Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
1955–1965: laisvė atšilimo metais
Rimantas Kmita
Kas gi buvo laisvė mirus Stalinui?
 
Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų toli gražu nėra vientisas, monolitinis laikotarpis, kada buvo slopinama lietuvių kultūra. Tarp Stalino valdymo metų ir dekadentiškos bei liberalumo linkme judėjusios sovietinės epochos pabaigos, regis, kur kas daugiau skirtumų nei panašumų.
 
Su Stalino mirtimi 1953 m. baigėsi ir organizuotas partizaninis karas, galutinai įsitvirtino sovietinė santvarka ir prasidėjo sąlygiškai ramesnis gyvenimas (atslūgo trėmimų į Sibirą baimė), pradėta galvoti, kaip gyventi naujomis sąlygomis, o ne kaip jas keisti. Lietuviai ėmė stoti į komunistų partiją, o 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas, kuriame pasmerktas „asmenybės kultas“, suteikė režimo liberalėjimo vilčių, nors jos buvo labai trapios (1956 m. įvykiai Vengrijoje nemažai daliai literatų buvo ženklas, kad režimas iš esmės dar ilgai nesikeis). Kultūros kontrolės nemažėjo, ji tik įgavo kitokių formų. Oficialiojoje to meto literatūros istorijoje konstatuota, kad tuo laikotarpiu nebelikę „antagonistinių prieštaravimų“, t. y. kultūrinių alternatyvų. Iš tiesų tai laikas, kai literatūra mokėsi gyventi naujomis sąlygomis, o ne protestuoti, prieštarauti ar eksperimentuoti.
 
Literatūros ir meno autonomija nesukuriama per dieną, per metus – tam reikia kelių kartų. Tai, kas 6 dešimtmečio pabaigoje buvo suvokiama kaip laisvėjimas ir liberalėjimas, šiandien gali atrodyti kaip totalitarinės sistemos sutemos.
 
Kaip šiandien suvokti tuos kultūros laisvėjimo procesus? Laisvės pojūtį, savo galimybių ribas kiekvienas menininkas patiria labai skirtingai, nevienodai įvertina drąsos ir rizikos faktorius. Neverta stebėtis, kad skirtingų rašytojų liudijimai apie to meto kultūrinę atmosferą yra prieštaringi. Poetas Marcelijus Martinaitis nuolat primindavo, kad gyveno išcenzūruotoje erdvėje:
 
Nereikia pamiršti, jog, be S. Nėries, beveik jokia kita žmoniškesnė lyrika buvo nežinoma mums, pokario kaimų ir mažų miestelių vaikams, ypač augusiems neturtingose šeimose, kur ne tik bibliotekų, bet ir knygų būdavo gana reta. Neatsitiktinai tada, prasidėjus vadinamajam atšilimui, tiesiog buvo suskaitytos vos tik pasirodžiusios P. Širvio („Žygio draugai“), Just. Marcinkevičiaus („Prašau žodžio“), A. Baltakio („Lietučiui dulkiant“), kiek vėliau J. Degutytės („Ugnies lašai“) pirmosios knygos, sukėlusios didžiulę jaunųjų epigonizmo bangą. Marcelijus Martinaitis, „Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“, in: Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 32.
 
Jeigu žvelgtume tik į oficialųjį kultūros sluoksnį – bibliotekos buvo išvalytos, knygos ir laikraščiai pasirodydavo iššukuoti, modernių autorių buvo įmanoma paskaityti gal tik rusiškuose žurnaluose. Tačiau dauguma kultūros žmonių naudojosi pažintimis (kurių tinklo dabar jau neįmanoma atkurti) ir gaudavo rusų „samizdato“ knygų, turintys mokslininko statusą galėdavo patekti į „specfondus“, skaityti lietuvių egzodo leidinius, mokantys lenkiškai lankėsi nuo cenzūros atokiau esančiame užsienio literatūros knygyne „Draugystė“, mokantys kitų Vakarų kalbų įsigydavo knygų tomis kalbomis, šio to buvo galima gauti juodojoje rinkoje (knygų, rankraščių).
 
