Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų toli gražu nėra vientisas, monolitinis laikotarpis, kada buvo slopinama lietuvių kultūra. Tarp Stalino valdymo metų ir dekadentiškos bei liberalumo linkme judėjusios sovietinės epochos pabaigos, regis, kur kas daugiau skirtumų nei panašumų.
Su Stalino mirtimi 1953 m. baigėsi ir organizuotas partizaninis karas, galutinai įsitvirtino sovietinė santvarka ir prasidėjo sąlygiškai ramesnis gyvenimas (atslūgo trėmimų į Sibirą baimė), pradėta galvoti, kaip gyventi naujomis sąlygomis, o ne kaip jas keisti. Lietuviai ėmė stoti į komunistų partiją, o 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas, kuriame pasmerktas „asmenybės kultas“, suteikė režimo liberalėjimo vilčių, nors jos buvo labai trapios (1956 m. įvykiai Vengrijoje nemažai daliai literatų buvo ženklas, kad režimas iš esmės dar ilgai nesikeis). Kultūros kontrolės nemažėjo, ji tik įgavo kitokių formų. Oficialiojoje to meto literatūros istorijoje konstatuota, kad tuo laikotarpiu nebelikę „antagonistinių prieštaravimų“, t. y. kultūrinių alternatyvų. Iš tiesų tai laikas, kai literatūra mokėsi gyventi naujomis sąlygomis, o ne protestuoti, prieštarauti ar eksperimentuoti.
Literatūros ir meno autonomija nesukuriama per dieną, per metus – tam reikia kelių kartų. Tai, kas 6 dešimtmečio pabaigoje buvo suvokiama kaip laisvėjimas ir liberalėjimas, šiandien gali atrodyti kaip totalitarinės sistemos sutemos.
Kaip šiandien suvokti tuos kultūros laisvėjimo procesus? Laisvės pojūtį, savo galimybių ribas kiekvienas menininkas patiria labai skirtingai, nevienodai įvertina drąsos ir rizikos faktorius. Neverta stebėtis, kad skirtingų rašytojų liudijimai apie to meto kultūrinę atmosferą yra prieštaringi. Poetas Marcelijus Martinaitis nuolat primindavo, kad gyveno išcenzūruotoje erdvėje:
Nereikia pamiršti, jog, be S. Nėries, beveik jokia kita žmoniškesnė lyrika buvo nežinoma mums, pokario kaimų ir mažų miestelių vaikams, ypač augusiems neturtingose šeimose, kur ne tik bibliotekų, bet ir knygų būdavo gana reta. Neatsitiktinai tada, prasidėjus vadinamajam atšilimui, tiesiog buvo suskaitytos vos tik pasirodžiusios P. Širvio („Žygio draugai“), Just. Marcinkevičiaus („Prašau žodžio“), A. Baltakio („Lietučiui dulkiant“), kiek vėliau J. Degutytės („Ugnies lašai“) pirmosios knygos, sukėlusios didžiulę jaunųjų epigonizmo bangą. Marcelijus Martinaitis, „Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“, in: Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 32.
Jeigu žvelgtume tik į oficialųjį kultūros sluoksnį – bibliotekos buvo išvalytos, knygos ir laikraščiai pasirodydavo iššukuoti, modernių autorių buvo įmanoma paskaityti gal tik rusiškuose žurnaluose. Tačiau dauguma kultūros žmonių naudojosi pažintimis (kurių tinklo dabar jau neįmanoma atkurti) ir gaudavo rusų „samizdato“ knygų, turintys mokslininko statusą galėdavo patekti į „specfondus“, skaityti lietuvių egzodo leidinius, mokantys lenkiškai lankėsi nuo cenzūros atokiau esančiame užsienio literatūros knygyne „Draugystė“, mokantys kitų Vakarų kalbų įsigydavo knygų tomis kalbomis, šio to buvo galima gauti juodojoje rinkoje (knygų, rankraščių).
Glaudesni santykiai su išeivija užsimezgė maždaug nuo 7 dešimtmečio vidurio. Per išeivius ėmė vertis ir platesni kultūriniai akiračiai, Lietuvą pasiekdavo daugiau lietuvių išeivių bei Vakarų autorių knygų. Kiek anksčiau didžiausia atrama rimtesnei literatūrai buvo rusų ir pasaulinė klasika.
Lygiai toks pat skirtingas ir šiandien sunkiai suvokiamas buvo to meto meno patyrimas, reakcijos į naujoves. Didžioji dalis literatūros, parašytos maždaug tarp 1956 ir 1964 m., yra įdomus pavyzdys, kaip priklausomai nuo kultūrinio ir politinio konteksto keičiasi literatūros supratimas. Prisiminimuose apie tą laikotarpį nemažai poetų minimi kaip darę didžiulį įspūdį, nors šiandien tas įspūdis sunkiai paaiškinamas.
Štai Eduardo Mieželaičio eilutės „turi knygoje teisę gyventi ir pilka lakštingala“ buvo manifestinės, į jas galėjo atsiremti šiek tiek jaunesni poetai, norėję lyrikoje kalbėti intymiau, atsikratyti oficialumo, plakatiškumo, sovietinio didingumo. Algimanto Baltakio pirmosios knygos pavadinimas Lietučiui dulkiant (1955) atrodė tarsi šviesaus oro gurkšnis; Janinos Degutytės ir kitų poetų kūriniai būdavo nusirašinėjami ranka kaip brangiausi tekstai, išsakantys žmogaus vidines būsenas, o Vytauto Rimkevičiaus romanas Studentai (1957) sukėlė jaunimo diskusijas. Justino Marcinkevičiaus pirmasis eilėraščių rinkinys Prašau žodžio (1955) buvo išgraibstytas, nors vėliau to rinkinėlio eilėraščių poetas į rinktines neįtraukdavo, ir šiandien jame sunkiai rastume eilėraščių ar tekstų, kuriuos vadintume poezija.
Taigi, nors šiandien jau sunku suvokti, kas, o ypač – kodėl, tuo metu darė estetinį įspūdį, reikia neužmiršti, kad tos knygelės prieš išleidžiant arba išleidus dar buvo visaip šukuojamos literatūrinės biurokratijos. Sunku įsivaizduoti, kad nekaltas gamtos vaizdelis galėjo sukelti valdžios rūstį. Pasak Kornelijaus Platelio, „net poetiškas gėrėjimasis gamtos vaizdais ar žmogiškų meilės, draugystės, motinystės jausmų apdainavimas buvo vadinamas ‘bėgimu nuo tikrovės’ ir laikomas nusikaltimu“. Kornelijus Platelis, „Apie moderniąją lietuvių poeziją“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1991, p. 258.
Komentarai
Rašyti komentarą