Po Stalino teroro Sovietų Sąjungoje buvo tobulinamos kitos priemonės kontroliuoti kitamanius, menininkus, politinius disidentus. Nikita Chruščiovas 1959 m. SSRS rašytojų III suvažiavime aiškiai pasisakė apie prieštaraujančiųjų režimui psichiką:
Nusikaltimas – tai nukrypimas nuo visuotinai pripažįstamų elgesio normų, dažnai sukeliamas psichinių sutrikimų. Ar gali komunistinėje visuomenėje būti atskirų žmonių ligų, psichinio sutrikimo atvejų? Matyt, kad gali. Jei taip yra, tai taip pat galimi ir nusikaltimai, būdingi nenormalios psichikos žmonėms. Bet ne iš šių psichopatų spręsti apie komunistinę visuomenę (Juokas. Aplodismentai). Tiems, kurie panašiu pagrindu imtų kviesti kovon su komunizmu, galima pasakyti, kad ir dabar esama žmonių, kovojančių su komunizmu, su jo kilniomis idėjomis, bet tokių žmonių psichinė būklė, akivaizdu, nenormali. Служение народу — высокое призвание советских писателей, речь товарища Н. С. Хрущева на III Съезде писателей 22 мая 1959 года, Правда, 1959 05 24.
Priverstinis uždarymas į psichiatrinę ligoninę buvo vienas iš paplitusių kontrolės būdų. Uždaryti žmogų užteko to, kad jis nepritaria oficialiai ideologijai.
Asmenys už antisovietinę veiklą ne tik buvo baudžiami laisvės atėmimo bausmėmis, jiems buvo taikomos ir psichologinio poveikio priemonės, tokios kaip profilaktiniai pokalbiai, šmeižto akcijos spaudoje ir viena žiauriausių priemonių – uždarymas į psichiatrinę ligoninę. Ten jie galėjo patekti už tautinį pasipriešinimą ir žmogaus teisių reikalavimą, norą emigruoti, religinę veiklą, nelegalių leidinių platinimą ir kt. Surinktus duomenis apie tokių asmenų veiklą KGB pateikdavo teisėtvarkos institucijoms su pasiūlymu priimti sprendimą dėl jų įkalinimo arba priverčiamojo gydymo. 1970–1975 metais Lietuvoje už antisovietinę veiklą psichiatrinėse ligoninėse buvo izoliuoti Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, Mindaugas Tomonis, Voldemaras Karaliūnas, Vaclovas Sevrukas ir kiti. KGB slaptieji archyvai 1954–1991 m., sudarytojos Kristina Burinskaitė ir Lina Okuličiūtė, mokslinis redaktorius Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 306.
Simboliška, kad vienas įsimintiniausių protestų prieš laisvės suvaržymus – 1972 m. Romo Kalantos susideginimas – valdžios taip pat buvo aiškinamas psichikos sutrikimu. Nors kai kurie lietuvių rašytojai (pvz., Vytautas P. Bložė) kalba apie tyčinį gydymą ir bandymą su jais susidoroti, jaunesnė karta atsidūrimą psichiatrinėje ligoninėje neretai prisimena ir kaip nuotykį arba kaip būdą išvengti karinės tarnybos. Jurgio Kunčino, beje, kurį laiką dirbusio sanitaru Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, romano Tūla (1993) pasakotojas, sovietmečio valkataujantis inteligentas, beprotnamyje randa namus ir jaučiasi gana komfortabiliai. Poetas Aidas Marčėnas prisimena:
1981 ar 1982 m. patekau į beprotnamį, Naujoj Vilnioj. Jaučiausi ten labai gerai. Jaučiausi esąs normalioj aplinkoj, galėjau laisvai kalbėtis. Žmonės ten buvo su savom problemom, bet atrodė, kad nenormalus pasaulis yra kitapus beprotnamio tvoros. Siurrealistinis pasaulis. Kokia baisi buvo santvarka! Beprotnamy jautiesi esąs tarp normalių savų žmonių. A. Marčėno pokalbis su V. Sventicku, in: Valentinas Sventickas, Šitas Aidas, šitas Marčėnas: Monografinė studija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 36.
Tad psichiatrinė ligoninė poeto biografijoje galėjo tapti ir šaunumo bei savotiško disidentizmo patvirtinimu, persipynusiu su romantišku genijaus mitu (pvz., Leonardo Gutausko prozoje).
„Normalaus“ pasaulio lyginimas su beprotnamiu yra vienas iš moderniosios literatūros topų. Beprotnamis dažnai tapdavo visos santvarkos, visuomenės alegorija. Ezopo kalba čia kurta pagal principą, kad teisybę gali sakyti tik karaliaus juokdarys.
