Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris pasirodė 1989-aisiais. Taigi dar Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, o cenzūrai vis dar neatšauktai.

 

Tai buvo negailestinga sovietinio režimo dekonstrukcija, jo nužmoginančios galios kritika. Visuomenė vaizduojama kaip išsunkta, žmonės dvasiškai suluošinti, o valdžios žaidimo taisyklės neperprantamos. Tačiau režimo kritika nebuvo joks tabu – rodėsi tremtinių literatūra, publicistika politinėmis, ekologinėmis temomis, išviešintas Molotovo–Ribbentropo paktas...

 

Įsivaizduokite, kad tarp Lietuvos trispalvių, Sąjūdžio simbolikos pasirodo koks nors erotinis plakatas ar skulptūra... Panašų įspūdį turėjo sukelti Vilniaus pokeris, vienas iš nedaugelio lietuvių romanų, sovietmečiu rašytų į stalčių ir padariusių didžiulį poveikį lietuvių literatūrai bei visuomenei.
 

Prie knygynų nusidriekė eilės, tėvai jį slapstė nuo paauglių, o pastarieji vertė namus, ieškojo šios knygos ir skaitė ją naktimis. Lolita Varanavičienė prisimena:

 

[„Vilniaus pokeris“] buvo skaitomas ir „suskaitomas“ – naktimis ir iki pat skylučių puslapiuose, skolinantis knygą ar net vagiant iš bibliotekų ir iš savo tėvų. [...] [D]raugė atliko beveik kratą namuose ir rado „Vilniaus pokerį“ – tėvai buvo „tvirkinančią“ knygą paslėpę fotelyje. Deimantė Kažukauskaitė, Premijos ištiktas. Apie Vilniaus televizijos literatūrinės premijos laureatą rašytoją R. Gavelį, Metai, 2000, Nr. 11, p. 152.

 

Nors Gavelis pelnė pornografinio rašytojo etiketę, natūralistinių erotinių scenų romane beveik nerasime. Erotika čia greičiau siurrealistinė, aiškiai metaforizuota žmogaus pastanga pažinti ir užvaldyti kitą, tačiau iš kitos pusės visuomet rizikuojama pačiam pražūti. Neatsitiktinai pagrindinė romano moteris Lolita, iš pradžių tarsi ir buvusi Vytauto Vargalio pusėje, vėliau virsta Lilita (sen. hebr. lilit – „naktis“), kuri žydų mitologijoje yra moteriškosios giminės demonas. Lolita-Lilita vaizduojama agresyvi, plėšri:

 

 

Lolita, Lilita, demonų valdovė. „Lilith“ reiškia rijikė. Ką ryja manoji Lolita Lilita? Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 283.

 

Istorijos finale Vytautas jaučiasi bejėgis, o Lolita „springdama ryja mane, urzgia iš pasitenkinimo“. Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 313.

Taigi pagrindinis romano veikėjas Vytautas Vargalys bando perprasti režimą, politinės galios mechanizmus, o erotika yra viena iš šio pavojingo žaidimo dalių.

 

R. Gavelio herojus ne tiek susijungia su savo erotiniais objektais, kiek į juos žiūri, mėgina į juos įsiskverbti, pažinti iš vidaus, t. y. atrasti kūniškumo formulę. Regimantas Tamošaitis, „Paskutinė Ričardo Gavelio knyga“, Metai, 2003, Nr. 1, p. 85.

 

Tačiau dalį skaitytojų tikrai ne mažiau piktino ir tautinių mitų dekonstrukcija. Tautinio sąmoningumo atbudimo kontekste Gavelis kalba apie lietuvių tingumą, vangumą, prisitaikymą, o Gedimino bokštas – svarbiausias sostinės simbolis – vaizduojamas kaip bukas ir nevaisingas falas. Pats Vilnius – juodoji skylė – Visatos Subinė. Lietuviai yra persekiojami Dariaus ir Girėno komplekso – beveik atlikę žygdarbį, jie pralaimi paskutinę minutę. Šio komplekso pradžią rašytojas sieja su bene svarbiausia lietuvių istorine figūra:

 

Vytautas Didysis, praradęs Lietuvos karūną paskutiniausią akimirksnį, kai viskas, rodės, buvo jau beveik įvykę. Lygiai taip pat Darius su Girėnu skrido per Atlantą – viską padarė, didvyriškai nugalėjo sunkumus ir tėškėsi į žemę per trejetą žingsnių nuo namų. Lygiai taip dabar elgėsi krepšininkai – perskrido savus atlantus, nugalėjo sunkumus ir ūmai pristigo dvasios per vieną žingsnelį nuo tikslo. Visi mes netenkam karūnos paskutiniausį mirksnį, visad teškiamės į žemę per tris žingsnius nuo namų. Tokia nelemta yra mūsų lemtis. Regimantas Tamošaitis, „Paskutinė Ričardo Gavelio knyga“, Metai, 2003, Nr. 1, p. 85.

 

Tiek tautinių mitų griovimas, tiek erotikos panaudojimas, ciniškas provokavimas tarsi ragino nepasiduoti visuotinei euforijai, blaiviai mąstyti, nepuoselėti veidmainiškos moralės, kuri ne tik būdinga totalitariniams režimams, bet ir gali virsti varžančiais rėmais ir nepriklausomoje valstybėje.
 

Iškalbingas Jūratės Stauskaitės prisipažinimas laiške Gaveliui jau po jo mirties: ji devynerius metus laikė Vilniaus pokerį, buvo prisiklausiusi įvairiausių nuomonių ir nenorėjo imti į rankas „tos juodos knygos“, rodės, kad ši knyga „suteps mano gyvenimą“.

 

[V]ienintelis santykis su knyga buvo noras kaip nors ja atsikratyti (gal net sudeginti), nes padovanoti kam nors neleido sąžinė. Jūratė Stauskaitė, „In memoriam“, Šiaurės Atėnai, 2002 08 31.

 

Tačiau galų gale atsivertusi knygą negalėjo atsitraukti.

 

[T]ikriausiai svarbiausias dalykas] pritrenkęs mane, – niekur neišvydau juodos spalvos. Visame skausmo pritvinkusiame Jūsų aprašyto herojaus pasaulyje mačiau tik begalinę meilę. Taip pat – meilę moteriai (ar atsitiktinai pasirinkote Nabokovo herojės vardą?) ir – meilę Tėvynei, kur kas stipresnę, nei esu kada nors patyrusi „patriotiniuose“ tekstuose. Taigi Jūs man davėt dvigubą, ne – trigubą pamoką. Jūratė Stauskaitė, „In memoriam“, Šiaurės Atėnai, 2002 08 31.