Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Saulius Tomas Kondrotas
Rimantas Kmita
 
Sauliaus Tomo Kondroto (g. 1953) proza sovietmečiu pirmiausia kėlė kitoniškumo įspūdį. Buvo nemažai savitų, nekonjunktūrinių prozininkų, tačiau būtent Kondroto proza atrodė tarsi būtų parašyta Lietuvoje gyvenančio Jorge’s Luiso Borgeso (Chorchės Luiso Borcheso) ar Gabrielio García Márquezo (Markeso).  
 
Pirmasis apsakymų rinkinys – Pasaulis be ribų (1977) – jau savo pavadinimu programiškai pabrėžė reliatyvumo, daugiaprasmiškumo, įvairovės prioritetus. Vėliau Kondrotas savo požiūrį, beje, artimą Ričardui Gaveliui, suformulavo šitaip:
 
Didžiausia patirtis – suprasti, kad pasaulis, kurį kiekvienas matome, tėra vienas iš milijardų, kad faktiškai jokio vieno bendro pasaulio nėra, yra tik žmonės, kiekvienas gyvenantis savo simboliškoje tikrovėje. Iš to supratimo išplaukia daug kas. Vienas pavyzdys būtų tolerancija. Kitas – ciniškumas. Bet už viską reikia mokėti... Tikėti ir rašyti. 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save, sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Aidai, 2002, p. 170–171.
 
Tad Kondrotas savo kūriniuose akivaizdžiai nepasisakė už lietuviškumą (siaurąja šio žodžio prasme), gal tiksliau už lietuvių etnografiškumą, nevirkavo dėl nykstančio lietuviško kaimo, tiesiogiai nekritikavo nei komunizmo, nei socialistinio realizmo. Kondroto kūriniai nebuvo nei psichologiškai preciziški, nei istoriškai tikslūs. Dėl to susilaukė priekaištų ir iš klasikinių vertybių kritikų, pvz., Vaidoto Daunio:
 
 S. T. Kondroto atveju yra aišku ir kitkas: tradiciniai žmonių santykiai literatūroje (nesvarbu, kaip juos pavadinsime, – realistiniais, didaktiniais ir pan.) turi savo logiką ir neišvengiamą etiką, vien jau dėl to, kad jie yra žmonių santykiai, taigi jų paneigimas yra pirmiausia etikos paneigimas. Ir suprantama, kad įteisinant tokį požiūrį, pirmiausia įteisinama etika. Kas be ko, jinai autoriui tampa vis sunkiau apčiuopiama, kuo efemeriškesni darosi patys santykiai, bet kaip tik jinai neleidžia tiems santykiams būti eklektiškiems, juos pagrįsdama. Vaidotas Daunys, „Vertybių kryžkelėse“, in: Literatūros kritika ir dabartis (1981–1983), sudarė Valentinas Sventickas, Algimantas Bučys, Vilnius: Vaga, 1984, p. 349.
 
Kondrotas kritikos sulaukė ir iš šiaip jau visą modernią, aukštos kokybės prozą atpažįstančių ir vertinančių literatūrologų. Albertas Zalatorius teigė:
 
Iki Žalčio žvilgsnio lietuvių literatūroje nebuvo romano, kur ši žmogaus prigimties pusė būtų išvystyta iki destruktyvaus ir tragiško kraštutinumo. Turėjome daug erotiškų ir pikantiškų istorijų, kur geismas traktuojamas moraliniu požiūriu, o jo atvirumas priklauso nuo autoriaus drąsos arba valiūkiškumo. Net ekspresionistai, akiplėšiškiausiai žengę į šią sritį, nebuvo išsivadavę iš smalsaujančio paauglio ar besikvatojančio berno pozicijų. Atviriau tuos dalykus iškėlęs Jonas Avyžius Chameleono spalvose į erotiką irgi pažiūrėjo pro moralės ir žmogaus interesų prizmę. Kondrotas šį jausmą traktuoja kaip suverenų ir svarbų, nematuodamas jo jokiomis kitomis vertybėmis. Priešingai, juo matuoja kitas vertybes. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 313.
 
Kondroto kūriniai (be pirmojo apsakymų rinkinio, dar išleista apsakymų knyga Įvairių laikų istorijos, 1982, romanai Žalčio žvilgsnis, 1981, Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, 1985) išsiskyrė mitopoetine pasaulėjauta, technologinės pažangos, racionalumo kritika.
Vygantas Šiukščius rašė:
 
