Tradiciškai meninio metalo sričiai priskiriamas platus dirbinių asortimentas – nuo juvelyrikos, smulkiosios plastikos, medalių iki didelio mastelio dekoratyvinių architektūros elementų, interjero kompozicijų. Metalo dirbinių medžiagos įvairios – auksas, sidabras, geležis, bronza; kaip ir skirtingi gamybos būdai – karštasis (liejyba, kalyba) arba šaltasis (kalyba, kalstymas). Stambesni ir paprastesni metalo dirbiniai iš geležies priskiriami kalvystei, smulkūs ir subtilesni – toreutikai, meniški iš tauriųjų metalų (aukso, sidabro, platinos) – auksakalystei ir juvelyrikai.
Papuošalai pokariu buvo bene populiariausia „Dailės“ kombinatų metalo dirbinių rūšis. Jie buvo paklausūs, nes taikaus gyvenimo išsiilgusios moterys troško gražiai puoštis, vyrai – segėti dailius kaklaraiščio segtukus ir rankogalių sąsagas, turėti gintarinius cigarečių kandiklius. Parduotuvėse vyravę „seseriškų“ respublikų masinės gamybos auksiniai ir sidabriniai papuošalai didžiajai visuomenės daliai buvo neįperkami, jų nuolat trūko, be to, jie buvo šabloniški, todėl gyventojai traukė karo sūkuriuose išsaugotus ikikarinius šeimos papuošalus, ieškojo pigesnės, tačiau savitesnės vietinės produkcijos. Sovietinėje Lietuvoje nuo 1945 m. pagaminti papuošalai iš tauriųjų metalų turėjo būti prabuojami ir įspauduojami Rygoje (tai buvo papildomas vargas lietuvių gamintojams) – šis faktas taip pat prisidėjo prie nebrangių metalų juvelyrikoje plitimo.
Kaip tik pokariu dailės gyvenimo organizatoriai nusprendė, kad lietuviška nacionalinė medžiaga juvelyrikoje yra gintaras. Ši idėja nebuvo nauja, ji perimta iš nepriklausomos Lietuvos, gintarą traktavusios kaip archetipinį lietuviškumo simbolį. Jo žaliava buvo palyginti nebrangi ir prieinama – išplukdoma Baltijos jūros arba kasama kaimynystėje – Karaliaučiaus regione, sovietmečiu pervardytame Kaliningrado sritimi. Jau ankstyviausias sovietinės lietuvių juvelyrikos etapas neatsiejamas nuo gintaro apdorojimo raidos.
Papuošalus gamino 1945 m. Kaune įsteigta artelė „Gintaras“, nuo 1946 m. – Klaipėdos „Dailės“ kombinatas su Plungės, Kretingos ir Palangos cechais. Gintaro dirbtuvė 6 dešimtmečiu veikė Vilniaus „Dailės“ kombinate. Gintarinius papuošalus gamino ir Kauno kombinato meistrai. Šie dirbiniai tapo be galo populiarūs, tačiau toks beatodairiškas gintaro plitimas nuvertino mineralą ir ilgam atgrasė lietuvius nuo noro juo puoštis.
Ankstyvieji sidabro, vario ir kitų metalų gintaru dekoruoti papuošalai buvo neišradingi: sekta ikikarinės juvelyrikos pavyzdžiais ir interpretuotos etnografinės arba neoklasicistinės formos – lygiai šlifuotus gintaro gabalėlius supo taisyklingas ažūrinis rėminimas. Plito natūralistinių lapelių, vynuogių, vyšnių, vabzdžių pavidalo segės, buvo madingi įvairių formų karoliai, neretai šlifuoti kaip brangakmeniai. Gamintojai orientavosi į masinį skonį, nebandė peržengti gyvuojančių stereotipų. Be to, papuošalai dažnai buvo gaminami iš gintaro lydinių, niekas nevertino šio mineralo natūralumo, jo netaupė, gabalėliuose įstrigusius inkliuzus laikė žaliavos broku. Ankstyvuoju laikotarpiu gintaro žaliavos gamybos atliekos sudarė net 70 proc.
6 dešimtmečio viduryje papuošalų gamyboje įvyko teigiamų poslinkių. Klaipėdos „Dailės“ kombinatas tapo gintaro dirbinių gamybos centru, ten suburta stipri menininkų grupė, turėjusi pakelti gintaro dirbinių estetinį lygį: skulptoriai Eugenijus Mikulevičius (g. 1928) ir Birutė Jociūtė-Mikulevičienė (g. 1926), Genovaitė Bložytė-Guntienė (1927–1984), keramikė Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė (g. 1931), Petras Balčius (g. 1935) ir kiti. Jiems padėjo būrys nagingų meistrų ir liaudies menininkų.
Kombinate buvo kuriamos nedidelės gintarinės mozaikos (portretai, peizažai su istoriniais paminklais, romantiški folkloriniai siužetai), kurias iš šlifuotų arba rupios faktūros gintaro gabalėlių kūrė Klaipėdos gintaro meistrai (jų nemažai sukūrė Bložytė-Guntienė); vadinamieji reljefai – medinės plokštės su gintaro gabalėlių reljefiniais peizažais, portretais ar figūrinėmis kompozicijomis, taip pat negatyvinės raižybos darbai – didesnio nušlifuoto gintaro gabalo kitoje pusėje raižomi peizažai, nusižiūrėti nuo Rusijos meistrų pusbrangių mineralų raižinių.
Gintaro mozaikos nebuvo sovietmečio atradimas – mozaikiniu dekoru didesnius dirbinius (laikrodžius, dėžutes, tabakines ir kt.) XX a. pirmojoje pusėje inkrustuodavo Palangos gintaro meistrai. Tačiau tik dabar, kombinate pradėjus dirbti diplomuotiems dailininkams, iš gintaro gabalėlių imta kurti sudėtingesnius siužetinius paveikslus gyvenamajai aplinkai puošti. Regis, kūrybinio polėkio ištroškę menininkai norėjo plėsti gintaro taikymo sferą. Vis dėlto 7 dešimtmečio antrojoje pusėje apsižiūrėta, kad taip švaistyti gintarą neperspektyvu, gal net prieštarauja minimalistiniam gyvensenos stiliui, todėl gintaro mozaikų, reljefų ir negatyvinio raižymo darbų mada praėjo.
Komentarai
Rašyti komentarą