Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Literatūros kritika sovietmečiu
Rimantas Kmita
 
Literatūros kritika sovietmečiu, anot Elenos Baliutytės, buvo režimo „įkaitė ir partnerė“. Bet ir būdama įkaitė, privalėdama vartoti vienprasmišką kalbą, tiesiogiai angažuotis komunizmo idėjoms, ji sugebėjo būti ir moderniosios literatūros partnere. Subtiliai laviruodama, negalėdama atskleisti tikrųjų geriausių literatūrinių tekstų reikšmių, kritika vis dėlto sugebėjo palaikyti modernios literatūros ambicijas 7 dešimtmečio viduryje.
 
Išbandymai kritikai teko pasirodžius Mykolo Sluckio, Romualdo Lankausko, Jono Mikelinsko prozos knygoms 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau diskutuota apie „sąmonės srauto“ romanus (Alfonso Bieliausko Kauno romanas, Sluckio Adomo obuolys), apie poeto Sigito Gedos debiutą. Kritika bręsta sykiu ne tik su moderniąja literatūra, bet ir su naujomis literatūros metodologijomis. Nepaisant vienintelio socrealistinio metodo teisėtumo, pamažu teises išsikovoja ir Jurijaus Lotmano struktūralizmas, Algirdo Juliaus Greimo semiotika. Šiai metodologinei krypčiai atrama ir rusų formalistai (Vladimiras Šklovskis, Vladimiras Proppas, Romanas Jakobsonas). Tomas Venclova, Kęstutis Nastopka, vėliau Saulius Žukas mėgina taikyti struktūralizmo ir semiotikos metodus literatūros kūrinių analizei. Po 1968 m. Pedagoginiame institute Lotmano perskaitytų paskaitų ciklo pagyvėja struktūralizmo recepcija. Nastopka rašė:
 
Oficialusis tarybinis mokslas žvelgė į semiotiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti išraiškos formų analizė. Įsivyravus struktūralizmo principams lingvistikoje, buvo sunku nuo jų atitverti literatūros mokslą. Ideologinio grynumo saugotojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinės literatūrologijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą. Kęstutis Nastopka, „Tomo Venclovos tekstai“, Metai, 1997, Nr. 8–9,  p. 125–126, www.šaltiniai.info.
 
Kita alternatyva socialistiniam realizmui, kritikos atsinaujimo kryptis buvo hermeneutinė, fenomenologinė tradicija, populiarėjanti recepcijos teorija. Jokiuose straipsniuose tiesiogiai neįvardijami, necituojami (nes kaltinami idealizmu ir subjektyvizmu), bet skaitomi, perimami lenkų, vokiečių, šveicarų literatūrologai (Romanas Ingardenas, Emilis Staigeris, Wolfgangas Kayseris (Volfgangas Kaizeris), Hugo Friedrichas (Frydrichas), Robertas Jaussas). Didžiausias dėmesys skiriamas ne kūrinio genezei, autoriaus intencijoms, o kūrinio stilistikos bei kitų jo lygmenų skaitymui ir įdėmaus skaitymo metu susikuriančiai reikšmei skaitytojo sąmonėje. Šiai krypčiai nesvetima idėja, kad kritikas turi įsijausti, savotiškai susitapatinti su autoriumi.
 
Taip Staigeris įsijautė į vokiečių romantikų, į Goetheʼs kūrybą ir parašė vienas gražiausių interpretacijų, taip arti Goetheʼs yra D. Sauka, o V. Daujotytė iš labai artimo vidinio patyrimo ra­šo apie Salomėją Nėrį, Šatrijos Raganą Rita Tūtlytė, „Neeksponuojama tradicija šeštojo-devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle“, Literatūra, 2000, t. 39–42 (1), p. 16.
 
