1972-ieji savotiškai vainikuoja visą moderniosios literatūros pakilimą. Daugelis kritikų ir poetų mini tais metais pasirodžiusias knygas, kurios padarė perversmą lietuvių poezijoje: Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą, Sigito Gedos 26 rudens ir vasaros giesmės, Tomo Venclovos Kalbos ženklas. Tai knygos, kurias ir šiandien skaitydami galėtume nė neįtarti, kad jos rašytos ir leistos tais metais – sovietinių ženklų jose nerasime. O Valstybinis jaunimo teatras pastato maištingąjį jaunojo Rolando Rastausko Lenktynių aitvarą...

 

Tačiau 1972 m. gegužės 14 d., protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegina devyniolikmetis Romas Kalanta, kyla viešos demonstracijos. Užsitęsęs atlydys Lietuvoje baigiasi.

 

Istorikų duomenimis, vien tais metais KGB užverbuoja 20 naujų agentų. Atleidžiami Literatūros ir meno bei Nemuno redaktoriai, ilgametis „Vagos“ vadovas Jonas Čekys, dėl besikeičiančios politikos pats iš „Vagos“ išeina Alfonsas Maldonis.

 

Valdžia ėmėsi griežtai kontroliuoti jaunimo veiklą, cenzūruoti vakarietišką kultūrą. Išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto P. Bložės eilėraščių rinkinys Preliudai; neišleista Venclovos parengta vertimų knyga Choras. Iš pasaulio poezijos (pasirodė 1979 m. Čikagoje, pavadinimu Balsai); sulaikomas Juozo Apučio apysakos Skruzdėlynas Prūsijoje, Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinio Surūdijusi rožė, istoriko Antano Tylos monografijos Garšvių knygnešių draugija publikavimas.

 

Vito Areškos recenzija „Chaoso poetizavimas“ apie Gedos 26 rudens ir vasaros giesmes, išspausdinta ir be autoriaus žinios redaguota Tiesoje, Vitas Areška, „Chaoso poetizavimas“, Komjaunimo tiesa, 1972 08 26. buvo aiškus ženklas, kad modernioji poezija ir apskritai kultūra nepageidaujama. Kritika pradeda kalbėti apie novatoriškumo atokvėpį.

 

Suaktyvėjo diskusijos dėl literatūros kritikos ir reikalavimų literatūrai, prisiminti socialistinio realizmo postulatai. Juškaitis kritikuotas už 1971 m. Poezijos pavasaryje pasirodžiusį straipsnį „Opiausia – poezijos vertė“, Jonas Juškaitis, „Opiausia – poezijos vertė“, Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1971, p. 179–182.  kuriame sąžiningai formulavo aukštus vertės kriterijus, būtinus visais laikais. Beveik analogiškas problemas Vytautas Kubilius svarstė straipsnyje „Talento mįslės“, Vytautas Kubilius, „Talento mįslės“, Nemunas, 1972, Nr. 2, p. 17–20. po kurio pasirodymo kilo didžiulis skandalas, sulaikyta jo disertacija (patvirtinta tik 1978 m.). Negana to, jo straipsnį išsivertė rusų savilaida, o tai kritiko situacijos tikrai nepagerino. Kas gi sukėlė tokią reakciją? Kubilius kalbėjo apie biurokratinį literatūros valdymą, apie tai, kad oficialus kanonas yra dirbtinis ir tikrieji talentai yra visai kiti negu valdžios pripažintieji. Žinoma, užuomina apie Kosto Kubilinsko partizanų išdavystę irgi buvo nepriimtina.

 

Slogi tų ir vėlesnių metų atmosfera jaučiama ne tik iš tekstų, bet ir iš padidėjusios emigracijos, keistų mirčių, siejamų su KGB. Tačiau suaktyvėja ir disidentinė veikla, jaunimo subkultūros: 1972 m. pradedama leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, aktyvūs išlieka kraštotyrininkai, nenutrūksta ir hipių judėjimas. Visa tai turėdamas galvoje istorikas Egidijus Aleksandravičius klausia: