Henriko Algio Čigriejaus (g. 1933) kūrybinė laikysena netipiška. Poetas debiutavo gerokai vėliau negu jo kartos literatai (Jonas Juškaitis, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis ir kt.), sovietmečiu neparašė nė vieno „raudono“ eilėraščio, bet nesugebėjo ir Atgimimo proga surimuoti kokių nors valstybiškai reikšmingų posmų. Aidas Marčėnas yra atkreipęs dėmesį, kad daugelį metų gyvendamas Vilniuje Čigriejus taip ir neparašė nė vieno eilėraščio apie šį miestą, net ir žvirbliai su kuosomis yra iš ten – iš vaikystės erdvės ir laiko, iš Pasvalio krašto.
Įdomu ir tai, kad gavęs nemažai premijų, taip pat ir svarbiausią – Nacionalinę kultūros ir meno premiją, šis poetas gana santūriai vertinamas. Ir priežastis čia gali būti jo paties santūri, nuosaiki laikysena. Laimingo poeto laikysena, kaip sakė Valdemaras Kukulas:
Mūsų literatūrinė konjunktūra, stimuliuodama rašytojo – kaip visuomeninės aukos, kaip mūsų kalčių bei nuodėmių atpirkėjo – vaizdinį, suformavo gana negatyvų požiūrį į laimingą menininką ir jo kūrybą. Laimingas menininkas nelaimingoje visuomenėje? Tada jis arba nepataisomas egoistas, azartiškas lošėjas savitikslėmis metaforomis, reikalingas tik retiems dvasinės aristokratijos salonams, arba hermetiško mąstymo ir hermetiškų jutimų žmogus, savo kūryba kas vakarą sau rengiantis intelektualinę „dvasios puotą“. Valdemaras Kukulas, „Laimingo poeto eilėraštis“, in: Valdemaras Kukulas, Eilėraščio namai: esė apie poezijos šiandieną, Vilnius: Vaga, 1992, p. 151–158.
Čigriejaus poezija tęsia donelaitišką tradiciją – vyrauja pasakojamasis tonas, nevengiama šiurkštesnių, rupesnių žodžių, savo eiles jis vadina kirveliu aptašytomis. Šviesus, atlaidus, (savi)ironiškas autoriaus žvilgsnis nušviečia jo kūrybą jaukumo šviesa ir užkoduoja etinį matmenį: jo eilėraščiuose kalbantis žmogus – paprastas, po naivumo kauke besislepiantis senas išminčius, nesiruošiantis niekam pamokslauti ar mokyti gyvenimo. Paprastas, neišvaizdus, niekuo neišsiskiriantis paukščiukas – žvirblis, kuosa ar kas panašaus – yra tapęs viena svarbiausių metaforų, apibendrinančių Čigriejaus pasaulėvaizdį (pvz., eil. „Giminių lankymas“). Dar labiau jo šviesa išryškina tragišką ir liūdną žmogaus likimo nuojautą. Tokį priešybių lydinį taikliai nusakė Juozas Erlickas:
Čigriejus žvalus tarytum putojantis alaus ąsotis ant šermenų stalo.
Subtilų tradicijos ir modernizmo lydinį Čigriejaus kūryboje buvo įžvelgusi ir poetė Judita Vaičiūnaitė:
Autorius, jau seniai inteligentas (kad ir kaip jis stengtųsi užtušuoti savo erudiciją), perėmė ne tik Donelaičio, Strazdo ir Vaižganto (supoetinti dėdžių ir tetų įvaizdžiai) tradicijas, bet suvokia, kad jam į kraują įsiliejo „iš toli atklydus graiko išmintis“, kad jis mato ir jaučia jau kaip šiuolaikinis žmogus. Man atrodo, kad tas subtilus lydinys – tas kaimo realijų pabrėžimas, vos pastebimai atmieštas pasaka ir knygine išmintimi, tas truputis šiltos didaktikos, tas liūdnumas ir ilgesys, išsakomas lyg juokaujant, tie ramūs klasikiniai posmai, kuriuose jaučiamas nervas ir tyčiomis išsaugota kažkas prasčiokiška – ir sudaro H. Čigriejaus originalumą. Judita Vaičiūnaitė, „Duona su gimtinės kvapu“, Pergalė, 1977, Nr. 11, p. 176.
Komentarai
Rašyti komentarą