Humoras yra laisvų, kritiškai mąstančių, saviironiškų žmonių bruožas. Kiek tokių žmonių sovietmečiu buvo viešumoje? Ir kaip galėjo rastis humoristinė literatūra?

 

Humoristinė literatūra turėjo tapti ideologinių priešų botagu, tačiau šis botagas buvo nevykęs. D. Roda ideologiškai „teisingame“ straipsnyje 1952 m. konstatavo satyros atsilikimą ir rašytojams diagnozavo „tiesos baimę“:

 

 

Žinoma, tokie pasažai šiandien jau savaime skamba groteskiškai, bet satyra iš esmės buvo neįmanoma. Ne tik Stalino metais bet ir daug metų po jo mirties sąžiningesnė humoristinė literatūra buvo nurašoma remiantis vieninteliu argumentu – autorius neva kritikuoja ne visuomenės tendencijas, o pavienius, netipiškus atvejus. Tačiau kaip galima kritikuoti tendencijas, jeigu tokioje „tobuloje“ visuomenėje ir tegali būti pavieniai atvejai. Arba tendencijos, kurias įvardija valdžia. Pažvelgti „tiesiai į akis tikrovei“ reiškė pažvelgti į akis baziliskui.

 

Humorui būdinga saviironija, reliatyvistinis žvilgsnis į pasaulį negalėjo tikti sovietiniam diskursui. Jis buvo iš esmės rimtas ir jokiu būdu negalėjo savęs ironizuoti. Todėl ir Balio Sruogos Dievų miškas – ironiškas pasakojimas apie Štuthofo lagerį – nepasirodė daugiau negu dešimt metų. Ši knyga sovietinių biurokratų akimis neatliko pagrindinės funkcijos – priešų triuškinimo.

 

Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ metais humoras tapo laisvesnis, tačiau lygiai taip pat kontroliuojamas. Ant humoristinio žurnalo Šluota viršelio dažnai būdavo kokia nors Chruščiovo replika ir ją iliustruojanti karikatūra, o žurnalo paskutiniuose puslapiuose susikūrė rubrika „‘Šluotai’ brūkštelėjus“, kurioje ankstesniuose numeriuose pašiepti tarnautojai, kolūkiai ar įstaigos pranešdavo apie priimtus pakeitimus. Humoras turėjo kovoti su visuomenės trūkumais.

 

Iš ko galėjo būti juokiamasi „atlydžio“ metu? Vienos svarbiausių humoristinės literatūros kūrėjų Vytautės Žilinskaitės to meto kūrybos temos – miesčionys, smetoniška Lietuva (humoreska „Šiais laikais“), Vytautė Žilinskaitė, Ne iš pirmo žvilgsnio: satyros ir humoreskos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 15. šaržuojamas biurokratizmas ir savanaudžiai valdininkėliai. Tačiau novelės puikiai atspindi to meto problemas – gyvenamasis plotas (nuomininkai, butų gavimas, paskyros), blatas, tai, kas buvo suvokiama kaip snobai, visuomenės elito atributai („Volga“, butas). Iš humoreskų, kurių šaltinis realijos ir buitis, šiandien galima atkurti to meto kasdienybę. 

 

Humoristinė literatūra labiau išlaisvėjo kartu su visa kultūra – apie 7 dešimtmečio antrą pusę, kai savo brandesnes knygas (Angelas virš miesto, 1967, Romantikos institutas arba Pafilosofavimai, 1968, Paradoksai, 1973, Paveikslas, 1981) pradėjo leisti Žilinskaitė. Ji pirmoji suteikė humorui psichologinės motyvacijos, gyvenimiškų situacijų tikrumo. Vytautas Kubilius rašė:

 

 

Humoras, kaip ir visa literatūra, turėjo būti suprantamas ir liaudiškas, tad vadinamasis agitbrigadinis stilius „brandžiojo socializmo“ metais klestėte klestėjo. Šiame fone visiška išimtis jau klasika tapęs Vlado Šimkaus eilėraščių rinkinys Bitės pabėgėlės (1973). Humoristinio eilėraščio žanras ir yra didžiausias šio rinkinio „perkūnsargis“: kvailelio kaukė (darbščios mintys išskrido iš galvos ir „man baisoka, kad galva tuščia“), Vladas Šimkus, Bitės pabėgėlės, Vilnius: Vaga, 1973, p. 46. juokdario vaidmuo leidžia pasakyti – karalius nuogas. Šimkiška ironija persipynusi su liūdesiu, melancholija ir kartu stebėtinai atvira: „rašau, kaip sąžinė man liepia“, – skaitome eilėraštyje „Atviras pokalbis“. Ir iš tiesų Šimkus sugebėjo humoristiniuose eilėraščiuose įveikti „tiesos baimės ligą“ ir pasakyti daug tiesos apie valdžią bei žmogų sovietinėje visuomenėje.

 

 

 

Kur čia humoras? Iš ko čia turi juoktis sovietinis skaitytojas? Be abejo, kritikų taktiškai buvo skaitomas tik pats paviršutinis „humoristinių eilėraščių“ lygmuo. Tačiau akivaizdu, kad tai nėra juokinga.

 

Būtų juokinga, jei nebūtų tragiška – tokia visa Šimkaus „humoristika“. Humoristiniai Šimkaus eilėraščiai formos požiūriu ne mažiau preciziški negu „rimtieji“. Tomas Venclova Šimkų yra įvardijęs kaip bene geriausiai valdantį eilėraščio techniką to meto lietuvių poezijoje. Tomas Venclova, Vilties formos: publicistika ir eseistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 325. Humoristiniuose eilėraščiuose išlaikytos tos pačios egzistencinės įtampos, melancholiškas susimąstymas, šimkiškas liūdesys, graudumas, karti ironija būdinga ir „rimtiesiems“ eilėraščiams. Iš tiesų humoro geluonis buvo nukreiptas į pačius sovietinės visuomenės pagrindus. Su juokdario kauke kalbama apie tuštybės mugę, privalomas šypsenas, išsikvėpusį tikėjimą valstybės idealais. Rimtumo ir dramatizmo jungtis, dėmesys eilėraščių formai leido Šimkui atnaujinti humoristinio eilėraščio žanrą, įteisinti jį kaip lygiavertį kitiems, „rimtiems“ žanrams.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu pasirodė ir daugiau kūrinių, persmelktų ironija (Sauliaus Šaltenio proza), grotesko ir absurdo pojūčiu (Kazio Sajos, Juozo Glinskio dramaturgija). Visa sistema virto absurdą keliančiu monstru (tai puikiai pagauta Juozo Erlicko kūryboje, Stasio Jonausko eilėraščių rinkinyje Spaliai).