Sovietmečiu rašytojų grupės telkėsi pagal kartas, santykį su režimu, estetiką, tačiau kokie nors grupiniai manifestai toje aplinkoje buvo nelabai įmanomi. Viena įdomesnių poetų susitelkimo formų buvo Druskininkuose gyvenantys arba į Druskininkus reguliariai atvykstantys poetai. 8 dešimtmetyje po knygos sustabdymo ir ligoninių į Druskininkus gyventi persikelia Vytautas P. Bložė su Nijole Miliauskaite. Ten gyvena ir dirba Kornelijus Platelis, pas kurį dažniausiai ir rinkdavosi rašytojai. Į gimtinę vykdamas į Druskininkus užsukdavo Sigitas Geda. Atvykdavo ir Almis Grybauskas, Donaldas Kajokas, Gintaras Patackas, Edmondas Kelmickas, Vaidotas Daunys.
Nemanau, kad galima kalbėti apie anų laikų kokią nors organizuotesnę poetų grupę, tačiau mes visi, stilistiškai priešinęsi cenzūrai ir poetiniam esteblišmentui (viešai priešintis tik stilistiškai ir buvo įmanoma), jautėme vienas kito petį. Tam būriui, jei ne akivaizdžiai, tai savo kūryba, be minėtųjų, dar priklausė ir Jonas Juškaitis, tada jau miręs Antanas Masionis, Judita Vaičiūnaitė, jau emigravęs Tomas Venclova, Albinas Žukauskas – labai skirtingų kartų poetai, kuriuos vienijo pastangos atnaujinti poetinę kalbą ir, įteisinus metaforą bei daugiaprasmiškumą, padaryti ją neįkandamą cenzūrai. Kornelijus Platelis, „Buvimo paslaptis“, in: Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę, parengė Gražina Ramoškaitė-Gedienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 137.
Šiuos ir kitus ten atvykstančius poetus vienijo kritiškas santykis su vyraujančia privaloma estetika, o valdiška kritika tarp jų buvo priimama kaip komplimentas.
Ši grupė ir jos organizuojami neoficialūs skaitymai, meninės akcijos (apie tai sukurtas Vytauto V. Landsbergio filmukas „Koncertas“) pamažu išsivystė į svarbiausią tarptautinį poezijos festivalį Lietuvoje – „Poetinį Druskininkų rudenį“. „Poezijos pavasaris“ iš Vilniaus poetus išvežioja po visą Lietuvą, o į Druskininkus, priešingai, suvažiuoja daug poetų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Dėl šios priežasties šis festivalis yra uždaresnis, gal net elitiškesnis. Beje, atsirasti šiam festivaliui postūmį davė ir nuo 1986 m. Druskininkuose organizuojama „Jauna muzika“. Muzikai ir rašytojai rinkdavosi, diskutuodavo ir muzikuodavo Platelio name ir iki tol. Ant plokščio namo stogo susirinkdavo apie 60 žmonių, Šarūno Nako ansamblis, Austėja Nakienė, Evaldas Vyčinas sykį dainavo iki keturių ryto. Laisvų diskusijų stokojančioje aplinkoje tai buvo išskirtinis reiškinys.
Pagrindinės Poetinio Druskininkų rudens vertybės – laisvas literatų bendravimas, demokratiškumas, atviros diskusijos, siekiant kuo mažiau „vynioti mintis į vatą“, tačiau stengiantis neįžeisti ir neįsižeisti, poezijos skaitymai, kuriuose dera rimtumas ir žaismė, akademiškumas ir bohemiškumas, įvairūs konkursai, rimti ir ne visai rimti (populiariausias – vieno anoniminio eilėraščio konkursas), kuriuose džiaugiamasi kolegų laimėjimais, bet nepergyvenama dėl savų pralaimėjimų, nes suvokiama, jog poezijos neįmanoma objektyviai vertinti, menų sintezė. Kornelijus Platelis, „Poetinio Druskininkų rudens istorija“, www.pdr.lt.
Pagrindinį festivalio prizą – Jotvingių premiją – dar 1985 m. įsteigė Geda ir jai paskyrė 10 rublių. Finansinį premijos kuklumą konpensavo jos simbolinė reikšmė – ji buvo atsvara valstybiniams pripažinimo ženklams. Vėliau premijos finansavimą perėmė Druskininkų savivaldybė, o nuo 1998 m. – Kultūros ministerija.
Jotvingių premija – beveik poetinio geno, poetinio kraujo, šeimos, genties premija. Neįsivaizduojama, kad Jotvingių premiją būtų gavęs Justinas Marcinkevičius. Gal ir būta išimčių (pvz., Valdemaras Kukulas), bet jau tais laikais, kai grupės apskritai ėmė nykti. Tarp Marcinkevičiaus įsteigto „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ dabar jau nebėra principinės ideologinės ar estetinės įtampos, nors vienas lieka liaudiškesnis, kitas – elitiškesnis.
Komentarai
Rašyti komentarą