Glaudesni santykiai su išeivija užsimezgė maždaug nuo 7 dešimtmečio vidurio. Per išeivius ėmė vertis ir platesni kultūriniai akiračiai, Lietuvą pasiekdavo daugiau lietuvių išeivių bei Vakarų autorių knygų. Kiek anksčiau didžiausia atrama rimtesnei literatūrai buvo rusų ir pasaulinė klasika.
 
Lygiai toks pat skirtingas ir šiandien sunkiai suvokiamas buvo to meto meno patyrimas, reakcijos į naujoves. Didžioji dalis literatūros, parašytos maždaug tarp 1956 ir 1964 m., yra įdomus pavyzdys, kaip priklausomai nuo kultūrinio ir politinio konteksto keičiasi literatūros supratimas. Prisiminimuose apie tą laikotarpį nemažai poetų minimi kaip darę didžiulį įspūdį, nors šiandien tas įspūdis sunkiai paaiškinamas.
 
Štai Eduardo Mieželaičio eilutės „turi knygoje teisę gyventi ir pilka lakštingala“ buvo manifestinės, į jas galėjo atsiremti šiek tiek jaunesni poetai, norėję lyrikoje kalbėti intymiau, atsikratyti oficialumo, plakatiškumo, sovietinio didingumo. Algimanto Baltakio pirmosios knygos pavadinimas Lietučiui dulkiant (1955) atrodė tarsi šviesaus oro gurkšnis; Janinos Degutytės ir kitų poetų kūriniai būdavo nusirašinėjami ranka kaip brangiausi tekstai, išsakantys žmogaus vidines būsenas, o Vytauto Rimkevičiaus romanas Studentai (1957) sukėlė jaunimo diskusijas. Justino Marcinkevičiaus pirmasis eilėraščių rinkinys Prašau žodžio (1955) buvo išgraibstytas, nors vėliau to rinkinėlio eilėraščių poetas į rinktines neįtraukdavo, ir šiandien jame sunkiai rastume eilėraščių ar tekstų, kuriuos vadintume poezija.
 
Taigi, nors šiandien jau sunku suvokti, kas, o ypač – kodėl, tuo metu darė estetinį įspūdį, reikia neužmiršti, kad tos knygelės prieš išleidžiant arba išleidus dar buvo visaip šukuojamos literatūrinės biurokratijos. Sunku įsivaizduoti, kad nekaltas gamtos vaizdelis galėjo sukelti valdžios rūstį. Pasak Kornelijaus Platelio, „net poetiškas gėrėjimasis gamtos vaizdais ar žmogiškų meilės, draugystės, motinystės jausmų apdainavimas buvo vadinamas ‘bėgimu nuo tikrovės’ ir laikomas nusikaltimu“. Kornelijus Platelis, „Apie moderniąją lietuvių poeziją“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1991, p. 258.
 
Nuo ko pradėta?
 
Ar galėjo pokariu kam rūpėti aukštasis modernizmas? Ar daugelis galėjo ryžtis modernesniam kalbėjimui tada, kai modernizmas buvo dekadentizmo sinonimas ir didžiausias kaltinimas? Galvojant apie literatūros modernėjimą ir laisvėjimą, tuo metu buvo galima tikėtis tik svarstymų, kaip grąžinti literatūrą į bent kiek normalesnes vėžes, suteikti jai estetinių funkcijų.
 
Tiek pasakojime, tiek lyrikoje visų pirma ir buvo grįžtama prie tradicinių formų. Svarbiausias poetinio atsinaujinimo šaltinis – liaudies dainos. Su jomis grįžo intymesnis kalbėjimas, neoromantinė tradicija, bandymas kurti nuoširdumo atmosferą, priešingą teisingam, partinius šūkius skanduojančiam „lyriniam subjektui“.
 