 
 
Socrealizmo kontekste daug iečių sulaužyta dėl formos ir turinio santykio. Todėl labai svarbi įdėmaus skaitymo mokanti Vandos Zaborskaitės (1922–2010) knyga Eilėraščio menas (1965, 1970, 2002), kurioje analizuojami atskiri lietuvių klasikų eilėraščiai. Čia dar nedrąsiai, tačiau jau bandoma plėsti poetinio kūrinio supratimą, nuo politikos ginti autonomišką meną – neaiškią, nesuprantamą poeziją, grįsta asociatyviniais ryšiais. Pabrėžiama skaitytojo aktyvumo reikšmė. Pirmame knygos leidime autorė pasirenka netipišką Justino Marcinkevičiaus eilėraštį („Balandžiai virš miesto“):
 
[Čia] prabyla kiek prislopintas, mąslus balsas, iškyla akvareliškai vaiskūs ir lengvi vaizdai, dvelkią gaiviu, nauju poetiškumu. Čia viskas labai intymu, labai asmeniška, bet anaiptol nesiaura ir neribota. Eilėraštyje daug nuotaikos, ūpo, sunkiai apibrėžiamo, bet lengvai pajuntamo žavesio. Vanda Zaborskaitė, Eilėraščio menas, Vilnius: Vaga, 1965, p. 268. 
 
Atskirų eilėraščių analizių knygos iki tol lietuvių kritikoje nebuvo, sovietmečiu eilėraštis buvo per smulkus žanras: ideologiniai prievaizdai rimčiau žiūrėjo į romaną, poemą, o eilėraštis analizėse būdavo pajungiamas ideologinėms schemoms, bendroms tendencijoms. Tad atskiriems eilėraščiams skirta knyga tuo metu atrodė netikėtai.
 
Zaborskaitės knygos ugdė estetiškumo, meniškumo pajautą, dėmesį detalei, žodžio niuansui, struktūros reikšmei.
 
Zaborskaitė išmokė mus vieno labai svarbaus dalyko – logiškai disciplinuotos analizės būdu iš matomo kūrinio formos, jo kalbinės išraiškos išskaityti jo nematomą turinį ne kaip esantį „šalia“, bet kaip audinio raštą, atsirandantį iš pačios kūrinio tekstūros, kaip formos reikšmę. Tokios interpretacijos tikslas – naikinti dualistinę kūrinio formos ir turinio įtampą, sugaunant ir parodant jų tapatumo galimybę ir iškeliant tai kaip poetinio grožio idealą. Aušra Jurgutienė, „Apoloniškoji saulė (kitoks Maironio ‘Pavasarioʼ perskaitymas)“, Literatūra, 2009, Nr. 51 (1), p. 28–29.
 
Į skaitytoją linkusi kritika, komentuojanti prasmes, susikuriančias skaitymo metu, sovietmečiu buvo kaltinama subjektyvizmu. To neišvengė ir vienas geriausių prozos specialistų ir sąžiningų kritikų Albertas Zalatorius (1932–1999).
 
[D]eja, ima formuotis tokia interpretacija, kurioje literatūros reiškinys ar kūrinys praranda savo, kaip autentiško autonominio objekto, prasmę, reikšmę bei teisėtą vietą, o į pirmąjį planą išplaukia visu savo stotu arogantiška interpretatoriaus figūra su visais savo literatūrinio skonio (ar beskonybės) priedais, pretenzijomis ir kaprizais. Algimantas Bučys, Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas, Vilnius: Vaga, 1985, p. 230.
 
Tačiau Zalatorius, kalbėdamas iš skaitytojo pozicijos, užėmė ne arogantišką pozą, o labiau skeptiškai vertino manipuliavimą literatūros mokslo žargonu.
 
Negi jūs manote, kad kritikas – tik rašanti mašina. Jis – irgi žmogus, irgi skaitytojas. Prastas toks kritikas, kuris skaitydamas nesugeba užsimiršti. Pirmiausia reikia išgyventi kūrinį savyje, o tik po to jo „kaulelius“ narstyti. Neišgyvenęs gali „kaulelius“ supainioti: blauzdikaulį nagrinėti kaip kaukolę. Arba – priešingai. Literatūros, kaip ir gyvenimo, negalima išmokti. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 413.
 
