Literatūros kritika sovietmečiu, anot Elenos Baliutytės, buvo režimo „įkaitė ir partnerė“. Bet ir būdama įkaitė, privalėdama vartoti vienprasmišką kalbą, tiesiogiai angažuotis komunizmo idėjoms, ji sugebėjo būti ir moderniosios literatūros partnere. Subtiliai laviruodama, negalėdama atskleisti tikrųjų geriausių literatūrinių tekstų reikšmių, kritika vis dėlto sugebėjo palaikyti modernios literatūros ambicijas 7 dešimtmečio viduryje.
Išbandymai kritikai teko pasirodžius Mykolo Sluckio, Romualdo Lankausko, Jono Mikelinsko prozos knygoms 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau diskutuota apie „sąmonės srauto“ romanus (Alfonso Bieliausko Kauno romanas, Sluckio Adomo obuolys), apie poeto Sigito Gedos debiutą. Kritika bręsta sykiu ne tik su moderniąja literatūra, bet ir su naujomis literatūros metodologijomis. Nepaisant vienintelio socrealistinio metodo teisėtumo, pamažu teises išsikovoja ir Jurijaus Lotmano struktūralizmas, Algirdo Juliaus Greimo semiotika. Šiai metodologinei krypčiai atrama ir rusų formalistai (Vladimiras Šklovskis, Vladimiras Proppas, Romanas Jakobsonas). Tomas Venclova, Kęstutis Nastopka, vėliau Saulius Žukas mėgina taikyti struktūralizmo ir semiotikos metodus literatūros kūrinių analizei. Po 1968 m. Pedagoginiame institute Lotmano perskaitytų paskaitų ciklo pagyvėja struktūralizmo recepcija. Nastopka rašė:
Oficialusis tarybinis mokslas žvelgė į semiotiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti išraiškos formų analizė. Įsivyravus struktūralizmo principams lingvistikoje, buvo sunku nuo jų atitverti literatūros mokslą. Ideologinio grynumo saugotojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinės literatūrologijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą. Kęstutis Nastopka, „Tomo Venclovos tekstai“, Metai, 1997, Nr. 8–9, p. 125–126, www.šaltiniai.info.
Kita alternatyva socialistiniam realizmui, kritikos atsinaujimo kryptis buvo hermeneutinė, fenomenologinė tradicija, populiarėjanti recepcijos teorija. Jokiuose straipsniuose tiesiogiai neįvardijami, necituojami (nes kaltinami idealizmu ir subjektyvizmu), bet skaitomi, perimami lenkų, vokiečių, šveicarų literatūrologai (Romanas Ingardenas, Emilis Staigeris, Wolfgangas Kayseris (Volfgangas Kaizeris), Hugo Friedrichas (Frydrichas), Robertas Jaussas). Didžiausias dėmesys skiriamas ne kūrinio genezei, autoriaus intencijoms, o kūrinio stilistikos bei kitų jo lygmenų skaitymui ir įdėmaus skaitymo metu susikuriančiai reikšmei skaitytojo sąmonėje. Šiai krypčiai nesvetima idėja, kad kritikas turi įsijausti, savotiškai susitapatinti su autoriumi.
Taip Staigeris įsijautė į vokiečių romantikų, į Goetheʼs kūrybą ir parašė vienas gražiausių interpretacijų, taip arti Goetheʼs yra D. Sauka, o V. Daujotytė iš labai artimo vidinio patyrimo rašo apie Salomėją Nėrį, Šatrijos Raganą… Rita Tūtlytė, „Neeksponuojama tradicija šeštojo-devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle“, Literatūra, 2000, t. 39–42 (1), p. 16.
Komentarai
Rašyti komentarą