Juozas Aputis (1936–2010), kartu su dalimi savo kartos prozininkų (Romualdu Granausku (1939–2014), Bite Vilimaite (1943–2014), Icchoku Meru (1934–2014), Broniumi Radzevičiumi (1940–1980), Sauliumi Šalteniu (g. 1945) ir kt.), priklauso tiems rašytojams, kurie, priešindamiesi oficialiajai sovietinės literatūros estetikai, modernizavo lietuvių prozą. Ši modernizacija vyko ne tik ieškant naujų kalbėjimo būdų, bet – ir tai kur kas svarbiau – vietoj vyravusio supaprastinto žmogaus vaizdinio įvedant komplikuoto, sudėtingo žmogaus paveikslą.

 

Aputis gimė Raseinių rajone, Balčių kaime (šis pavadinimas nesyk sutinkamas jo kūriniuose), mokėsi Nemakščių ir Viduklės mokyklose, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą kur, kaip ir daugelis lietuvių rašytojų, studijavo lietuvių filologiją. Baigęs universitetą darbavosi įvairių leidinių redakcijose, ilgiausiai – 21 metus – dirbo žurnale Pergalė (nuo 1991 – Metai). Vėliau persikėlė gyventi į etnografinį Zervynų kaimą Dzūkijoje.

 

Nors Aputis yra parašęs apysakų bei romaną, tačiau labiausiai vertinamos jo novelės. Aputis – vienas tų autorių, su kurių vardu siejamas lietuvių novelės iškilimas ir suklestėjimas. Literatūros tyrinėtoja Jūratė Sprindytė yra pateikusį tokį apibendrintą Apučio kūrybos vaizdą:

 

Apie ką gi jis rašo? Kas sudaro jo sukurtojo pasaulio atramines kategorijas? Kad būtų lakoniškiau, pasiremsiu per keletą dešimtmečių formuluotomis įvairių vertintojų mintimis: tiesa ir tikrumas (Romualdas Lankauskas), grožis, gerumas, tekantis laikas, žmogiškumo ir smurto priešprieša (Albertas Zalatorius), aistringas visuotinumo ieškojimas (Algimantas Bučys), sodžiaus mikrokosmosas (Sigitas Geda), autobiografinis autentiškumas (Petras Bražėnas), atmintis ir sąžinė, pasaulėvaizdžio lyrizmas (Vytautas Kubilius). Jūratė Sprindytė, Lietuvių apysaka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 300. 

 

Citatoje nužymėti patys bendriausi (dėl to labai abstraktūs) Apučio kūrybos aspektai gali pasirodyti banalūs. Tačiau nuo banalybės juos dažniausiai gelbsti nuolatinė Apučio pastanga atrasti menines formas, kurios per konkrečią, įtaigiai papasakotą istoriją leistų parodyti ir išryškinti esmingus žmonių laikysenų, elgsenų, santykių aspektus. Visuotinumo Aputis ieško ne didžiuosiuose istoriniuose įvykiuose, o pasakodamas apie kasdienę žmonių patirtį, kuri, jo teigimu, tik ir galinti pasakyti ką nors esminga apie šį gyvenimą.

 

Nors Aputis neretai pristatomas kaip klasikinių vertybių autorius, kurio tekstams būdingas realistinis braižas, tačiau jis yra parašęs ne vieną eksperimentinę novelę (pvz., „Žuvys neturi atminties“) ar tekstą, svyruojantį tarp novelės ir esė (pvz., „Autorius ieško išeities“). Sprindytė teigia:

 

[K]nyga Keleivio novelės (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo. Jūratė Sprindytė, Ak, Aputi! Kelios tezės ir vienas linkėjimas, Nemunas, 2006 06 15.

 

Be originalios kūrybos, Aputis taip pat vertė rusų prozą. Netipiškas yra jo vaidmuo spaudai rengiant  Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai antrąją dalį. Parašęs pirminį šios dalies variantą, Radzevičius nusižudė, po kurio laiko Aputis apsiėmė iš juodraščio parengti knygą, kurios autentiško, juodraštinio varianto skelbti dar nebuvo galima. Taip jis tapo neakivaizdžiu šios knygos bendraautoriu.