Maždaug nuo 7 dešimtmečio pabaigos lietuvių, latvių ir estų aktoriai pradėjo filmuotis „Mosfilm“, „Lenfilm“ ir kitų SSRS respublikų filmuose. Prancūzų Naujosios bangos įtaka sovietų kinui sugrąžino autentikos poreikį, be to, svarbus tapo ir „šestidesiatnikų“ „Šestidesiatnikai“ „Šestidesiatnikai“ – 1925–1945 m. gimusi sovietų inteligentų karta, kuri palaikė ir išplėtojo po Stalino mirties (1953) bei XX komunistų partijos suvažiavimo (1956) prasidėjusią šalies destalinizacijos politiką ir „atlydžio“ idėjas, atsigręžė į Vakarų kultūrą bei 3 dešimtmečio rusų avangardą.

Iš pradžių „šestidesiatnikai“ tikėjo „žmogiško veido socializmu“, t. y. galimybe reformuoti socialistinę santvarką. Labiausiai reiškėsi literatūroje (Jevgenijus Jevtušenka, Andrejus Voznesenskis, Bela Achmadulina, Vasilijus Aksionovas, Bulatas Okudžava, Jurijus Trifonovas, broliai Strugackiai), kine (Andrejus Tarkovskis, Andrejus Michalkovas-Končialovskis, Marlenas Chucijevas, Elemas Klimovas, Georgijus Danelija, Genadijus Špalikovas), teatre (Maskvos teatras „Sovremennik“), dailėje (Ernstas Neizvestnyj, Stasys Krasauskas), muzikoje (Alfredas Šnitkė, Sofija Gubaidulina).

 Kartais „šestidesiatnikai“ vadinami subkultūra, nes sukūrė naują žanrą – autorinę dainą, išpopuliarėjusią visoje SSRS (Bulatas Okudžava, Vladimiras Vysockis, Aleksandras Gorodnickis, Jurijus Vizboras). Po 1968-ųjų jų įtaka nusilpo, ne vienas tapo disidentu, emigravo. suformuotas Baltijos šalių („Pribaltikos“) įvaizdis. Jaunieji maištininkai rusų rašytojų kūriniuose, kurie netrukus būdavo ekranizuojami, ieškojo savęs ne tik Sibiro statybose, bet ir Taline, Rygoje (Vilniuje – daug rečiau), su lietuvių menininkais draugavo ir čia dažnai lankėsi to meto rusų poezijos žvaigždės: Jevgenijus Jevtušenka, Robertas Roždestvenskis, Bela Achmadulina, Andrejus Voznesenskis, prozininkas Vasilijus Aksionovas, dar nepripažintas Josifas Brodskis, garsūs dailininkai, teatralai, kinematografininkai.

 

Didelės įtakos turėjo ir Panevėžio dramos teatro išgarsėjimas. Apie jį rašė svarbiausi teatro kritikai, o šlovė sklido po visą SSRS. Taip pat lietuvių aktoriai tapo pageidaujami po milžiniškos Vytauto Žalakevičiaus filmo Niekas nenorėjo mirti sėkmės. Iki šiol filmą Rusijoje gerai prisimena ne tik profesionalai, bet ir didelė dalis vyresnio amžiaus žiūrovų. Lietuvių aktoriai buvo kviečiami ir noriai vaidino SSRS studijų filmuose. Filmai, kuriuose jie vaidino, dažnai buvo daug populiaresni už lietuviškus, o filmavimas žadėjo keliones į tolimus šalies kampelius, susitikimus su įdomiais kūrėjais ir, mūsų akimis, tegu ir ne žvaigždiškus, bet realius honorarus.

 

Išvaizdūs lietuvių aktoriai patiko sovietų žiūrovams. Vienas pirmųjų buvo Donatas Banionis. Jį išpopuliarino Savos Kulišo filmas Ne sezono metas (Mertvyj sezon, 1969), kuriame suvaidino sovietų šnipą Ladeinikovą. Šaltojo karo metais gana sąlygiškuose Vakaruose (filmuota daugiausia Estijoje) Ladeinikovas ieško mokslininko – nacių nusikaltėlio, kuris tęsia eksperimentus, pradėtus dar Antrojo pasaulinio karo metais. Tikrasis didvyriškumas – viena pagrindinių filmo temų. Ladeinikovas, net ir pasijutęs demaskuotas, siekia baigti savo misiją. Jis lyg ir didvyris per prievartą, tačiau Banioniui buvo svarbu pabrėžti savo personažo ginamas vertybes. Jų triumfas filme sutampa su finaline scena, kai simboliškoje niekieno žemėje prasilenkia ir vienas į kitą pasižiūri du apkeičiami šnipai – sovietų ir anglų (pastarąjį, beje, suvaidino Laimonas Noreika) ir, regis, Ladeinikovas puikiai suvokia, kad tėvynėje jo laukia nežinia.

 

Šiuolaikiniais terminais tariant, po šio filmo Banionis tapo kultiniu aktoriumi. Jis filmavosi rusų, ukrainiečių, baltarusių, Vokietijos Demokratinės Respublikos filmuose, vaidino istorinius personažus – Goyą (Konrado Wolfo Goja, arba sunkus pažinimo kelias, Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis, 1971), Beethoveną (Horsto Seemanno (Zemano) Bethovenas – gyvenimo dienos, Beethoven – Tage aus einem Leben, 1976), Salvatorą Alliendę (Žalakevičiaus Kentaurai, Kentavry, 1978) ir tiesiog tardytoją (Augustino Baltrušaičio Inkasatoriaus krepšys, Sumka inkassatora, 1977) ar povandeninio laivo kapitoną (Boriso Volčeko „Laimingosios lydekos“ vadas, Komandir sčastlivoi „Ščiuki“, 1972).