Romano tikrovė yra kitokia nei gyvenimo, nors romanas ir remiasi gyvenimu, kaip sapnai tikrove. Tai – mito struktūra. Autorius suvokia tekstą kaip ciklinį ar spiralinį istorijos modelio atspindį romane – mite. Tiesos link einama ratais, labirintu, tvirtai žinant, kad išėjimas turėtų būti, privalo būti, tik nežinia, ar jis bus surastas. Potenciali išeitis glūdi kiekviename plyšyje, kiekvienoje parašyto teksto skiautėje, nes, kaip yra nurodęs Lévi-Straussas, mito visumos struktūrą galime aptikti bet kuriame mitinės erdvės elemente. Žalčio žvilgsnio idėja Kondrotui kilo bežiūrint kažkokį beviltiškai nuobodų filmą. Romanas atsirado po penkių perrašymų ir nežinia kelių metastazių. Išliko tik metafora, pirminis vaizdinys, t. y. įėjimas į labirintą. Sniegovijos įvaizdis ir idėjos skleidėsi jau apsakyme „Raudona lapė“. Ištįsti, išbrinkti, įtvinkti, išsišakoti – tipiški barokiškos estetikos bruožai. Gyvenimo – labirinto, klaidžiojimo mitinėje erdvėje įvaizdis išskleidžiamas pirmajame – programiniame – romano Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą skirsnyje. „Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kambarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vygantas Šiukščius, Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 130.
 
Tekste Kondrotas keičia pasakojimo perspektyvas, tie patys įvykiai parodomi iš skirtingų pusių, kaitaliojami stiliai.
 
Interpretacijos klodų šiame romane yra keletas ir apima didelė pagunda (pagal interpretatoriaus temperamentą) nuspręsti, kuri yra pagrindinė. Žalčio žvilgsnyje daug stilistinių formų: ironija, melodrama, intelektualinis svarstymas, lyrika ir parodija. Pasakojimo išeities taškai irgi įvairūs: asmeninis – naivus, asmeninis – analizuojantis, visa žinantis pasakotojas. Kiekvienas iš jų atveria duris platesnei analizei. Ilona Gražytė-Maziliauskienė „Asmeniški demonai ir rašytojo pareiga“, in: Metmenys, 1984, Nr. 48, p. 170–171.
 
 
 
Reliatyvizmas būdingas ir personažų pasaulėvokai. Romane Žalčio žvilgsnis pagonybė ir krikščionybė ne kartą persipina, tačiau apskritai religija netenka svarbos, o religiniai ir visuomeniniai ritualai ištuštėja. Štai Pimės monologas:
 
Vilkėdama nuotakos apdarą ir dirbdama smulkius namų ruošos darbus, Pimė galvojo:
 
„Viskas kitaip yra mums su Kristupu. Viskas visai kitaip negu kitiems žmonėms, nuo pradžios lig pabaigos. Ir visada, matyt, taip bus. Kas dėl to kaltas? Mes patys? Ar Dievas, kuris taip norėjo? Kodėl? Kodėl vaikai visi buvom vienodi ir nejutom jokio skirtumo tarp savęs ir kitų? Ar tam išaugam, ar tam subręstam, kad vieni pasijustume pažeminti, kiti paaukštinti? Ar tam, kad mūsų kūnas prisipildo mėsos, kaulų ir kraujo, kad su pavydu žiūrėtume į paukščius, lakiojančius padangėje, kurie yra tokie patys: vienodai skrenda, vienodai lesa, vienodai peri. Ar neužteko Viešpačiui suskirstyti visus pagal kalbas Babilone? Kam jis sutvėrė vyrą ir moterį ir padarė juos skirtingus? Skirtingo amžiaus, skirtingos išvaizdos, skirtingų sugebėjimų, skirtingo kraujo, skirtingo turto? Vienodi būtume laimingi. Dabar nesame.
 
Ką kalbėjo Lizanas apie Dievą? Viešpatie, atleisk man šventvagiškas mintis. Mūsų norai skirtingi, ir nė vienas nesugaunam to, ko norim. Tu vedi mus per gyvenimą, kurį pats mums nuskyrei. Mes norim būti ten, o esam čia. Mes norim būti mylimi vienų, o myli mus kiti. Tu viską valdai. Tu esi mumyse ir kreipi mus ten, kur tau reikia, neatsiklausdamas mūsų. Tad ar negalėtum leisti mums suprasti nors dalį savo ketinimų? Padaryk taip, kad aš būčiau laiminga. Padaryk taip, kad joks šešėlis netemdytų mano laimės šioje santuokoje. Mes norim šito ir visko dėl to atsisakom. Atsisakom, ko niekados neturėję.
 
Mes neturėjom piršlių, kurie būtų kalbėję už mus, nes esam neturtingi ir neturim kuo piršlių vaišinti. Mes neturim kvieslių svečiams kviesti. Mes gal turėsim negausų pulką svečių, pamergių, pabrolių, bet nebus kraitvežių, kaip nėra ir kraičio, kurį reikėtų vežti, nebus mitulių. Nebus peržiūrų, nes viską vieni apie kitus žinom. Nerašysim ūkvaizdžių rašto, nes jaunoji neturi dalies. Viešpatie, kiek daug mes neturim ir niekados neturėsim, kiek daug visko nebus? Nebus vakaronių, nebus išgertuvių, medžiai nebus papuošti žibintais, neskambės ore įsiprašymo oracijos, nebus juokingų kalbų tarp vedlio ir suolsėdžio. Niekas neapdainuos mano jaunikio, mano Kristupo. Neslėps manęs pamergės kamaroje po paklode degančiais iš jaudulio skruostais, ir neras joks pasaulio piršlys manęs tenai ir neatves už stalo. Nesakys man pabrolys oracijos, garbindamas mano grožį ir vienkartinę jaunystę, ir neįteiks vainiko, kurį juokais išpeikčiau ir nepriimčiau. Negaus svočia iš piršlio pinigų, nes nebus svočios, ir piršlys negaus rankšluosčio, nes nebus piršlio. Nebus dovanų, ir tik pamergės įves išblyškusį mano jaunikį į kamarą ir apvilks tais marškiniais, kuriuos esu jam pasiuvusi, apjuos mano austa juosta, o jis duos joms po kokį skatiką. Tokia mano paguoda. Viešpatie, tu duodi, tu atimi. Tu baudi, tu paguodi. Amen. Saulius Tomas Kondrotas, Žalčio žvilgsnis, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 97–98.
 
