Socrealizmo kontekste daug iečių sulaužyta dėl formos ir turinio santykio. Todėl labai svarbi įdėmaus skaitymo mokanti Vandos Zaborskaitės (1922–2010) knyga Eilėraščio menas (1965, 1970, 2002), kurioje analizuojami atskiri lietuvių klasikų eilėraščiai. Čia dar nedrąsiai, tačiau jau bandoma plėsti poetinio kūrinio supratimą, nuo politikos ginti autonomišką meną – neaiškią, nesuprantamą poeziją, grįsta asociatyviniais ryšiais. Pabrėžiama skaitytojo aktyvumo reikšmė. Pirmame knygos leidime autorė pasirenka netipišką Justino Marcinkevičiaus eilėraštį („Balandžiai virš miesto“):

 

 

Atskirų eilėraščių analizių knygos iki tol lietuvių kritikoje nebuvo, sovietmečiu eilėraštis buvo per smulkus žanras: ideologiniai prievaizdai rimčiau žiūrėjo į romaną, poemą, o eilėraštis analizėse būdavo pajungiamas ideologinėms schemoms, bendroms tendencijoms. Tad atskiriems eilėraščiams skirta knyga tuo metu atrodė netikėtai.

 

Zaborskaitės knygos ugdė estetiškumo, meniškumo pajautą, dėmesį detalei, žodžio niuansui, struktūros reikšmei.

 

Zaborskaitė išmokė mus vieno labai svarbaus dalyko – logiškai disciplinuotos analizės būdu iš matomo kūrinio formos, jo kalbinės išraiškos išskaityti jo nematomą turinį ne kaip esantį „šalia“, bet kaip audinio raštą, atsirandantį iš pačios kūrinio tekstūros, kaip formos reikšmę. Tokios interpretacijos tikslas – naikinti dualistinę kūrinio formos ir turinio įtampą, sugaunant ir parodant jų tapatumo galimybę ir iškeliant tai kaip poetinio grožio idealą. Aušra Jurgutienė, „Apoloniškoji saulė (kitoks Maironio ‘Pavasarioʼ perskaitymas)“, Literatūra, 2009, Nr. 51 (1), p. 28–29.

 

 

Kęstutis Nastopka (g. 1940) kritiko kelią pradėjo drauge su Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio karta. Be Nastopkos recenzijų sunkiai įsivaizduojamas šios kartos kelias – tai vienas iš tų kritikų, kurie tuo metu principingai gynė minėtų poetų kūrybos teisę, recenzijomis lydėjo kiekvieną rinkinį, neretai peikiamą oficiozinės kritikos. Nastopka daug padarė, kad šie kūrėjai galėtų kurti ir būtų „legalūs“ viešumoje. Tai kritikas, be kurio viešų pasisakymų daugelio žymiausių mūsų poetų funkcionavimas viešojoje erdvėje būtų buvęs gerokai komplikuotesnis. Kai kurie Nastopkos straipsniai ir recenzijos sovietmečiu yra etapiniai, programiniai. Vienas iš tokių – jo atsakymas skaitytojui apie modernią, sudėtingą poeziją:

 

Poezija pačiu savo buvimu griauna unifikuotą mąstymą, uniformines idėjas. Ji atsisako iš viršaus nustatytų vertybių, dogmatinių tiesų. Poetai reikšmingi ne tuo, kaip aktyviai jie teigia mums malonias idėjas, o tuo, ką jie pasaulyje atveria nauja, kad priverčia įprastomis tiesomis suabejoti. Poezija nepriima galutinio paskutinės intencijos sprendimo, nepripažįsta vienintelės teisingos pozicijos. Ji moko išgirsti kito žodį, pripažinti lygiavertį kito požiūrį, vietoj pilko oficialiųjų dogmų vienodumo atidengia įvairiaspalvį pasaulį, nesuvedamą į tris euklidinės geometrijos matmenis. Kęstutis Nastopka, „Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“, Literatūra ir menas, 1968 07 27.

 

Nastopka drąsiai atmeta „iš viršaus nustatytas vertybes“, „dogmatines tiesas“, „malonių idėjų teigimą“, „vienintelę teisingą poziciją“ ir pasisako už abejonę įprastomis tiesomis. Radikalesnį prieštaravimą socialistinio realizmo kanonui, sovietiniam privalomam „mąstymui“ sunku būtų ir įsivaizduoti. Nastopkos išskirtas žodis kitas čia skamba kaip iššūkis monolitiniam sovietiniam diskursui. Taip tiesiogiai neįvardijant modernizmo, avangardizmo, buvo tvirtinami jų principai.

 

Natūralu, kad Nastopka buvo vienas pirmųjų mokslininkų, kurie susidomėjo ir ėmė praktikuoti semiotiką. Nastopka, jaunystėje rašęs eilėraščius, vėliau ir vertęs poeziją, turi itin gerą kalbinę klausą ir subtilų estetinės vertės pajautimą, kurį derina su griežta metodologine teorija. Nastopka ir pastaraisiais metais išlieka aktyvus mokslininkas ir pedagogas, toliau rašantis labiau iš aistros nei iš pareigos. Jo straipsnių rinkinys Išsprūstanti prasmė (1991), apibendrinantis sovietmečiu rašytas recenzijas ir probleminius straipsnius, iki šiol lieka vienas iš nedaugelio atraminių, neapeinamų XX a. antros pusės poezijos tyrinėjimų. Šiandien profesorius vienas kompetentingiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų. Nastopkos kandidatūra Nacionalinei kultūros ir meno premijai pateikta už viso gyvenimo nuopelnus, bet jis būtų galėjęs pretenduoti ir už pastarųjų septynerių metų veiklą: sudarė ir vertė Greimo veikalus (Lietuvių mitologijos studijos, 2005, Struktūrinė semantika: metodo ieškojimas, 2005), straipsniais dalyvavo XX amžiaus literatūros teorijų tritomyje, išleido originalų veikalą Literatūros semiotika (2010). Paskelbė atskirų mokslinių straipsnių ir prisiminimų (apie Vytautą Kubilių, Jurgą Ivanauskaitę ir kt.).