Zalatorius buvo vienas iš tų, kuris pradėjo detaliai analizuoti atskiras noveles, siekdamas ne tuščių teorinių apibendrinimų, iliuzinių tendencijų įvardijimo, o norėdamas „duoti įvairiausių interpretavimo raktų, kad jis lengviau kūrinį ‘atrakintų’“. Albertas Zalatorius, „Su novele dviese“, in: Šiuolaikinės prozos problemos, Vilnius: Vaga, 1978, p. 246.
 
Zalatoriaus recenzijose visada rasime ir bendresnį žvilgsnį į literatūros kontekstą ir į save patį – rašantį, mąstantį, svarstantį, ar teisingu keliu einama, kas apskritai yra kritiko darbas, kiek jis yra prasmingas. Svarstoma dažniau remiantis žmogiškumo nuojauta, o ne literatūros mokslo arsenalu. Vigmantas Butkus rašo:
 
A. Zalatoriaus pozicija […] įteisina sensus communis, sveikos nuovokos diktuojamus, bet iš tikrųjų labai subjektyvius ir reliatyvius matmenis: profesinę intuiciją, talentą, sąžinę, kurie jokiu būdu nesileidžia formalizuojami, t. y. paverčiami mokslo ir moksliškumo ribas visuotinai nužyminčiais dydžiais. Vigmantas Butkus, „Pastabos apie tarpdisciplinines literatūros studijas Lietuvoje“, Literatūra, 2000, Nr. 39–42 (1), p. 32.
 
Zalatorius svarsto aistringai ir atsakingai, literatūra jam nėra vien intelektualinis žaidimas, o žmogiškųjų vertybių, tradicijų sergėtoja, puoselėtoja. Kubilius Zalatorių matė kaip tiesos ieškotoją:
 
Tiesos ieškojimų įtampa, Zalatoriaus supratimu, lemia kritikos darbų elektrizuojančią galią, kuri plečia meninio mąstymo galimybes ir žadina literatūroje aukštesnių horizontų siekimą. Savo paties rašymą jis suvokia kaip moralinį aktą: čia ginama ir palaikoma tiesos religija; čia aktyvizuojamas kritiškas mąstymas, griaunantis pasenusias vertybes ir teigiantis naujas. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 702.
 
Zalatoriui tikrai ne vis vien, kokią etiką, moralę sugestijuoja kūrinys. Štai apie Leonardo Gutausko romaną Vilko dantų karoliai jis rašo:
 
Apskritai Gutausko romanas yra kilęs iš dvejonių, meilės, kančios ir vilties, o ne iš pasitikėjimo, keršto, smerkimo ir ciniškos pozos. Kadangi pirmųjų vertybių mūsų gyvenime labai trūksta, kažin ar ne jų ilgesys prisidėjo prie to, kad romanas buvo greit išpirktas. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 329.
 
O štai į postmodernistinės krypties literatūrą žiūrėjo skeptiškai. Ir dėl jos sąmoningumo, konstruktyvumo, ir dėl žaidybiškumo.
 
Menas – ne futbolas ir ne preferansas, per tūkstantmečius jis užsikrovė ant pečių tokią sunkią atsakomybės naštą, pareikalavo tiek daug aukų ir išsikovojo tokį didelį autoritetą, kad jo nebegalima traktuoti kaip žaidimo, nors abstrakčioje plotmėje – „išjungus“ jausmus ir „įjungus“ tik protą (jeigu, žinoma, taip įmanoma, bet aš tuo nelabai tikiu) – jam gal ir galėtume šį terminą taikyti, kaip, beje, jį galėtume taikyti visam žmonių gyvenimui. Bet tada viskas pasidaro žaidimas, ir terminas dėl plataus turinio nebetenka jokio turinio – jį vėl reikia suskaldyti. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 305.
 
Zalatorius, nors ir būdamas profesionalus literatūros tyrinėtojas, labiausiai galvojo apie dialogą su skaitytoju.
 
Tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 55.
 