Socialistinio realizmo programoje tautosaka buvo pateisinama dėl tautiškumo, ji atitiko ir daugumos skaitytojų lūkesčius. Ja ėmė remtis konservatyvesni poetai (Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis), vėliau jos motyvus perėmė ir avangardiniai poetai (Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis).
 
Po Stalino mirties literatūra gavo teisę gyvenimą vaizduoti šiek tiek tikroviškiau, nors ir griežtai laikantis partinės linijos. Partijai reikėjo naujo herojaus, naujo meno, naujos socialistinio žmogaus sampratos. Tai bene labiausiai atitiko Marcinkevičiaus Dvidešimtas pavasaris (1956), Kraujas ir pelenai (1960), Publicistinė poema (1961) bei Mieželaičio poema Žmogus, apdovanota svarbiausia Sovietų Sąjungoje Lenino premija. Iš pradžių literatūros lauke įsitvirtino Mieželaitis ir Marcinkevičiaus karta (Baltakis, Maldonis, Sluckis ir kiti), rašė sovietinį diskursą atitinkančius kūrinius, užėmė vadovaujančius postus literatūrinėse institucijose. Ši karta iškilo su Nikitos Chruščiovo atlydžio politika. Pirmaisiais pokario metais privalėję kurti odes Stalinui, atlydžio metais vyresnieji atsidūrė kritikos taikinyje. O Mieželaičio, Marcinkevičiaus, Baltakio karta ne tiek oponavo partijos politikai, kiek pataikė į jos pokyčius ir ėmė kurti naujo sovietinio žmogaus pasaulėvaizdį. Šį skirtumą tarp kartų tiksliai apibūdina Valdas Kukulas:
 
V. Grybas ir A. Jonynas buvo pirmieji tarybiniai poetai, kuriems nereikėjo laužyti, žaloti savo prigimtinio poetinio balso, nes jie socializmo idealais tikėjo nuoširdžiai, o A. Baltakis ir Just. Marcinkevičius buvo pirmieji tarybiniai lietuvių poetai, išdrįsę pirma būti žmonėmis, o tik paskui piliečiais. Žmogiško, viską suprantančio ir atjaučiančio žmogaus balso grąžinimas eilėraščiui tuo metu galėjo būti prilyginamas drastiškiausiam disidentiniam veiksmui, nes kėsinosi į pamatinę naujos politinės doktrinos vertybę – absoliučią žmogaus socializaciją ir ideologizaciją. Valdemaras Kukulas, Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 254.
 
Šį pokytį vadinti revoliucija gal būtų per skambu, nes kalbėti, kad ir žmogišku balsu, apie Leniną ir kurti partijos interesus atitinkantį istorijos naratyvą yra žingsnis į priekį – bet ne sistemos pamatų drebinimas.
 
Be abejo, skaitytojams žmogiškas kalbėjimas darė įspūdį: jiems labiausiai reikėjo išlaisvinti užgniaužtą emocijų, jausmų kalbą. Todėl jaudino vienišiaus, savo kūryboje iš karo taip ir negrįžusio poeto Širvio eilės, atvira krūtine dainuojančio apie žlugusią meilę, sielos skausmą, kareivio išgyvenimus. Degutytės Ugnies lašus (1959) skaitytojams buvo sunku gauti, jie persirašinėjo eilėraščius ranka, laiškuose autorės prašydavo atsiųsti naujų eilėraščių. Regis, tikėjo, jog šiuose tekstuose „Viskas pirkta gyvenimo kaina“. Būtent gyvenimo, o ne ideologinių deklaracijų buvo pasiilgusi publika.
 
 
O kaip proza?
 
Paprastai, kalbant apie to meto literatūros atgimimą, visų pirma pabrėžiamas trisdešimtųjų kartos indėlis. Vyrauja nuomonė, kad poezija buvo mažiau politizuotas, lankstesnis, smulkesnis ir dėl to pro cenzūros tinklus lengviau praslystantis, ideologiniam muštrui sunkiau pasiduodantis žanras. Tačiau kūriniai, kurie šiandien žymi poezijos atgimimą (pirmieji Marcinkevičiaus, Baltakio, Maldonio, Degutytės eilėraščių rinkiniai), vis dėlto jau priklauso istorijai, ir perskaityti juos kaip meno kūrinius, turinčius išliekamąją vertę, beveik neįmanoma.
 
