Erlickas, kalbėdamas su naivaus kvailelio kauke, naudojasi pasaulinės literatūros siužetais, jo tekstai pilni aliuzijų ir citatų. Kalbama pasitelkiant įvairius žanrus (romansą, lyrinį eilėraštį, laišką, novelę), parodijuojama romansinės meilės lyrika, psichologinės novelės giliamintiškumas, aukštoji, rimtoji literatūra, pseudoliteratūrologinis stilius, naujųjų laikų naujakalbė ir sovietinės biurokratijos kalbos stilius:

 

 

Šalia karnavališkumo ir intertekstualumo dar vienas esminis Erlicko poetikos bruožas yra apvertimas: metaforos verčiamos į tiesioginę kalbą, o buities vaizdeliai – į simbolius, kalbos klišės, priežodžiai, patarlės sugyvinamos, vietomis sukeičiamos abstrakcijos ir konkretūs dalykai („Eiti į Europą“ visada reiškia konkretų ėjimą, kai galima pasiklysti ar atsitrenkti į stulpą, o ne bendrus, abstrakčius integravimosi procesus). Personažų dorybių vietoje iškeliamos ir idealizuojamos ydos, pvz., kyšininkavimas, apgaudinėjimas, sukčiavimas aprašomas kaip amžinąjį gyvenimą garantuojantis dalykas. Sukeičiamos ir sumaišomos situacijos, pvz., biblinėmis scenomis kalbama apie mūsų laikų muitininkus ir politikus, arba vaizduojamas policininkas, saugantis plėšiką.

 

 Nežinau, ar džiaugtis, ar verkti, kad J. Erlickas talentingai moka perdirbti, atgaivinti, prikelti pasenusius, susidėvėjusius motyvus, įvaizdžius, žodžius. Sigitas Parulskis, „Šiuolaikinis Kudirka – Juozas Erlickas ir besijuokiantys Pavlovo šunys“, Lietuvos rytas, 1995 07 14, p. 36.

 

Dėl to Erlicko kūryba dažnai matoma kaip visuomenės kritika. Sigitas Parulskis pavadino Erlicką sanitaru, jautriai diagnozuojančiu visuomenės būklę, kiti – šiandienos metraštininku, naujuoju Kudirka. O Vygantas Šiukščius yra stebėjęsis, kad, regis, kurdamas visišką groteską Erlickas „priartėja arčiausiai mūsų gyvenimo realybės, socialinės tikrovės, adekvačiausiai geba ją išreikšti“. Vygantas Šiukščius, Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 121. 

 

 

Nors keičiasi politinės santvarkos, aktualijos, visuomenės veikėjų pavardės, žmogaus kvailumas ir valdžios cinizmas išlieka ir teikia vis naujos medžiagos Erlicko tekstams.

 

 

Juozas Erlickas vienu metu buvo toks pat garsus ir atpažįstamas, kaip didžiausios popžvaigždės. Be savo knygų ir skilties didžiausiame šalies dienraštyje, jis koncertavo, dalyvavo televizijos laidose, o kavinė „Pas Erlicką“ veikia iki šiol. Turbūt nėra Lietuvoje žmonių, kurie nebūtų girdėję jo pavardės. Tai vienas iš tų retų Lietuvos rašytojų, kurie visuomenėje yra susikūrę labai aiškų įvaizdį. Jo paties prisiimtas gyvojo klasiko vaidmuo buvo „įteisintas“ Nacionaline kultūros ir meno premija (1997). Tarp įvaizdžio ir „tikrovės“, atrodo, nėra jokio tarpo. Savo biografiją erlickišku stiliumi pateikia netgi solidžiuose žinynuose. Kas yra kas Lietuvoje 2000, Kaunas: UAB „Neolitas“, 2000. Sunku pasakyti, ar už juokdario rimtu veidu kaukės yra „tikrasis“ Erlickas, ar tai priaugusi kaukė, o gal radikalus nuoširdumas?  

 

Jo bičiulis poetas Vladas Braziūnas pasakoja:

 

Jeigu rašyčiau kokią psichodisertaciją, galėčiau ten išklostyt visa, ką žinau apie Juozą, o tema būtų daugmaž tokia: žmogaus drovybė, kaip jo didybės ir grožio versmė. Kūrybos didybės ir grožio. [...] Irgi mokytasi ilgai ir sunkiai. Savo kailiu. Pirmas interviu per televiziją, išleidus minėtą knygą, buvo toks. Laiko duota nemažai. Vedėja jaudinasi, kaip čia pasiseks prakalbint, tai pirma beria beria žodžius kelias minutes, ir tai pirmas klausimas. Juozas nuodugniai jį patvirtina: „Taip“. Vedėja dar labiau susijaudina ir klausia dar ilgiau. Juozas nuodugniai paneigia: „Ne“. Vedėja laikosi iš paskutiniųjų ir paklausia: „Kokie jūsų kūrybos planai?“ Juozas nuodugniai lėtai: „Parašysiu du eilėraščius“. Oi kaip visiems patiko, oi kaip visi manė: tai gerai žmogus humorą skelia. Vladas Braziūnas, „Juozas kaip Juozas. Užtat jo didybė ir grožis!..“, Literatūra ir menas, 2003 03 07.

 

Lakoniški atsakymai į nuobodžius ir kvailus klausimus – ne poza, o įžūlus nuoširdumas.

Turbūt nebus perdėta pasakyti, kad gerus dvidešimt metų literatūrinėje lietuviško humoro scenoje dominuoja Erlickas. Tai nieko gero nesako apie lietuvių humoristiką, bet nieko blogo – apie Erlicką. Erlicko pavardė jau tapo juodojo humoro sinonimu, gyvenimo absurdas dažnai pavadinamas „erlickyne“.