Neoficialus literatūrinis gyvenimas 7–8 dešimtmečiais vyko ir privačiose erdvėse, savotiškuose literatūriniuose salonuose, dailininkų dirbtuvėse, periodinių leidinių ir leidyklų redakcijose bei kavinėse. Privatus bendravimas, dalijimasis knygomis, jų aptarimas ir buvo svarbiausios neoficialaus literatūrinio gyvenimo formos, nes neoficialių leidinių, literatūrinės savilaidos beveik nebuvo.

 

Sovietmetis dažnai prisimenamas kaip kavinių laikas. Kavinės būdavo susitikimų ir diskusijų vieta. Pirmoji moderni kavinė „Neringa“, suprojektuota brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vilniuje atidaryta 1959 m.

 

„Neringa“ žaibiškai išpopuliarėjo, čia pradėjo rinktis menininkai, kultūros žmonės. Grafikas Stasys Krasauskas, tapytojas Augustinas Savickas, kalbininkas Bronys Savukynas, chemikas, pedagogas Kazys Daukšas, ekonomistas, publicistas Domas Cesevičius, kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis ir Algimantas Bražinskas, rašytojai Juozas Baltušis, Aleksys Churginas, Eduardas Mieželaitis, Algimantas Baltakis, jų kartos Maskvos „šestidesiatnikai“ Jevgenijus Jevtušenka, Vasilijus Aksionovas, Robertas Roždestvenskis, Andrejus Voznesenskis.

 

„Neringa“, o ypač vadinamasis profesorių stalas, neretai prisimenama ne tik kaip bohemos vieta, bet ir kaip savotiškas universitetas, kur dar tarpukario inteligentai, studijavę užsienio universitetuose, dalindavosi žiniomis, aptarinėdavo užsienio politikos, kultūros reikalus.

 

„Neringa“ buvo viešbučio, kuriame apsistodavo užsienio turistai, restoranas, tad nenuostabu, kad KGB čia rinkdavo sau medžiagą. Tiesa, dažniausiai prisimenama, kad apie pasiklausymo aparatūrą buvo žinoma ir tai nebuvo trukdis gana atviroms diskusijoms.

 

Poetas Justinas Marcinkevičius, po Nepriklausomybės atgavimo gana nostalgiškai prisimindavęs „Neringos“ laikus, Laima Lavastė, Ligita Valonytė, „Legendinėje kavinėje skambėjo ir laisvės idėjos, ir meilės žodžiai“, Lietuvos rytas, 2009 11 07, www.gyvbudas.lrytas.lt. jos atsidarymo ir išpopuliarėjimo metais jaunuosius rašytojus viešai barė už ten leidžiamą laiką:

 

Kartais nerimo kelia mūsų gyvenimo stilius. Kokį gyvenimą mato, sakysime, kai kurie jaunesni mūsų rašytojai? Butą, redakciją, kurioje dirba. Beveik kasdieną mato tuos pačius draugus ir girdi tas pačias literatūrines kalbas, šimtąjį kartą sprendžia tas pačias literatūrines problemas, kurios ilgainiui pavirsta į mikroskopines aguonos grūdo dydžio problemas, kartais prikaitintas „Neringos“ kavinės efekto pakrantėje, lempučių kaitroje. […] Mes per mažai dirbame. O kur gi kitur auga asmenybė, jeigu ne darbe. Gal būt mūsų puikioje kavinėje „Neringa“? 1960 m. vasario mėn. 23–24 d. įvykusio išplėstinio LTSR Rašytojų sąjungos Valdybos plenumo stenografinis protokolas, LLMA, f. 34, ap. 1, b. 432, l. 5, 118.

 

Bet ir „Neringoje“ gimdavo nemažai sumanymų. Algimantui Baltakiui tai buvusi vieta, kur jis sutikdavo vadovauto žurnalo Pergalė autorius, legendos sklando, kad čia gimė ir filmo Niekas nenorėjo mirti idėja.

 

„Neringoje“ skambėjo ir visą sovietmetį įtartina buvusi džiazo muzika, grojo ir tokios džiazo legendos kaip Vladimiras Tarasovas, Viačeslavas Ganelinas su kontrabosininku Grigorijumi Talasu, 9 dešimtmetyje – Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, Gediminas Laurinavičius.