Plačiau skaitykite: 1930-ųjų karta.
Dvi pagrindinės „legãlios“ tradicijos lietuvių prozoje kilo iš Žemaitės ir Jono Biliūno. Dominavo pirmoji, realistinės prozos, tradicija – Juozas Baltušis, Ieva Simonaitytė, Juozas Grušas, Jonas Avyžius. Antroji, rizikingesnė, kryptis kilo iš Biliūno: prozos lyrizmas, subjektyvaus, intymaus žvilgsnio perspektyva buvo būdinga Mykolo Sluckio, Romualdo Lankausko, Jono Mikelinsko prozai. Per Chruščiovo atšilimą „novatoriškumą“ (nepainioti su modernumu) rėmusi valdžia vis tik labai saugojo meninės inovacijos ribas. Paprastai oficialiose kalbose buvo pagiriama už „ieškojimus“, bet čia pat priduriama apie jų nesuprantamumą liaudžiai. Pokario literatūros štampus kritikavę ideologai vis dėlto neleido vaizduoti žmogaus be teisingos ideologijos. Štai vienoje KGB pažymoje Antanui Sniečkui atkreipiamas dėmesys, kad „rašytojo Lankausko roman[e] ‘Vidury didelio lauko’ [...] tarybinis ir fašistinis kariai susiduria ne kaip skirtingų ideologijų skleidėjai, o tik kaip kenčiantys nuo karo baisumų žmonės“. LSSR KGB pažyma LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui apie kūrybinės inteligentijos nuotaikas, Vilnius, 1963 m. balandžio 3 d., in: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: Dokumentų rinkinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 320.
 
Vis tik iš to meto istorinio konteksto ištrūko ir šiandien be ypatingų išlygų vertę išlaikė kai kurios prozos knygos: pavyzdžiui, Vytauto Sirijos Giros romanai, visų pirma Voratinkliai draikės be vėjo (pirmoji publikacija Pergalės žurnale, 1960), kai kurios Lankausko, Mikelinsko novelės ir, be jokios abejonės, Icchoko Mero kūriniai, kuriuos galima vertinti neatsižvelgiant į jokias politines aplinkybes ir nedarant jokių nuolaidų dėl sudėtingo istorinio bei kultūrinio konteksto. Šio autoriaus romanas Lygiosios trunka akimirką (1963) išverstas į užsienio kalbas, kritikų buvo pavadintas šedevru.
 
Pirmojoje 7 dešimtmečio pusėje debiutuoja ir tokie svarbūs poetai kaip Vytautas P. Bložė, Jonas Juškaitis, Leonardas Gutauskas, Albinas Bernotas, Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus – bet savo brandžiausius kūrinius jie parašys kiek vėliau. Sirijos Giros, Mero, 1963 m. apsakymų rinkiniu Žydi bičių duona debiutavusio Juozo Apučio kūriniai jau tuomet išsiskyrė universalia problemika, miesto prozos dvasia, atsiribojimu nuo liaudiškos, kaimietiškos lietuviškosios prozos. Kazys Boruta pasineria į siautulingą tautosakos pasaulį; Mikelinskas bando kurti psichologiškai niuansuotus charakterius, o ne pagal sovietinės ideologijos klišes veikiančius personažus-kaukes. Literatūra pamažu atsikovoja minimalios laisvės erdves.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

LSSR KGB pažyma LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui apie kūrybinės inteligentijos nuotaikas, Vilnius, 1963 m. balandžio 3 d.
Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: Dokumentų rinkinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušau
Valdemaras Kukulas
Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013
Marcelijus Martinaitis
„Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“
Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
Kornelijus Platelis
„Apie moderniąją lietuvių poeziją“
Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1991, p. 257–262
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.