 
 
 
 
Sovietmečiu atviras angažavimasis vienai ar kitai literatūros teorijai buvo neįmanomas. Negalėdami nurodyti savo požiūrio į literatūrą atramų, kritikai jungė skirtingas metodologijas, kūrė savo žodyną. Vytautas Kubilius (1926–2004) buvo vienas iš tokių. Jo straipsniuose ir knygose dera psichologinė, istorinė, imanentinė kūrinio analizė. Tačiau Kubiliaus rašyme svarbiausia viską persmelkianti aistra ir platus akiratis.
                                                                
Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus. Vytautas Kubilius, Literatūra istorijos lūžyje, Vilnius: Diemedis, 1997, p. 305. 
 
Bet knygų ir tekstų apie literatūrą vertės ir poveikio nenulemia vien korektiškas teorijų taikymas. Kubilius, kurio lietuvių kalbos mokytojas Biržų gimnazijoje buvo Bronius Krivickas, išsiskyrė temperamentingumu ir nuolatiniais ieškojimais, neišvengė kompromisų, bet neprisitaikė prie režimo. 1948 m. pašalintas iš Kauno universiteto antro kurso „dėl antitarybinio laikymosi fakultete“, vėliau karštai gynė revoliucinę poeziją, bet sykiu ir kritikavo sovietmečio kultūros ydas, nenuoširdžius, nors ir lojalius autorius (Antaną Venclovą, Vacį Reimerį, Valeriją Valsiūnienę, Juozą Macevičių). Pats muštas, atgailavęs, bet išlikęs abejojantis, maištingas, kone romantikas, atsisakantis plaukti pasroviui.
 
Kubilius sukėlė nemažai rezonansų lietuvių literatūroje. Vienas iš garsiausių ir didžiausių pasekmių turėjusių – 1972 m., dar prieš Romo Kalantos susideginimą, paskelbtas straipsnis „Talento mįslės“. Čia jis tiesiai įvardijo daugybę literatūrinio gyvenimo bėdų: vidutinybių vadovavimą literatūriniam gyvenimui, jų konstruojamos literatūrinės hierarchijos dirbtinumą, nenorą pripažinti rašytojo talento stichiškumo ir chaotiškumo. Kubilius pajudina kai kurių rašytojų užimamas nomenklatūrines pozicijas, netikrą, ideologiškai konstruojamą kultūrinį autoritetą, užčiuopia ir parodo ne tik bendriausius literatūrinio gyvenimo dėsnius, bet ir kiekvieno nomenklatūroje esančio psichologinį siekį išlikti toje pozicijoje, išlaikyti galią savo rankose ir toliau konstruoti tariamas verčių hierarchijas:
 
Kodėl nepastūmėti bičiulio nuo šlovės pjedestalo, kai čia tiek mažai vietos? Kodėl nepakišti kojos jaunam ir įžūliam konkurentui, kai toks malonus nedalomas viešpatavimas? Ko jaudintis, kai tavo draugui tratina dantis, jei tave tebesmilko kodylo dūmais? Kodėl nenutildyti kritikos, suabejojusios tavo kūrybos nemirtingumu ir griaunančios tavo laimingą pasitenkinimą savimi. Vytautas Kubilius, Problemos ir situacijos, Vilnius: Vaga, 1990, p. 69.
 
Tačiau, regis, kultūros biurokratus labiausiai suerzino užuomina apie Kostą Kubilinską, poetą, galintį vienu metu dirbti informatoriumi, būti žudiku ir rašyti švelnius eilėraščius vaikams.
 
Kubilius buvo puolamas jo paties aprašytais metodais ir kritikuojamas ta pačia logika, kurią jis palietė straipsnyje. Šešeriems metams buvo nukeltas jo apgintos disertacijos patvirtinimas Maskvoje, kurį laiką jo tekstų vengė redakcijos. Tačiau tokiais poelgiais kritikas stiprino kritikos autoritetą. Taip pat ir saugumo dėmesį.
 
Vytautas Kubilius priklausė prie ypatingo cenzūros dėmesio vertų autorių, į jo straipsnius būdavo žiūrima daug atidžiau, nei kitų. Vytautas Trečiokas, „Kur šuoliuoja raitelis“, in: Rašytojas ir cenzūra, sudarė A. Sabonis, S. Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992, p. 419.
 