Postmodernus pasaulio suvokimas buvo dar visai svetimas, bet turintis skonį ir gana liberalus kritikas Zalatorius vis tiek priekaištavo:
 
Reliatyvizmo ir neigimo sūkurys jį [Kondrotą] tempia vis gilyn, užkliudo ne tik dorovę, bet ir humanizmo principus, ilgaamžes konvencijas – viską, ką žmogus per tūkstantmetę kultūros istoriją įgijo įveikdamas savo instinktus. Visos vertybės pasidaro tartum žaliava aukštesnei proto veiklai. Albertas Zalatorius, „Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija“, in: Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 314.
 
Kondrotui religija kaip tik ir buvo konvencijos dalykas, kuris gali kisti arba dingti. Daug svarbiau jam buvo iracionalioji, instinktyvioji žmogaus pusė, kuri, nepaisant civilizacinio progreso, išlieka labai stipri. Kartais užtenka peizažo, aplinkos detalių, kurios ima kelti nepaaiškinamą baimę ar kitokius jausmus ir tampa novelės ašimi. Žalčio žvilgsnis neretai vadinamas aistrų romanu – šiuo požiūriu jis būtų artimas ir Baltaragio malūnui. Personažai čia ne patys valdo aistras, o yra jų valdomi. Kritikė Ilona Gražytė-Maziliauskienė pastebi:
 
Sakyti, kad Kristupas „įsimylėjo“ Pimę būtų juokinga. Kristupas nėra subjektas, o Pimė – jo meilės objektas. Pati aistra yra subjektas, Kristupas jos objektas. Ilona Gražytė-Maziliauskienė „Asmeniški demonai ir rašytojo pareiga“, Metmenys, Nr. 48, p. 172.
 
Kondrotas buvo paskutinis rašytojas, kuris emigravo iš Lietuvos sovietmečiu (1986-aisiais), o įsakymas išimti jo knygas iš bibliotekų – vienas paskutinių cenzūros bandymų kontroliuoti literatūrą: Rašytojas ir cenzūra, sudarė Arvydas Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992, p. 566–567.
 
VYRIAUSIOSIOS VALSTYBINIŲ PASLAPČIŲ SPAUDOJE SAUGOJIMO VALDYBOS PRIE LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBOS (LTSR Glavlitas)
Įsakymas
1986 m. spalio 9 d. Nr. 8-nt
Vilnius
Dėl Sauliaus Tomo Kondroto knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo
 
Išimti iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo sekančias Sauliaus Tomo Kondro knygas:
  1. Pasaulis be ribų (Apsakymai), liet. klb., „Vaga“, 1977 m., 103 psl. (Pirmoji knyga) – K. Poželos sp. Kaune, 6000 egz.
  2. Žalčio žvilgsnis (Romanas), „Vaga“, 1981 m., 352 psl., liet. klb.
  3. Įvairių laikų istorijos (Apsakymai), „Vaga“, 1982 m., 189 psl., liet. klb.
  4. Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (Romanas), I ir II tomas, „Vaga“, 1985 m., liet. klb.
  5. Vyriausiosios valdybos viršininkas M. Slizevičius
LVA, f. R 522, ap. 1, b. 160
13.01.89 Nr. 14
 
Emigravęs dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, o 2004 m. išvyko gyventi į JAV, kur daugiau fotografuoja negu rašo.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Rašytojas ir cenzūra
Sudarė Arvydas Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992
Tikėti ir rašyti. 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save
Sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Aidai, 2002
VAIDOTAS DAUNYS
„Vertybių kryžkelėse“
Literatūros kritika ir dabartis (1981–1983), sudarė Valentinas Sventickas, Algimantas Bučys, Vilnius: Vaga, 1984, p. 347–351
ILONA GRAŽYTĖ-MAZILIAUSKIENĖ
„Asmeniški demonai ir rašytojo pareiga“
Metmenys, 1984, Nr. 48, p. 169–179
SAULIUS TOMAS KONDROTAS
Žalčio žvilgsnis
Vilnius: Baltos lankos, 1997
VYGANTAS ŠIUKŠČIUS
Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999
ALBERTAS ZALATORIUS
Literatūra ir laisvė
Vilnius: Baltos lankos, 1998
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.