 

„Neringoje“ rinkdavosi ir disidentinių nuotaikų inteligentai – Tomas Venclova, Pranas Morkus, Aleksandras Štromas, o Josifas Brodskis čia parašė eilėraštį „Lietuviškas divertismentas“.

 

Tačiau jaunesnė karta (gimę apie 1950-uosius) susitikimams jau rinkdavosi kitas vietas. Viena iš tokių – dabartinio Gedimino (tada – Lenino) prospekto pradžioje, pirmosios lietuviškos kavinės „Birutė“ vietoje įsikūrusi „Literatų svetainė“, kur aptarnaudavo ponia Šabaniauskienė, dainininko Antano Šabaniausko žmona.

 

 

Skirtingai nuo gana akademiškos „Neringos“, į kurią ir patekti būdavo sunku, čia rinkdavosi labai mišri publika, autsaideriai, studentai ir žinomi rašytojai. Marcelijus Martinaitis rašė:

 

 

Jono Strielkūno eilėraštyje „Retro“ užfiksuotos svarbiausios „Literatų“ emblemos:

 

Kai virš Vilniaus tarytum virš mažo miestelio žara
Tyliai gęsta ir gatvėj praeivių mažoka,
Noris vėl atsidurt, anot Širvio, triukšmingam bare vakare,
Kur jaunystės šešėliai lig šiol pagal užmirštą muziką šoka.

 

Tesugrįžta mūs nuodėmių, baimių, netekimų, vilčių
Svaigulingas kokteilis prie seno nutriušusio baro.
Šabaniauskiene, ponia, įpilkit dar sykį, – jaučiu,
Kad gyvenimo šito ligi dvyliktos nieks neuždaro.

2002.VIII.10  Jonas Strielkūnas, Ligi dvyliktos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

Tačiau jaunesnės kartos svarbiausių kavinių koncentracija buvo vadinamasis Bermudų trikampis. Skirtingų kartų ir draugijų žmonės įvardija ne tas pačias kavines, priklausiusias Bermudų trikampiui, bet jo topografija galėtų būti maždaug tokia:

 

Gorkynės […] „Vaiva“, kiek dešiniau, universiteto link – „Bistro“, neišsukus iš kelio, judant gatve aukštyn – „Bačka“ (iš tiesų „Ugnelė“), po to nusukus į Muziejaus gatvę ties šv. Mikalojaus bažnyčia – „Žibutė“, dar toliau, beveik siekiant prospektą (Brodą) – „Žuvėdra“, grįžtant atgal – ties Katedra nusėdėti „akmenys“ ir kartografinį trikampį uždaranti Vilnelės pašonėje vasarinė „Rotonda“, rudeniop vėl nukreipianti į „Vaivą“. Jūratė Kavaliauskaitė, „Autentiškumo eksperimentai: ką reiškė prapulti Vilniaus senamiesčio ‘Bermudų trikampyjeʼ?“, in: Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 62.

 

Bermudų trikampiu keliavo jaunimas, bandęs gyventi laisvą gyvenimą, to meto hipiai, neformalai, tarp kurių buvo ir kultūrinio elito atžalų. Dalis jų rašė, fotografavo, tapė, keitėsi knygomis, tačiau visus labiausiai vienijo panašus požiūris į pasaulį ir „sunkiai išsakoma idėja“ (Romualdas Trachimas). Jūratė Kavaliauskaitė, „Autentiškumo eksperimentai: ką reiškė prapulti Vilniaus senamiesčio ‘Bermudų trikampyjeʼ?“, in: Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 97. Labiausiai traukė bendravimas su panašiais, su savais žmonėmis. Pasak Antano A. Jonyno: „gyvenimo būdas buvo truputėlį kitas, kiti laikai, visas tas sovietmetis, kai vien tas bendravimas ir palaikė, ir tai buvo labai svarbu“. Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Senieji mitai, naujieji pasakojimai: apie naujausią lietuvių literatūrą, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 182.