Šie filmai kino istorijoje, matyt, ir liks tik todėl, kad juose nusifilmavo Banionis. Kartais režisieriams prireikdavo „užsienietiško“ aktoriaus akcento, kaip kad šmaikščioje Eldaro Riazanovo komedijos Saugokis automobilio (Beregis avtomobilia, 1966) epizode, kur Banionio pastorius aiškina, kad visi tiki: „Vieni tiki į Dievą, kiti tiki, kad jo nėra“, bet dažniausiai jį dubliuodavo aktorius Aleksandras Demjanenka.

 

Banionis vaidino ir rusų kino klasikų filmuose: Grigorijaus Kozincevo (Karalius Lyras, Korol Lir, 1970), Michailo Kalatozovo (Raudonoji palapinė, Krasnaja palatka, 1970), Michailo Šveicerio (Misterio Makinlio pabėgimas, Begstvo mistera Mak-Kinli, 1975). Vis dėlto viršūnė buvo Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio Soliaryje (1972). Šiame filme išryškėjo Juozo Miltinio mokyklos bagažas – kruopšti vaidmens analizė, sugebėjimas perteikti herojaus mintis, psichologizmas, kuris, paradoksalu, neatsiejamas nuo brechtiško sąlygiškumo.

 

Iš pradžių lietuvių aktorius dažniausiai kviesdavo vokiečių, fašistų, šiaip užsieniečių ar mokslinės fantastikos filmų personažų vaidmenims. Tokių, dažniausiai neigiamų personažų kelias dešimtis suvaidino Algimantas Masiulis, kuris filmavosi „Mosfilm“, „Lenfilm“, „Tallinfilm“, Odesos, Rygos, Aleksandro Dovženkos kino studijose. Masiulis itin išgarsėjo suvaidinęs įtakingą nacį 4 serijų Vladimiro Basovo filme Skydas ir kalavijas (Ščit i meč, 1968), kuris esą lėmė Vladimiro Putino apsisprendimą tapti čekistu.

 

Šiame filme jauną gestapininką Otą – teigiamo pagrindinio veikėjo antitezę – suvaidino ir Juozas Budraitis, kurį netrukus ėmė kviesti garsūs to meto rusų režisieriai. Jis iškart išsiskyrė taupia, net minimalistine vaidybos maniera, dar paryškinančią jo „vakarietišką“ išorę. Kino valdininkai Budraičiui neleido filmuotis didžiojo režisieriaus Michelangelo Antonioni (Mikelandželo Antonionio) filme (panašių draudimų sulaukė ir ne viena garsi rusų aktorė). Sovietų aktoriams buvo galima filmuotis tik bendros gamybos arba „liaudies demokratijų“ šalių filmuose. Beje, Budraitis suvaidino viename pirmųjų tokių bendros gamybos filmų – čekų režisieriaus Jano Schmidto (Šmito) Lanfiero kolonijoje (Kolonie Lanfieri, SSRS, Čekoslovakija, 1969, pagal Aleksandrą Griną).

 

Budraitis vaidino šių SSRS kino režisierių filmuose: Jevgenijaus Karelovo (Tarnavo du draugai, Služyli dva tovariščia, 1968), Grigorijaus Kozincevo (Karalius Lyras, Korol Lir, 1970), Aleksandro Stolperio (Ketvirtas, Četviortyj, 1972), Rodiono Nachapetovo (Su tavimi ir be tavęs, S toboi i bez tebia, 1973), Michailo Jeršovo (Blokada, 1973–1977), Aleksandro Alovo ir Vladimiro Naumovo (Legenda apie Tilį, Legenda o Tile, 1976), Nikolajaus Gubenkos (Pašauti paukščiai, Podranki, 1976), Levo Kulidžanovo (Karlas Marksas. Jaunystės metai, Karl Marks. Molodyje gody, kartu su VDR, 1980), Grigorijaus Čiuchrajaus (Gyvenimas gražus, Žizn prekrasna, La vita e bella, kartu su Italija, 1980). Jis suvaidino daug užsieniečių, kelis rusų šnipus ir net kosmonautą (Sugrįžimas iš orbitos, Vozvraščenije s orbity, rež. Aleksandras Surinas, „Mosfilm“, 1983). Aktorius rusų režisierių filmuose bei serialuose filmuojasi iki šiol.

 

Daug filmavosi ir Regimantas Adomaitis, kuriam įvairių SSRS kino studijų filmuose teko suvaidinti ne tik užsieniečius, bet ir pilietinio karo didvyrį Sergejų Lazo (Sergejus Lazo, rež. Aleksandras Gordonas, „Moldova-film“, 1967). Adomaitis daug filmavosi ir Rytų Vokietijos, bendros SSRS ir kitų šalių – Bulgarijos, Sirijos, Vakarų Vokietijos gamybos filmuose.

 

Įsimintinų vaidmenų „Belarusfilm“, „Talinfilm“, „Mosfilm“, Rygos kino studijoje sukūrė ir vienas svarbiausių lietuvių kino aktorių Bronius Babkauskas. Jis vaidino ne viename baltarusių kino klasiko Viktoro Turovo filme.

Budraitis, Adomaitis, Banionis net tapo anekdoto personažais – „trimis rusų stipruoliais“. Tai nuoroda į rusų tapytojo Viktoro Vasnecovo paveikslą Stipruoliai (Bogatyri, 1898), kuriame pavaizduoti ant žirgų sėdintys rusų liaudies pasakojimų (bylinų) personažai Dobrynia Nikitičius, Ilja Muromecas ir Alioša Popovičius.