Produktyvus literatūros istorikas ir kritikas dažnai išgyveno abejones dėl savo metodo, talento ir kuriamų tekstų vertės. Buvo plataus akiračio, skaitė ir citavo vokiškai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, o oficialieji kritikai beveik be išimties – vien tik rusiškai. Monografijomis apie atskirus rašytojus (Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį, Kazį Borutą, Salomėją Nėrį, Birutę Pūkelevičiūtę, Ievą Simonaitytę) parašė lietuvių literatūros istoriją, vėliau viską apibendrino knygoje „XX amžiaus literatūra“ (1995, 1996). Kubiliaus akiratyje svarbią vietą užėmė romantizmo tradicija, lietuvių lyrika, lietuvių literatūra pasaulinės literatūros kontekstuose. Kritikas visą gyvenimą sekė jauniausių rašytojų kūrybą, susikūrė atpažįstamą stilių, suderino kritiko aistrą, subjektyvumą, suinteresuotumą su istoriko objektyvumu. Jis buvo iš tų, kurie įrodė, kad kritikas yra toks pat kūrybiškas rašytojas, kaip ir jo aptariami autoriai.
 
Bet jei šitose analitinėse operacijose ištirpsta kūrinio visumos kontūrai, jei gyvasis audinys išdraskomas pagal siūles – idėja, tema, vaizdas, stilius, tai gimsta seminariniai darbai, o ne kritika – lygiavertis literatūros partneris. Vytautas Kubilius, „Kritika – specifinis mąstymo būdas“, in: Šiuolaikinės kritikos problemos, Vilnius: Vaga, 1975, p. 98.
 
Išeivijos kritikas Šilbajoris yra juokavęs:
 
Šitaip rašyti yra pavojinga: ko gero, skaitytojui praeis visas ūpas domėtis poetais, bile tik jis turės prie savęs Kubilių, kone geresnį poetą už tuos, kuriuos jis aprašo. Rimvydas Šilbajoris, „Vytautas Kubilius – pusiaukelyje tarp kritiko ir poeto“, Akiračiai, 1984, Nr. 9, p. 4.
 
 
 
Kęstutis Nastopka (g. 1940) kritiko kelią pradėjo drauge su Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio karta. Be Nastopkos recenzijų sunkiai įsivaizduojamas šios kartos kelias – tai vienas iš tų kritikų, kurie tuo metu principingai gynė minėtų poetų kūrybos teisę, recenzijomis lydėjo kiekvieną rinkinį, neretai peikiamą oficiozinės kritikos. Nastopka daug padarė, kad šie kūrėjai galėtų kurti ir būtų „legalūs“ viešumoje. Tai kritikas, be kurio viešų pasisakymų daugelio žymiausių mūsų poetų funkcionavimas viešojoje erdvėje būtų buvęs gerokai komplikuotesnis. Kai kurie Nastopkos straipsniai ir recenzijos sovietmečiu yra etapiniai, programiniai. Vienas iš tokių – jo atsakymas skaitytojui apie modernią, sudėtingą poeziją:
 
Poezija pačiu savo buvimu griauna unifikuotą mąstymą, uniformines idėjas. Ji atsisako iš viršaus nustatytų vertybių, dogmatinių tiesų. Poetai reikšmingi ne tuo, kaip aktyviai jie teigia mums malonias idėjas, o tuo, ką jie pasaulyje atveria nauja, kad priverčia įprastomis tiesomis suabejoti. Poezija nepriima galutinio paskutinės intencijos sprendimo, nepripažįsta vienintelės teisingos pozicijos. Ji moko išgirsti kito žodį, pripažinti lygiavertį kito požiūrį, vietoj pilko oficialiųjų dogmų vienodumo atidengia įvairiaspalvį pasaulį, nesuvedamą į tris euklidinės geometrijos matmenis. Kęstutis Nastopka, „Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“, Literatūra ir menas, 1968 07 27.
 