 

Poetas Aidas Marčėnas, paklaustas, kas labiausiai traukdavo į gatvę, atsako:

 

Iš kur aš žinau? […] Buvo toks gyvenimas. Ten buvo tavo draugai. Dabar tu eini pro „Vaivą“, ir ten nieko nėra, nieko tu nepažįsti, o tuomet eidavai ir žinodavai, kad bus kas nors pasirėmęs, kas nors turės kokių nors istorijų, jeigu troškina, tu išgersi, jei norėsi pasišnekėti, surasi su kuo. „Likau XX amžiaus žmogus“. Liudvikas Jakimavičius kalbina Aidą Marčėną, Literatūra ir menas, 2010 03 05.

 

Mažiau legendomis apipintų, tačiau daug menininkų sutraukdavusių ir ne tokių prašmatnių vietų kaip „Neringa“ tinklas buvo susidaręs ir dabartiniame Gedimino prospekte, netoli „Vagos“ leidyklos. Į šią miesto dalį ateidavo ir Žvėryno gyventojų, čia telkėsi nemažai kultūros institucijų. Be „Vagos“ leidyklos, netoliese dar buvo konservatorija, Dailės instituto ir Mokslo akademijos bendrabučiai, Mokslo akademijos Puslaidininkių ir Chemijos institutai, Miesto projektavimo institutas, Komprojektas. Todėl kavinėse „Rūta“, „Mėta“, „Žarija“ arba alaus bare „Tauro ragas“ (dabartinėje V. Kudirkos gatvėje) rinkdavosi, pasak Jonyno, intelektualinė bohema – architektai, filosofai, mokslininkai, muzikai, rašytojai. Autoriaus pokalbis su Antanu A. Jonynu, 2015 12 11. Ši bohema buvo labiau socializuota, turėjo darbus, o Gorkynės – labiau ant sociumo ribos gyvenantys jauni žmonės. 

 

Čia galėjai sutikti Ričardą Gavelį, Saulių Tomą Kondrotą, iš Žvėryno ateinančius Jurgį Kunčiną, Juozą Erlicką ar Algirdą Verbą. Pati „Vagos“ leidykla buvo gyva vieta, kur užsukdavo ne tik literatūrinių reikalų, bet ir kompanijos paieškoti. Istorikas Alfredas Bumblauskas juokaudamas sako, kad Vilniaus alaus baruose užsimezgė Sąjūdis. Artūras Jančys, „Legendiniuose alaus baruose sovietmečiu kalėsi ir laisvės daigai“, www.lrytas.lt. 

 

Iš dabartiniame Gedimino prospekte įsikūrusių redakcijų (Komjaunimo tiesos, Jaunimo gretų ir kt.), iš Operos ir baleto teatro publika rinkdavosi „Dainavos“ ar „Palangos“ restoranuose. Pastarąjį itin mėgo Širvys. O „Dainava“ turėjo ir tais laikais retą lauko terasą, vadinamą „lova“. „Palangoje“ ir „Dainavoje“ vakarais buvo ir šokama.

 

Judant link prospekto pradžios, iki pavakarės dirbo Rašytojų sąjungos kavinė, kur visada buvo galima rasti įvairių kartų rašytojų.

 

Poetas Liutauras Degėsys prisimena, kad Vilniaus gatvėje buvusioje valgykloje „Žuvėdra“ irgi rinkdavosi jaunimas. Ten lankydavosi Saulius Tomas Kondrotas, Nijolė Oželytė, Vytautas Rubavičius. „Žuvėdroje“, kaip ir „Narutyje“, stovėjo muzikos automatas, kur buvo galima buvo pasiklausyti net ir „The Beatles“.

 

Parodų rūmų (dabar – Šiuolaikinio meno centro) kavinėje rinkdavosi daugiausia dailininkai, tačiau užsukdavo ir rašytojų (Kondrotas, Gavelis).

 

Ypač lyginant su šiandieniu Vilniumi, darosi akivaizdu, kad kiekvienas laikas turi savo bendravimo formas ir bendravimo „infrastruktūrą“. Beveik nėra atsiminimų apie Gorkynę, kuriuose nebūtų pasigendama kavinių – o jos visos dingo. Vilniuje neliko kavinių su sava istorija, kultūrinėmis tradicijomis, vienintelė „Neringa“ yra išlaikiusi interjerą, bet jos publika ir dvasia jau kita.