„Lengvai pamišusių“ veikėjų septintojo–devintojo dešimtmečių lietuvių literatūroje yra tikrai daug ir jiems suteikiamas aukščiausias moralinio autoriteto statusas. Loreta Mačianskaitė, „Kodėl Pijus nebuvo protingas, arba Požiūrių į psichikos ligonius modeliai XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje“, Teksto slėpiniai, 2012, Nr. 15, p. 103.
Juozo Grušo pjesės Pijus nebuvo protingas (past. 1974) protagonistas idealistiškai kovoja prieš prekybos bazės (sykiu, žinoma, prieš visos sistemos) negeroves ir yra pasmerktas donkichotiškam išprotėjimui. Pagrindinė Juozo Glinskio pjesės Grasos namai (past. 1970) veiksmo erdvė yra beprotnamis, o pagrindinis personažas – poetas Antanas Strazdas, kurio išprotėjimą literatūriškai sureikšmino ir poetas Sigitas Geda. Pasak Loretos Mačianskaitės, Grasos namų Strazdo „beprotybė interpretuojama kaip tam tikras socialinis vaidmuo, istorinis pasirinkimas būti tiesos sakytoju ir kankiniu“. Loreta Mačianskaitė, „Kodėl Pijus nebuvo protingas, arba Požiūrių į psichikos ligonius modeliai XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje“, Teksto slėpiniai, 2012, Nr. 15, p. 102.
Dėl tokių beprotybę ir genijų siejančių sampratų lietuvių literatūroje svarbi ir dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūra. Kazio Sajos pjesėse Mamutų medžioklė (past. 1968), Maniakas (past. 1967) maišosi karnavalo, žmonių kvailybės ir visuomenės kvailinimo siužetai. O pati siurrealistinė, groteskiška Gedos, Bložės, Martinaičio poetinė kalba buvo viena iš beprotybės estetikos formų, oponuojančių racionaliai ir tvarkingai ideologijai, – chaoso kūrimas griežtai kontroliuojamoje visuomenėje.
Galiausiai Ričardo Gavelio Vilniaus pokerio (1989) pasaulis:
[M]ilžiniškas bepročių pokeris. Kiekvienas slepia savo kortas, didina ir didina statymą, maivosi ir vaiposi, manydamas apgauti kitus, o tikrųjų kortų niekas taip ir nesužino. Tai bepročių pokeris, jame nėra jokios logikos nei prasmės: čia pasuojama su keturiais tūzais ir keliama iki begalybės be jokios figūros. Čia visi žaidžia va bank, bet niekas neišlošia to banko. Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas, niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis. Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 495.
Pagrindinis romano personažas Vytautas Vargalys yra kamuojamas šizofrenijos, persekiojimo manijos, bet sykiu trokšta atrasti tiesą apie valdžios galios mechanizmus. Tokie tiesos ieškotojai ir galios demaskuotojai sovietinių psichiatrų būtų tučtuojau paskelbiami ligoniais. Sovietinės psichiatrijos praktiką patyrę disidentai rašo:
[P]amėginkite įrodyti, kad jūsų samprotavimai apie Čekoslovakijos okupaciją arba apie tai, kad SSRS nėra demokratinių laisvių, nėra klaidingi įsitikinimai, neturintys realaus pagrindo... Ir kad tai, jog jūs ir jūsų artimieji yra sekami, nėra „persekiojimo manija“. […] Teismo psichiatrijos instituto ekspertai medicinos daktarai Pečernikova ir Kosačiovas sako aiškiai: „Kovos už tiesą ir teisingumą idėjos dažniausiai kyla paranojinės struktūros asmenybėms“, arba „paranojinio bylinėjimosi būsena susiklosto dėl psichiką traumuojančių aplinkybių, pažeidžiančių tikrinamųjų interesus, ir yra paženklinta asmenybės teisinio statuso pažeistumo antspaudu“, arba „būdingas šių (pervertintų – V. B. ir S. G.) idėjinių konstrukcijų požymis yra įsitikinimas savo teisumu, pasiryžimas ginti „pamintąsias teises“, „pergyvenimų reikšmingumas ligonio asmenybei“, arba „Teismo posėdį jie panaudoja kaip tribūną kalboms ir kreipimasis“. Vladimir Bukovskij, Semion Gluzman, „Psichiatrijos vadovas disidentams“, Naujasis židinys-Aidai, 2010, Nr. 11, p. 382–391.
Taigi įvairios beprotybės formos lietuvių literatūroje buvo gana paplitusios – nuo romantiško išprotėjusio genijaus adoracijos iki asmenybes naikinančių psichiatrinių ligoninių siaubo.
Komentarai
Rašyti komentarą