Nastopka drąsiai atmeta „iš viršaus nustatytas vertybes“, „dogmatines tiesas“, „malonių idėjų teigimą“, „vienintelę teisingą poziciją“ ir pasisako už abejonę įprastomis tiesomis. Radikalesnį prieštaravimą socialistinio realizmo kanonui, sovietiniam privalomam „mąstymui“ sunku būtų ir įsivaizduoti. Nastopkos išskirtas žodis kitas čia skamba kaip iššūkis monolitiniam sovietiniam diskursui. Taip tiesiogiai neįvardijant modernizmo, avangardizmo, buvo tvirtinami jų principai.
 
Natūralu, kad Nastopka buvo vienas pirmųjų mokslininkų, kurie susidomėjo ir ėmė praktikuoti semiotiką. Nastopka, jaunystėje rašęs eilėraščius, vėliau ir vertęs poeziją, turi itin gerą kalbinę klausą ir subtilų estetinės vertės pajautimą, kurį derina su griežta metodologine teorija. Nastopka ir pastaraisiais metais išlieka aktyvus mokslininkas ir pedagogas, toliau rašantis labiau iš aistros nei iš pareigos. Jo straipsnių rinkinys Išsprūstanti prasmė (1991), apibendrinantis sovietmečiu rašytas recenzijas ir probleminius straipsnius, iki šiol lieka vienas iš nedaugelio atraminių, neapeinamų XX a. antros pusės poezijos tyrinėjimų. Šiandien profesorius vienas kompetentingiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų. Nastopkos kandidatūra Nacionalinei kultūros ir meno premijai pateikta už viso gyvenimo nuopelnus, bet jis būtų galėjęs pretenduoti ir už pastarųjų septynerių metų veiklą: sudarė ir vertė Greimo veikalus (Lietuvių mitologijos studijos, 2005, Struktūrinė semantika: metodo ieškojimas, 2005), straipsniais dalyvavo XX amžiaus literatūros teorijų tritomyje, išleido originalų veikalą Literatūros semiotika (2010). Paskelbė atskirų mokslinių straipsnių ir prisiminimų (apie Vytautą Kubilių, Jurgą Ivanauskaitę ir kt.).   
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

ALGIMANTAS BUČYS
Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas
Vilnius: Vaga, 1985
VIGMANTAS BUTKUS
„Pastabos apie tarpdisciplinines literatūros studijas Lietuvoje“
Literatūra, 2000, Nr. 39–42 (1), p. 30–36
AUŠRA JURGUTIENĖ
„Apoloniškoji saulė (kitoks Maironio ‘Pavasario’ perskaitymas)“
Literatūra, 2009, Nr. 51 (1), p. 28–29
VYTAUTAS KUBILIUS
XX amžiaus literatūra
Vilnius: Alma littera, 1996
VYTAUTAS KUBILIUS
„Kritika – specifinis mąstymo būdas“
Šiuolaikinės kritikos problemos, Vilnius: Vaga, 1975, p. 81–108
VYTAUTAS KUBILIUS
Literatūra istorijos lūžyje
Vilnius: Diemedis, 1997
VYTAUTAS KUBILIUS
Problemos ir situacijos
Vilnius: Vaga, 1990
KĘSTUTIS NASTOPKA
„Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“
Literatūra ir menas, 1968 07 27
KĘSTUTIS NASTOPKA
„Tomo Venclovos tekstai“
www.šaltiniai.info [Pradinis šaltinis: Metai, 1997, Nr. 8–9, p. 125–126]
RIMVYDAS ŠILBAJORIS
„Vytautas Kubilius – pusiaukelyje tarp kritiko ir poeto“
Akiračiai, 1984, Nr. 9
VYTAUTAS TREČIOKAS
„Kur šuoliuoja raitelis“
Rašytojas ir cenzūra, sudarė A. Sabonis, S. Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992, p. 414–426
RITA TŪTLYTĖ
„Neeksponuojama tradicija šeštojo-devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle“
Literatūra, 2000, t. 39–42 (1), p. 7–20
VANDA ZABORSKAITĖ
Eilėraščio menas
Vilnius: Vaga, 1965
ALBERTAS ZALATORIUS
Literatūra ir laisvė
Vilnius: Baltos lankos, 1998
ALBERTAS ZALATORIUS
„Su novele dviese“
Šiuolaikinės prozos problemos, Vilnius: Vaga, 1978, p. 226–246
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.