vilniuje, kai tik jį užėmė sovietų armija. Organizacijai vadovavo iš Maskvos sugrįžę lietuvių dailininkai. 1944 m. rugpjūčio 24 d. atkurta Vilniaus dailės akademija. 1945 m. sausį įsteigtas LSSR dailės fondas; netrukus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jau veikė jam pavaldūs vadinamieji dailės kombinatai bei kitos įmonės, gaminusios dailiųjų amatų dirbinius, švenčių atributiką, vitražus, lauko skulptūrą. 1945 metų gegužę Vilniaus dailės muziejuje surengta pirmoji Lietuvos dailininkų (vadinamoji Respublikinė) kūrybos paroda.
Dailininkų sąjunga tapo pagrindiniu dailės sovietizavimo įrankiu, skirtu veiksmingai kontroliuoti visas dailės produkcijos, sklaidos ir recepcijos sritis – dailininkų ideologinį „švietimą“, valstybinį kūrinių užsakymą ir įsigijimą, parodas, pranešimus spaudoje. Okupuotoje Lietuvoje, kaip ir SSRS bei visose totalitarinėse valstybėse, dailė privalėjo tarnauti valdžios ideologinės propagandos ir masių auklėjimo reikmėms. Modernizmo ir neoklasicizmo kryptis pakeitė socrealizmas – ideologijos persunktas kūrybos metodas, reikalavimas pagal XIX a. rusų realistinės dailės pavyzdį tikroviškai vaizduoti valstybei svarbius asmenis, įvykius (dažniausiai ideologų išgalvotus) ir „tipiškus“ (t. y. pageidaujamus, būsimus) gyvenimo reiškinius.
Pirmaisiais pokario metais šis metodas diegtas atsargiai, nes iki 1947 m. SSRS visose srityse laikėsi nuosaikios Baltijos šalių sovietizavimo politikos. Užuot plėtoję valdžios nurodytas karo, kaimo pertvarkos, darbo temas, dailininkai daugiausia tapė tradicinių žanrų paveikslus. Justinas Vienožinskis tapė rašytojų, kompozitorių, kultūros veikėjų portretus, Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Šileika – sentimentalius ir tikroviškus, Antanas Gudaitis – ekspresyvius spalvingus peizažus. Todėl itin mažai Lietuvos dailininkų darbų patekdavo į visos SSRS parodas.
Sunkiausiu stalinizmo režimo laikotarpiu – nuo 1947 m. rudens iki 1953 m. kovo – Lietuva buvo sovietizuojama per masinius trėmimus, stiprėjo represijos prieš įvairias gyventojų grupes. Valdžios politika meno kūrėjų atžvilgiu taip pat pasidarė labai griežta. Antanas Sniečkus 1949 metų Lietuvos komunistų partijos suvažiavime Dailininkų sąjungos veiklą ir „dailės padėtį“ įvertino nepatenkinamai. Prasidėjo kova su modernizmo apraiškomis, formalizmu (siužeto, pasakojimo stoka), buvo pasmerktas dailės palikimas, ypač Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba ir XX a. 4 dešimtmečiu Kaune veikusios grupės „Ars“ ekspresionistinė tapyba.
Stalinizmo laikotarpiu dailininkai nutapė daugiafigūrių socrealistinių paveikslų – tai Vytauto Mackevičiaus Partizanai (1946) ir Liaudies seimo delegacija Kremliuje 1940 m. (1949), Bronislavos Jacevičiūtės Salomėja Nėris 16-toje lietuviškoje divizijoje (1951), Vinco Dilkos Kolūkio steigiamasis susirinkimas (1950), Augustino Savicko V. Mickevičius-Kapsukas ir P. Eidukevičius pogrindžio spaustuvėje 1918 m. (1950) ar bendras Antano Gudaičio ir Leono Katino darbas Svečiuose pas kiaulininkę S. Vitkienę (1949). 1946 m. Karaliaučiuje pastatytas Lietuvos skulptorių (Mikėno, Pundziaus ir kitų) sukurtas paminklas Pergalė, 1952 metais Druskininkuose – Roberto Antinio vyresniojo paminklas karo didvyrei Marijai Melnik. 1952 m. Vilniuje pastatytos Žaliojo tilto skulptūros: šachtininką ir mūrininką nulipdė Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, darbininką su valstiete – Petras Vaivada ir Bernardas Bučas, studentus – Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis, karius – Bronius Pundzius.
1956 m. SSRS valdanti komunistų partija pasmerkė Stalino diktatūrą („asmenybės kultą“) ir jos padarinius kultūrai. Baltijos šalių sovietizavimo modelį Stalino įpėdiniai nusprendė keisti dar 1953 m. pavasarį, pamatę, kad represijos nedavė naudos – tęsėsi partizaninis karas, žmonės į sovietų valdžią žiūrėjo kaip į svetimą ir laikiną. Represijas Lietuvoje pakeitė sutautinimo politika, kurios esmė – kuo daugiau lietuvių įtraukti į „socializmo statybą“, leisti plačiau naudoti lietuvių kalbą, liberaliau valdyti kultūrą. Po 1956 m. prasidėjusį visų kultūros sričių atsinaujinimą stipriai nulėmė SSRS vadų idėja iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos padaryti „sovietinius Vakarus“. Kitų SSRS regionų gyventojams Lietuva tapo „mažaisiais Vakarais“, nors pati save tegalėjo suvokti kaip nereikšmingą pakraščio „respubliką“. Todėl praraja tarp kalbų ir darbų kultūros valdymo srityje čia buvo kur kas didesnė nei Maskvoje.
|
Taip pat skaitykite: Socialistinis realizmas literatūroje, Seniausias Vilniaus tiltas per Nerį.
|
Komentarai
Rašyti komentarą