Kornelijus Platelis (g. 1951) į lietuvių poeziją atėjo tarsi aplinkkeliu. Pagal išsilavinimą inžinierius, pradėjęs rašyti laikėsi atokiau nuo literatų grupių, artimiau bendravo su druskininkiečiais (žr. Druskininkų grupė).

 

Kornelijus Platelis priklausė kartai, kuri sovietmečiu jau galėjo debiutuoti nebepaisydama jokių socialistinio realizmo normų, godžiai domėdamasi Vakarų kultūra, mokydamasi užsienio kalbų, versdama moderniuosius užsienio autorius. Nuo vyresniosios kartos, kuri ir iškovojo tokias poetinės veiklos autonomijos sąlygas, skyrėsi tuo, kad jų tapatybės branduolį sudarė nebe senoji baltų kultūra ir mitologija, o modernioji Vakarų kultūra, tuo metu egzotiškos Tolimųjų ir Artimųjų Rytų kultūros, antikos mitologija. Ši karta, kuriai dar priklauso Antanas A. Jonynas, Vytautas Rubavičius, Antanas Gailius, Gintaras Patackas ir kt., tapo savotiškais kosmopolitais, sugebėjo kurti ignoruodami politinę santvarką.

 

Lietuvių poezijos tradicijoje Platelis taip pat šliejasi prie nuošalesnės krypties, kurią galima pavadinti intelektualiąja arba neoklasicistine poezija (iš lietuvių čia minėtini Tomo Venclovos, iš dalies Juditos Vaičiūnaitės, Eugenijaus Ališankos vardai). Platelis – ne tik poetas, bet ir modernizmo klasikų (Ezros Poundo (Paundo), Thomo Stearnso (Tomo Sternso) Elioto, Edwardo Estlino Cummingso (Edvardo Estlino Kamingso) ir kt.) vertėjas. Lietuvių poezijoje dažniau dominuoja jausmas arba vaizduotė, išpažintinė arba ekspresionistinė, siurrealistinė tendencijos. Intelektu ir protu poezijoje nepasitikima. Neatsitiktinai Aidas Marčėnas apie Platelį kalba gana vingriai:

 

 

Platelio eilėraščiai dažnai sieja buitinę situaciją su antikiniais siužetais, paprastai plėtojamas vienas vaizdas ar pasakojimas. Kritika dažnai mini perrašymą kaip vieną svarbiausių Platelio kūrybos bruožų (beje, viena Platelio knyga pavadinta Palimpsestai, 2004). Kartais tai labiau primena postmodernistinį žaidimą citatomis, stereotipais, o kartais tiesiog pagarbą ir mokymąsi iš senųjų meistrų, jų technikų, žanrų, eilėdaros. Lygindama Platelio perrašymą su Patacko, Rita Tūtlytė pažymėjo:

 

Santykis su „perrašomąja“ kultūra kitoks nei G. Patacko: G. Patacko santykis su literatūra – pastišas, parodija, K. Platelio – imitacija, inscenizavimas. Kaip ir G. Patacko atveju, sukuriamas hermetiškas poezijos pasaulis, bet visiškai kitokiu principu. K. Platelio poezijos vaizdas nenurodo į ką nors kitą, jis yra pats savaime – skleidžiasi savo grožiu, literatūrinio teksto užuominomis, parafrazėmis („Saulės vežimas nurieda dangum ir nugrimzta / į sužavėtą jūrą, o rytą / Ji žengia dangun lyg skaisti Afroditė“). Kornelijus Platelis, Prakalbos upei, Vilnius: Vaga, 1995, p. 88.

 

Stojiškoje, kultūros formas perrašančioje Platelio poezijoje svarbi vieta tenka atminčiai. Žmogiškos reikšmės Platelio, beje, panašiai kaip Venclovos poezijoje, svarbios tol, kol tęsiasi atmintis. Atminties perdavimo mechanizmai yra kultūros ir žmogiškumo pagrindas, visa kita – gamta, kurią bent trumpam laikui bandome prisijaukinti savo burtažodžiais.

 

Platelis yra vienas svarbiausių festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ organizatorių, aktyvus Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro narys, vadovauja Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, 1998–2000 m. buvo Lietuvos švietimo ir mokslo ministru.