Stasys Jonauskas (g. 1948) lietuvių literatūroje aiškios vietos neturi. Įvertintas svarbiausiomis poetinėmis premijomis (Poezijos pavasario, 1987, Jotvingių, 2004), tačiau kritikų nuolatos priskiriamas tyliems ir nutylimiems poetams. Visi tarsi sutaria dėl jo savitumo ir originalumo, tačiau lietuvių literatūros kanonui jis nepriklauso ir greičiausiai nepriklausys.

 

Visą gyvenimą Jonauskas praleido gimtuosiuose Gėsaluose, 1970 m. neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos agronomijos fakultetą, dirbo Skuodo laikraštyje.

 

Vienintelės Jonausko literatūros studijos – 1981 m. baigti Maskvos M. Gorkio literatūros instituto kursai. Po jų Jonauskas išleido eilėraščių rinkinį Spaliai (1986), išsiskiriantį ne tik jo, bet ir visos lietuvių poezijos kontekste. Šis rinkinys paremtas konceptualaus meno principais, artimas socarto idėjoms. Bene pirmasis socarto menininkų Komaro ir Melamido darbas buvo juodas transparantas su užrašu: „Mūsų tikslas – komunizmas! Komaras, Melamidas“. Ironiškas efektas čia sukuriamas pasirašant po nuvalkiotomis ideologinėmis tezėmis. Jonauskas taip pat perrašo arba pasirašo po ideologinėmis dogmomis, kartais jas netgi išskirdamas kabutėmis:

 

 

Šitaip utopinės, į amžinybę pretenduojančios komunizmo tiesos eilėraščiuose skamba kaip parodija. Sustingusiomis ideologinės naujakalbės klišėmis niekas nebetiki, bet jos vis kartojamos. Tokia ideologijos dekonstrukcija prasideda jau nuo pavadinimo, kuriame ideologiškai reikšmingas spalio mėnuo (Spalio revoliucija, Spalio šalis, spaliukai) sugretinamas su spaliais – niekam nereikalingomis atliekomis, šapais. Supriešinama technizuota, naši, į ateitį žengianti visuomenė ir nenaudingos, senumą, nepritaikomumą reiškiančios atliekos. Kiekvienas eilėraštis yra daikto, gamtos reiškinio, augalo ar gyvūno studija. Bandoma aprėpti ir žaisti kuo įvairesniais pasirinkto objekto aspektais: kalbiniu, fiziniu, socialiniu, istoriniu, mitologiniu, religiniu.

 

Ideologinės tezės gamtos atžvilgiu pasirodo absurdiškos. Gamtoje progresas neegzistuoja, o sovietinėje utopijoje jis buvo viena svarbiausių ideologemų:

 

 

Absurdiška jau tai, kad gyvenimo prasmė turi apibrėžimą...

 

Tuo pačiu metu susikuria ir roko grupės „Antis“, „Kardiofonas“, Vytautas Kernagis „Kabarete tarp girnų“ ironizuoja gražų sovietinį pasaulį, Juozas Erlickas iš ideologinių klišių kuria savo absurdo teatrą, ir jau turbūt aišku, kad šios ideologijos prisikėlimas iš mirusiųjų nebeįmanomas. Tačiau Jonauskas, regis, radikaliausias, nuosekliausias ir konceptualiausias.

 

Rusų menininkams ir intelektualams, anot Boriso Groyso, socarto atradimas buvo meninės nekaltybės praradimas – jų tikslu tapo estetinės-politinės valios valdžiai tyrinėjimas. Борис Гройс, Утопия и обмен: Стиль Сталин, О новом, Статьи, Москва: Знак, 1993, p. 75. Įdomu, kad Justinas Mikutis, laisvas mąstytojas, filosofas, kurį laiką gyvenęs pas Jonauską ir vertinęs jo kūrybą, buvo nusivylęs Spaliais ir šitą nusivylimą išreiškė panašiai. Jo nuomone, su Spaliais poetas prarado žodžio nekaltybę, ir prireiks nemažai laiko, kol viskas vėl atsistos į savo vietas. Šiai nuomonei pritaria ir Viktorija Daujotytė:

 

Žodžio nekaltybė […] yra žodžio laisvė – tokia pat kaip žiedo. Sulaukti savo laiko – išsiskleisti. Ne per jėgą. „Spaliuose“ žodį iš tiesų spaudžia galutinių ištarčių siekimas, apibendrinimas, pralenkiantis galimybę apibendrinti. […] Dirbtinai pražydintas žiedas neturi žydėjimo skaistybės. Nėra kito kelio – kantriai laukti, kol pražydės. Viktorija Daujotytė, „Niekas, Kažkas, Gyvenimas“, Dienovidis, 1999 08 3–9.

 

Tokie vertinimai parodo radikalų Spalių kitoniškumą tradicinės ir modernios poezijos atžvilgiu, naujų meninių principų įvedimą. Anot Valdemaro Kukulo, rinkiniu Spaliai Jonauskas aplenkė ir save, ir visas tuomet vyravusias poezijos tendencijas. Valdemaras Kukulas, „Trys dešimtmečiai per žolynus“, Metai, 2005, Nr. 3.

 

Po Spalių Jonauskas grįžo prie gamtos lyrikos, tačiau ir ji gerokai išsiskiria iš tradicinės lietuvių poezijos. Joje nerasime gamtos ir žmogaus paralelizmo, emocijų ir net įvardžio „aš“, be kurio, regis, lyrika apsieiti negali. Kritika Jonausko eilėraščiams apibūdinti siūlė antilyrikos terminą. Jonausko sukurtame poetiniame pasaulyje žmogus yra greičiausiai praeinanti, išnykstanti jo dalis. Svarbiausi veikėjai – niekas arba kažkas, monotoniškai gamtos ratus sukantis laikas, poetiškai įprasminamas žemaitiško peizažo detalėmis: pelkėmis, rūdimis, medžių rievėmis. Gamtos ir viską naikinančio laiko akivaizdoje žmogus yra pasmerktas negailestingam vienkartiškumui. Ši žmogaus ir gamtos santykių koncepcija Jonausko poezijoje beveik nekito, poetas tarsi rašė vieną ir tą pačią knygą, tačiau ir monotonija tapo jo atpažįstamumo ženklu. Poetas ir muzikantas Gintaras Grajauskas rašė:

 

Man Jonausko eilėraščiai labiausiai siejasi su šiuolaikinio kompozitoriaus minimalisto Stivo Raicho […] kūryba. Jo muzika paremta ritmiška nuolat pasikartojančia natų seka. Niekas nekinta. Ištisa motorika, tarsi pamišęs vargonininkas būtų „užsiciklinęs“ ant vienos Bacho tokatos frazės. Ir kai galų gale po dešimties minučių sekoje pasikeičia viena nata, tai klausytoją paveikia it šūvis. Gintaras Grajauskas, „Kur gyvena Jonauskas“, Klaipėda, 1999 02 10.